Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje\

Sovietų Sąjungos Komunistų partijos suvažiavimai dažniausiai būdavo gerai surežisuotas renginys, kuriame dalyviai ilgomis ovacijomis priimdavo jiems pateiktus sprendimus. Kartais būdavo daugiau dramos, tačiau dažniausiai ją galima buvo nujausti iš anksto.

Paprastai Suvažiavimas vyko apie savaitę, Pagrindinis jo įvykis būdavo Generalinio sekretoriaus pranešimas. Dažniausiai ilgas ir labai nuobodus, su daugybę panegirikos. Taip pat būdavo it kitų pranešimų, kuriuose kalbėtojai pasidžiaugdavo, kaip puikiai kuriamas komunizmas jų srityje. Visada būdavo keli iš anksto numatyti pranešimai, kuriuose šlovinama partija ir reiškimas susižavėjimas Generalinio sekretoriaus išmintingais sprendimais.

Pirmieji devyni suvažiavimai buvo kitokie, čia būdavo ir debatų, ir karštų ginčų. Tačiau Vladimiras Leninas 1921 m. pakeitė šią tradiciją. Viešos diskusijos partijai nebuvo reikalingos. Nuo to laiko visi balsavimai baigdavosi vienbalsiai, sklido kraupūs pasakojimai, kas nutinka tiems delegatams, kurie per anksti baigia ploti po J. Stalino kalbos. Suvažiavimai formaliai išrinkdavo Centrinį komitetą, tačiau šie rinkimai tebuvo visiškas formalumas.

Iki 1925 m. suvažiavimai vykdavo kasmet. Tačiau Stalinas nebenorėjo net vaidinti demokratijos ir jis šaukdavo suvažiavimus tik kas treji-penkeri metai, o laikotarpiu 1939–1952 m. suvažiavimai apskritai nevyko. Kai Stalinas mirė ir neliko tiek aiškiai išreikšto „tautos Tėvo“, buvo nuspręsta įrašyti į Suvažiavimo statutą, kad jie turi vykti ne rečiau kaip kas penkeri metai.

1956 m. vasarį vykęs XX SSKP suvažiavimas buvo pirmasis po Stalino mirties. Jau tai intrigavo. Tiesa, viskas prasidėjo tradiciškai ir atrodė, kad nelabai kas pasikeitė. Iki pat paskutinės Suvažiavimo dienos, kai N. Chruščiovas paskelbė, kad rengiamas uždaras posėdis, kuriame jis pasakys svarbią kalbą. Šis pranešimas sutrikdė. Dar labiau trikdė reikalavimas nedaryti jokių užrašų, net nieko nesižymėti ir visa tai, ką deputatai išgirs, negali būti perpasakota niekam kitam.

Nikita Chruščiovas kalbėjo labai ilgai ir per visą jo kalbą, kaip tvirtina įvykio liudininkai, buvo mirtina tyla. Ji tvyrojo ir tada, kai kalba buvo baigta. Deja, viso kalbos turinio atkurti nėra galimybių. Nors paskui buvo platinamas oficialus kalbos tekstas, tačiau suvažiavime kalbėdamas N. Chruščiovas daug kartų nukrypdavo nuo teksto.

Kaip gimė pranešimas? Jo pagrindas yra specialios Pospelovo komisijos parengta medžiaga. Ši komisija aiškinosi, kaip nutiko, kad buvo vykdomos tokios plačios represijos prieš pačius partijos narius. Komisijos išvados buvo pateikto Prezidiumui, prieš dar prasidedant Suvažiavimui. Komisijos pranešime buvo kalbama tik apie represijas prieš partinius. Buvo teigiama, kad per Didžiojo teroro metus (1937–1938) buvo represuoti pusantro milijono žmonių, iš kurių 680 tūkstančiai sušaudyti. Išvadose buvo nedviprasmiškai pabrėžiama asmeninė Stalino atsakomybė už vykusias represijas. Komisijos išvados sulaukė audringų diskusijų Prezidiume. Galiausiai buvo nuspręsta, kad N. Chruščiovas turi perskaityti pranešimą apie „asmenybės kultą“ ir tai dera padaryti uždarame Suvažiavimo posėdyje. Tai, kokį pranešimą perskaitys Chruščiovas, kiek jis švelnins, kiek aštrins situaciją, kiti Prezidiumo nariai nenumanė.

N. Chruščiovas nusprendė, jog reikia eiti radikaliu keliu. Galima spėti, kad jo pranešimas kartu buvo ir bandymas „nusibalinti“. Visi tie, kurie kartu su Stalinu vykdė nusikaltimus, kurie nieko nepadarė, jog sustabdytų terorą, dabar norėjo viską pateikti, kaip vienasmenį Stalino bepročiavimą.

Stalino kritikos N. Chruščiovas ėmėsi iš pagrindų. Jis ne tik citavo marksizmo-leninizmo klasikus, kurie smerkia „individo kultą“, bet ir priminė, kad Leninas dar perspėjo, jog Stalinas nėra tinkamas įpėdinis. Stalinas, tapęs vadovu, visiškai pamiršo kolektyvinio vadovavimo prievolę ir pradėjo karą prieš savus. Pranešime išsamiai buvo pasakojama, kokios represijos buvo vykdomos prieš atskirus partiečius. Toliau sekė tezė apie tai, kad Stalinas melagingai susireikšmino savo vaidmenį kare. Jis vadovavo „prie gaublio“, o tikrieji strategai buvo fronte besikaunantys generolai.

Galima įsivaizduoti, kaip visa ta informacija atrodė susirinkusiems. Tačiau Chruščiovas vis tęsė ir tęsė. Jis kalbėjo apie nusikalstamą tautų deportaciją, apie falsifikuotas bylas prieš žymius gydytojus ir karvedžius. Sukritikuota buvo ir tai, kad Stalinas koregavo Sovietų Sąjungos himną, kad Lenino premiją pakeitė Stalino premija.

Kai po trejetos valandų Chruščiovas baigė kalbėti, pirmininkaujantis posėdžiui Bulganinas paskelbė, kad nereikia jokių diskusijų ir klausimų. Pakanka patvirtinti pranešimą ir taip pat patvirtinti tą strategiją, kuria jis bus platinamas.

N. Chruščiovo pageidavimu, pranešimo tekstas neturėjo pasiekti spaudos. Jis turėjo būti nusiųstas visoms užsienyje veikusioms komunistų partijoms. Taip pat pranešimo kopiją turi gauti kiekviena komunistų partijos grupelė ir joje vadovas turi perskaityti pranešimą visiems grupės nariams. Kitaip sakant, Chruščiovas siekė, kad pranešimas pasiektų kiekvieną komunistą.

Neabejotinai, Chruščiovo pranešimas pritrenkė. Tai nebuvo „tiesos valanda“. Daug dalykų Chruščiovas pateikė nelabai sąžiningai, visą kaltę suversdamas vien Stalinui. Tačiau pati idėja, kad tas žmogus, kuris ką tik buvo laikomas pusdieviu ir Tėvu, dabar nuverčiamas nuo pjedestalo, tikrai šokiravo.

Po Chruščiovo kalbos prasidėjo „atšilimo“ laikotarpis, kai kažkiek atlaisvėjo sistemos pančiai. Prasidėjo masinė destalinizacija. Ji ne visiems patiko. Gruzijoje buvo rengiami protesto mitingai. Tačiau „atšilimas“ nebuvo ilgas ir nuvylė tuos, kurie tikėjosi, kad dabar ateis radikalių permainų metas. Netrukus prasidėjo stipri ateistinės ir ideologinės kontrolės stiprinimo banga. Chruščiovas ėmėsi kuo skubiau „statyti komunizmą“.

Bet kuriuo atveju, SSKP XX suvažiavimas buvo itin svarbus įvykis XX amžiaus istorijoje. Tikėtina, kad ši Chruščiovo kalba savo įtaka ir istoriniu poveikiu pranoko net ir visus Lenino, Stalino, Hitlerio ar Gebelio viešus pasisakymus.

Comments are closed.