Autorius yra LR Seimo narys, filosofijos daktaras ir religijos studijų magitras, ilgametis Bernardinai.lt redaktorius.
Praktiškai kasdien gaunu elektroninius raginimus apginti šeimą ir užkirsti kelią partnerystės įteisinimui, Stambulo konvencijai ir visam tikram ar menamam seksualinių mažumų šėlsmui. Viena vertus, rūpestis šeima, noras turėti tvirtus atramos taškus takiame pasaulyje yra puikus dalykas. Kita vertus, visi, kas esame skaitę Šventąjį Raštą, pamename svarbius perspėjimus, kad tik tiesa padaro mus laisvus, kad “nežudyk” įsakymą pažeidžia ir tas, kuris keikia kitą. Tiesa, dažnai nebūna patogi. Taip pat man labai svarbi pasirodė kung. Algirdo Toliato frazė, jog Jėzus gydė raupsuotuosius, o mes bandome visus, kitokius nei mes, jais paversti..
I
Pasiklysti paprasta, todėl nuolat turime perkratyti savo gyvenimo kelionmaišį ir tikrintis, paskui ką sekame. Todėl ir neskubu kitų mokyti, kap gyventi, tačiau jaučiu pareigą paaiškinti savo poziciją ir veiksmus.
Pakankamai patogu pasisklebti apsiaustos tvirtovės gynėju. Tai net kažkiek mobilizuoja. Tačiau ar tai tikrai sekimas paskui Kristų, o ne Barabo kelias?
Populiaru telkti pajėgas prieš Stambulo konvenciją. Tačiau ar tikrai krikščioniška smerkti tai, ko nesi skaitęs? Gal prasmingiau sutelkti jėgas į tai, kaip atnaujinti visa ugdymo sistemą, jog bet koks smurtas išnyktų? Net neabejoju, kad svarbiausia prevencijos priemonė – šeimos stiprinimas. Tačiau jis nėra tik skambūs šūkiai ir turi prasidėti ne nuo įvaizdžio vadybos, bet nuo žaizdų ir problem pripažinimo.
Populiaru kovoti prieš lyčiai neutralios partnerystės įteisinimą, tvirtintnat, kad tai sugriaus šeimas. Taip teigia, net aukštas pareigas institucinėje Bažnyčioje užimantys žmonės. Tačiau ar tai nėra nelemtas “mes” ir “jie” priešinimas? Ar tikrai partnerystės ir šeimos privalo konkuruoti? Ar tikrai visi dalyvaujame kažkokiose varžytuvėse su nulinės sumos žaidimu?
Ir dar – atkreipkite dėmesį, kiek mes, krikščionys, susirūpinę, kaip kiti gyvena ir ramūs, jog viskas su mumis tvarkoje. Kitam padėti gali tik tada, kai jauti jam meilę, o ne pyktį ar net neapykantą. Su savo šiukšlėmis būtina kovoti nepaliaujamai, nes vis formuojasi puikybės puvėsiai.
II
Dabar biografinis ekskursas.
2004 m. Vitas Tomkus paskelbė paskvilį, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, viską valdo gėjų ir žydų sąmokslas, dar pridėtos nacistinės stilistikos karikatūros. Spontaniškai sureagavau, nes mane tai užgavo, kaip krikščionį. Čia panašiai, kaip eiti gatve ir pamatyti, kaip mušamas vaikas. Sureaguoji ir visai nesvarbu, nei to vaiko pažiūros, nei tautybė.
Susilaukiau „Respublikos“ leidinių grupės puolimo, tačiau jaučiausi gerai, nes pasielgiau taip, kaip derėjo pasielgti.
Beje, jei anuomet kas nors manęs būtų paklausęs, ką manau, ar susiduria Lietuvoje homoseksualios orientacijos žmonės su diskriminacija ir net homofobija, būčiau atsakęs, jog abejoju. Yra pavieniai atvejai, tačiau, tikėtina, kad pati LGBT provokuoja visuomenę, lenda į viešumą.
Mažumos man atrodė gerbtinos, tačiau norėjau, kad JIE gyventų, nekeldami audrų, neprovokuodami, nekeldami teisių klausimo, nes po tokio kėlimo tik išaugdavo priešprieša. Paradoksalu, bet prireikė laiko, kol nustojau apie mažumas, kitokius žmones, galvoti, kaip apie JUOS, kuriems MES kažką galime leisti arba neleisti. Supratau, kad yra viena – kartą ar kitą pagelbėti užpultam agresorių vaikui, o visai kas kita – būti tuo vaiku kasdien ir gyventi baimėje, nesaugume. Vien dėl to, kad esi kitoks.
Esu Katalikų Bažnyčios narys ir man labai svarbi mano bendrijos lytiškumo samprata, kūno teologija. Man svarbus seksualinio gyvenimo ir santuokos susiejimas. Lygiai taip pat man svarbu ir tai, jog negali būti jokio „krikščioniško smurto“ ar „krikščioniškos neapykantos“. Didžiausias pralaimėjimas – pradėti nekęsti kito žmogaus, nes jis neatitinka Tavo vaizdinio. Tačiau Kūrėjas yra vienintelis tikrasis teisėjas, kuris kiekvieną žmogų sukūrė tyčia. Mano misija yra atrasti man skirtą kelią, įaugti į man skirtą misiją ir mylėti man Kūrėjo atsiųstus žmones, stengtis padėti kiekvienam, kas stokoja ir kuriam reikia pagalbos.
Ši nuostata harmoningai siejasi su mano, kaip Seimo nario, priesaika būti visiems lygiai teisingu, rūpintis kiekvienu žmogumi ir siekti bendrojo gėrio. Partnerystės teisinis įtvirtinimas, neapykantos kalbos tirpdymas, smurto atmetimas, net jei jį būtų bandoma pavaizduoti labai kilniai – visa tai yra artimo meilės principo perkėlimas į politiką.
Kai tik patekau į Seimą, vienas pirmųjų balsavimų buvo dėl Civilinio kodekso pataisų, reglamentuojančių partnerystę. Susilaikiau, nes nebuvau tinkamai įsigilinęs į teisės aktą. Kitas dalykas – girdėjau perspėjimus, kad tai gali kelti pavojų šeimos institutui.
Kas pasikeitė per ketverius metus, nes dabar jau manau, kad svarbu ir teisinga įteisinti partnerystę? Kaip jau minėjau, supratau, kad tai nėra JŲ įnoris, bet elementaraus teisingumo reikalavimas suteikti kiekvienam žmogui saugesnio ir oresnio gyvenimo galimybę. Antra, supratau, kad tai nėra agresija prieš šeimas. Priešingai, galimybė aiškiai atskleisti, kuo skiriasi partnerystė ir santuoka grįsta šeima. Trečia, nustojau žmones rūšiuoti pagal jų savybes ir įsitikinimus ir labiau susitelkiau į klausimą – kaip man dera elgtis? – o ne į kitų moralizavimą. Ketvirta, jaučiuosi, jog esu pakankamai įsigilinęs į Bažnyčios socialinį mokymą, jog galėčiau išklausyti kurio nors dvasininko ar aktyvaus kataliko pasauliečio nuomonę, bet netapatinti jos su Bažnyčios mokymu bei su ja nesutikti.
Didelė klaida būtų, jei šiandien mes pamirštume misiją ardyti barikadas, o ne jose įsitvirtinti. Rūpestis šeima, pagalba toms šeimoms, kurioms jos reikia, yra visa kas kita, nei kova su tais, kurie, bent jau mūsų įsitikinimu, negali šeimos sukurti.
III
Sekimas Kristumi veda ne į pasaulietinę galią, bet ant kryžiaus. Nemanau, kad blogai, kai Bažnyčia jaučia, jog politinė galia slysta jai iš rankų. Tai palaiminimas. Tikroji mūsų pergalė yra ne tada, kai ką nors priverčiame elgtis taip, kaip norime. Veikiau tada, kai savo trapumu, paradoksaliu pasitikėjimu, kad būtent Viešpats stiprybė skleidžiasi būtent tame, kas, pasaulio akimis, yra silpnumas, padeda ir kitiems suklusti ir atsiverti gyvybės šaltiniui.
