Nemažai žmonių šiais laikais tvirtina neskaitantys laikraščių, nenaršantys interneto naujienų portaluose, nežiūrintys televizijos. Esą, svarbiausias naujienas jie sužino iš socialinių tinklų. Tai – akivaizdus ženklas, kad tradicinė žiniasklaida ne tik praranda savo svorį. Jei anksčiau būti naujienų skleidėju buvo tam tikra privilegija, tai dabar reikšti savo nuomonę ir daryti įtaką kitiems gali visi – nepriklausomai nuo statuso ir žinių. Kartu su komunikacijos konsultacijų verslo vystytoju Mykolu Katkumi tyrinėjame, kas vyksta su žiniasklaida ir kas jos laukia ateityje. 

Ką svarbiausia suvokti, kai skaitome tekstus įvairiose medijose?

Informacijos pateikimas visada remiasi tam tikra logika. Tekstas nėra galutinė informacija ir galutinė žinutė, kad ir koks išsamus jis bebūtų. Galutinę žinią visada perduoda kontekstas, išnašos, iliustracija.

Jei, tarkim, „Lietuvos ryte“ prieš dvidešimt penkerius metus pasirodydavo straipsnis, tai nebuvo tik tekstas, bet kartu ir didžiausio dienraščio statusas, žurnalisto pavardė ir jo patikimumas. Tai buvo antraščių sudėliojimas, apie kurį mes tuo metu labai daug kalbėdavom. Buvo daug efektų, kurie kurdavo istoriją. Taip, likdavo daug vietos manipuliacijai, tačiau ji buvo nesunkiai įvardijama ir atpažįstama.

Dabar tekstų yra be galo daug, jų visų perskaityti neįmanoma. Socialiniuose tinkluose visi gali reikšti savo nuomonę, nepriklausomai nuo turimo statuso. Dar vienas labai svarbus pokytis – jei anksčiau tekstą įvertindavai vienas, tai dabar iškart vertini kartu su kitais komentatoriais. Čia labai geras pavyzdys yra „Eurovizija“. Tarkim, Jungtinėje Karalystėje šis renginys tikrai populiarus tikrai ne todėl, kad jį visi laiko rimtu ir  solidžiu, o dėl to, kad suteikia progą pasišaipyti iš dainų ir kostiumų.

Taigi, kontekstas nebėra tai, ką tu išgyveni vienas pats su savimi. Tai yra ir ką kiti pasakė, ir kaip gavai tą žinią. Tada ir atsiranda daugybė erdvės manipuliacijoms, kurios irgi kuriamos naujais būdais.

Viena vertus, tekstai dabar trumpėja. Tačiau kontekstas nuolatos labai kintantis. Ir žmogui ilgai užtrunka susivokti, kur yra juo manipuliuojama ir kuriais šaltiniais galima pasitikėti.

Nuotraukos šaltinis pexels.com

Bėda, kad Lietuvoje mes apskritai nežinome, kuo pasitikėti. Tarkim, pasaulyje žmonės žino, kad tai, ką parašė „Wall Street Journal“ ar „New York Times“ yra patikima (nors Donaldas Trumpas ir praleido daug laiko šią reputaciją naikindamas). Bet ar Lietuvoje mes turime pakankamai tokių šaltinių?

Informacija, kuria socialiniuose tinkluose dalijamės, taip pat prisideda prie mūsų įvaizdžio ar prekinio ženklo kūrimo. Ar tai reiškia, kad mes ieškome informacijos, kuria patvirtiname savo mintis?

Mūsų prekiniai ženklai turi savo istoriją, savo logiką. Jei vakar palaikiau Donaldą Trumpą,  o šiandien jis padarė kažką blogo, atrodyčiau kvailai tai pripažindamas.

2004-aisiais metais Amerikoje vyko kova tarp kandidatų į prezidentus J. Kerrio ir G. W. Busho. Tuo metu mokslininkai atliko įdomų tyrimą. Prijungę specialią aparatūrą prie smegenų jie stebėjo vykstančias neurologines reakcijas. Paaiškėjo, kad žmonės labai įdomiai reaguoja į informaciją.

Pavyzdžiu, Bušo gerbėjams buvo pateikti keturi tikri jo teiginiai, o vienas – visiškai išgalvotas, ir „pro šalį“. Tarkim, „Irako karą reikia baigti“ arba „Mūsų didžiausia klaida buvo įsiveržimas į Iraką“. Kaip reagavo žmonės? Neutraliai kandidatus vertinantys žmonės gana greitai atskyrė, kuris teiginys neteisingas. Arba sakydavo nesuprantantys, dėl ko politikas galėjo taip pasakyti. Tačiau tiek prisiekę demokratai, tiek respublikonai, išgirdę teiginius, kurie prieštarauja jų lyderio programai, ilgai ir intensyviai dirbo, ieškodami pateisinimo, kodėl tai buvo pasakyta.

Algimanto Lūžos nuotrauka

Beje, suradę pateisinimą, jie patirdavo pasitenkinimą – smegenyse išsiskirdavo dopaminas. Tai gali būti svarbi priežastis, kodėl žmonės neatsisako sąmokslo teorijų. Pasirodo, melavimas sau yra apsimokanti veikla. Smegenys „nori“, kad tu viską pateisintum.

Ką tai reiškia? Vadinasi, jei D. Trumpo šalininkai įsiveržė į Kapitolijų. Dalis žmonių, kurie anksčiau palaikė D. Trumpą, buvo sukrėsti ir nuo jo nusigręžė. Kita vertus, daugybė žmonių rado paaiškinimą, kad įsiveržimą organizavo „leftistai“.

Ypač sunku nuomonę pakeisti tiems, kurie kasdien apie politiką rašė socialiniuose tinkluose. Juos įkalina pozityvios reakcijos troškimas. Reikia labai didelio sukrėtimo, kad jie galiausiai suprastų klydę, kad galėtų pasakyti:  „Aš klydau, bet dabar jau supratau…“ Ir tai padarę jie rizikuotų sulaukti neigiamos reakcijos, prarasti socialinį statusą.

Beje, pats feisbukas sukonstruotas taip, kad verčia mus turėti nuomonę apie įvairiausius dalykus – net apie tuos, apie kuriuos neturime pakankamai žinių. Tai irgi skatina kalbėti apie tai, ko neišmanai, į ką nesi įsigilinęs.

Jūsų manymu, ar reikia vaikus mokyti medijų raštingumo?  

Apie informacinį švietimą aš mąstau skeptiškai. Žinoma, žmogus turi mokėti analizuoti, atsirinkti informacijos šaltinius. Tačiau esu įsitikinęs, kad dabartiniai vaikai tai daro gerokai geriau negu vyresnė karta. Dažniausiai žmonės, kurie „pasimauna“ ant įvairiausių sąmokslo teorijų, kaip tik yra vyresnio amžiaus. Užaugę aštuntajame dešimtmetyje, jie yra įpratę pasitikėti vos keliais informacijos kanalais.

Jauni žmonės irgi turi su informacija susijusių iššūkių – jiems sunku perskaityti ilgesnį tekstą, suformuluoti ilgesnes mintis, atlikti sudėtingesnius tyrimus. Tačiau klaidingą informaciją jie atskiria lengviau. Juk užaugo su „Youtube“ ar „Instagram“, dėl to iškart pajunta, kad kažkas maivosi ar meluoja. Jie gerai supranta, kad „Facebook“ sienoje mes nerodome savęs, bet kuriame save kaip prekinį ženklą.

Tačiau ar tai reiškia, kad jauni žmonės suvokia, kas yra žiniasklaida? Aš pastebiu, jog neretai ir savo bendraamžiams tenka aiškinti, kad, tarkim, žurnalai išsilaiko iš reklamos, o ne iš to, kiek leidinių parduoda.

Matote, žmonės gali išvis neturėti supratimo apie tradicinės žiniasklaidos darbo principus, apie tai, kas ją finansuoja. Gal ir neblogai būtų aiškiai žmonėms pasakyti, kad žurnalistai nori valgyti bei rašyti gerus tekstus, tačiau už turinį turi kažkas sumokėti – arba reklamos davėjai, arba patys skaitytojai. Taip pat svarbu žinoti, kad yra etikos kodeksas, kurio žurnalistams privalu laikytis.

Vis dėlto pats didžiausias klausimas šiais laikais – kas dabar yra žiniasklaida?

Jau kurį laiką tradicinė žiniasklaida bando apsimesti, kad nieko nenutiko. Tačiau dėl socialinių tinklų jos vaidmuo stipriai keičiasi. Anksčiau ketvirtoji valdžia iš tiesų buvo valdžia. Niekas bet ko šiaip sau neprileisdavo prie labai brangios televizijos studijos ar radijo transliacijos įrangos, spaustuvės, o ir dažnių nebuvo įmanoma lengvai gauti. Taip vykdavo informacinio elito atranka. Kol nesi praėjęs mokslų, stažuočių, padirbęs žurnalistu, tau niekas ir neleis rašyti straipsnių – juoba, kad virš galvos būdavo rimta redakcinė komisija. O dabar savo nuomonę reikšti gali visi, kurie tik to nori.

Kaip tai keičia žiniasklaidos turinį?

„The Economist“ padarė tyrimą, kad didžiausia „Google“ auka yra ne laikraščiai, kurie vis dėlto sugebėjo išgyventi, bet vietinių naujienų kūrėjai. O žmonės, kurie negauna vietinių naujienų, Amerikoje balsuoja pagal nacionalines žinias, o ne pagal savo rajono aktualijas. Vadinasi politika tampa kur kas labiau susipriešinusi ir atitolusi nuo bendruomenių –  panašesnė ne į savivaldą, o į sporto varžybas.

Interneto portalai bando aprėpti kraštutinumus. Jie suformuoja dienos informacijos meniu taip, kad skaitytojai galėtų perskaityti ir mokslininko, ir nusikaltėlio nuomonę. Vieną tekstą rašo medikas, kitą – sąmokslo teorijų kūrėjas. Dėl tokio pateikimo pasąmoningai jie atsiduria vienodame lygmenyje. Gilinantis nesunku tai permatyti, tačiau mes fiziškai nepajėgūs išmanyti visų temų.

Nuotraukos šaltinis pexels.com

Tiesos principų išnykimas ir  yra pats baisiausias dalykas. Joks režimas negali išgyventi, kai nėra jokio informacijos taisyklių rinkinio, kuris visiems bendras. O tokio taisyklių rinkinio dabar nebėra. Tradicinė žiniasklaida labai dažnai nepataiko, „nusivažiuoja“, stengdamasi patraukti dėmesį. Tada įsivyrauja tai, ką buvęs popiežius Benediktas – Josephas Ratzingeris pavadino reliatyvizmo diktatūra – viskas reliatyvu, visi skirtingi, visi turi savo tiesą. Neginčijamas tik faktas, kad viskas reliatyvu.

Prieš ketverius metus „pranašavau“, kad taip ilgai netruks – kažkokia cenzūros forma yra neišvengiama. Iš to, kas dabar vyksta Amerikoje (D.Trumpo suspendavimas socialinėje žiniasklaidoje) labai panašu, kad taip ir nutiks.

Anksčiau buvo manyta, kad prisijungimas prie informacijos šaltinių, vadinamoji informacinė visuomenė pakeis pasaulį. Tačiau taip nenutiko. Prieiga prie informacijos be kriterijų ir sukūrė visokiausius „burbulus“. Todėl tikėtis, kad viskas vyks sklandžiai be įsikišimo, be visuomenės elito kontrolės, yra iliuzija. Arba „Twitter“, „Facebook“,  „Youtube“ ims patys save cenzūruoti, arba tai bus daroma valstybės. Dar galimas mišrus variantas, kai cenzūruoja patys, bet tai derina su valstybiniu aparatu. Kitaip neįmanoma – valstybės negali išgyventi be aiškaus naratyvo, mokslo, kriterijų.

Dabar atėjo metas, kai platformos turi pasirinkti: ar jos yra žiniasklaidos priemonės, ar technologijų kompanijos. Panašu, kad tik technologijų kompanijomis joms būti neišeina. O jeigu vis dėlto jie bus priskirti prie žiniasklaidos, turės būti priimti nauji įstatymai, kokiu būdu ir per kurį laiką jie turi sureguliuoti turinį, kaip atskirti, koks turinys yra leidžiamas, o koks – neleidžiamas, kaip jį ženklinti. Aš manau, kad čia yra ir komunikacijos teorijos dilema, į kurią kol kas niekas padoriai neatsakė.

O kas nutinka, kai žmonės ima piktintis informacija, kurią jie laiko klaidinga?

Filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis sako, kad yra du propagandos skleidimo būdai. Vienas būdas, kai žmonės patiki skleidžiama propaganda. Kitas, efektyvesnis, – veidrodinis propagandos sklidimas.  Pavyzdžiui, jei Kremlius šmeižia mus, vadinasi, turime meluoti apie Kremlių atgal. Jei man nepatinka, ką rašo Ugnius Kiguolis, man būtinai reikia parašyti, kad jis debilas. Tačiau toks kovos su propaganda būdas yra kaip tik naudingas priešininkui. Taktinių pergalių laimėjimas ir veiksmo imitacija sukuria didžiulę ilgalaikę problemą ir mes prisidedame prie melo plitimo.

Beje, tas pats galioja ir asmeniniame gyvenime. Aš turiu klientų, kurie skaito komentarus kiekvieną kartą, kai apie juos pasirodo straipsnis, ir jais piktinasi, nerimauja, atrašinėja. Tačiau kas tuomet nutinka? Mūsų dėmesys yra ribotas, mes esame jautrūs. Jeigu įsileisi į savo galvą darinius, kurie pradės tau rašyt visokias nesąmones, tu pradėsi apie tai galvoti. Nepaisant to, kad jiems priešinsiesi, tapsi kaip herojus iš „Žiedų valdovo“.

Sarumanas, baltasis burtininkas, pasiųstas nugalėti blogį Viduržemyje, turėjo rutulį, kuris jam rodė, kaip gyvena Sauronas, blogio mašinos konstruktorius. Tikslas buvo kilnus – nugalėti blogį. Bet jis į rutulį tol žiūrėjo, kol nusprendė, kad blogis yra toks stiprus ir nusprendė, kad įveikti blogį galima tik darant tą patį, ką blogis daro. Galiausiai jis ir pats pradėjo kurti orkų armijas ir tapo  Saurono sąjungininku.

Daug efektyvesnis būdas kovoti su propaganda yra antipropaganda, kai yra daromi visiškai priešininkui nesuprantami, net keisti veiksmai. Tu nebandai kovoti žaidimo lauke pagal taisykles, kurias primetė kiti žmonės. Tu bandai keisti situaciją. Bandai keisti žaidimo taisykles, kontekstą, išeiti iš to „tu man – aš tau“ diktatūros. Ir tai daug efektyviau negu daužytis vieniems su kitais.

Kalbino Ginta Gaivenytė

Comments are closed.