Džonas Lokas

„Pasidaryk pats“ mentalitetas, kuris ypač stiprus dabartinėje vartotojiškoje visuomenėje, pradėjo formuotis jau Renesanso epochoje. Savotišku jo manifestu galima vadinti Džovanio Piko dela Mirandolos kalbą apie žmogaus orumą, kurią jis parengė taip ir neįvykusiam viešam disputui.

Priminsiu svarbiausią jos fragmentą: „Neduodame tau, o Adomai, nei nustatytos vietos, nei būdingos išvaizdos, nei kokių nors ypatingų pareigų, kad vietą, išvaizdą ir pareigas turėtum pagal savo norą, savo valią ir savo sprendimu. Visų kitų būtybių prigimtis yra apibrėžta ir apribota pagal mūsų nurodytus dėsnius. Tau nėra jokių apribojimų: atiduodu tave į tavo paties rankas, kad pasirinktum savo prigimtį pagal savo valią. Įkurdinau tave pasaulio centre, kad iš čia galėtum patogiau stebėti visa, kas dedasi pasaulyje. Nepadariau tavęs nei dangiško, nei žemiško, nei mirtingo, nei nemirtingo, kad, būdamas laisvas ir pagarbos vertas kūrėjas, pats sau suteiktum tokią formą, kokios nori. Galėsi nusileisti iki žemiausių, neprotingų būtybių ir savo dvasios valia galėsi pakilti iki aukščiausių, dieviškų būtybių“.

XVII a. tą pačią mintį, tik be retorinių puošmenų, išsakė Džonas Lokas, tvirtindamas, kad žmogaus prigimtis yra švarus lapas ir tai, ką jame įrašysime, yra tik mūsų reikalas. Neturėtume stebėtis, kad netrukus subrendo plataus masto iniciatyvos radikaliai pertvarkyti pasaulį. Prancūzijos Revoliucija parodė, kad įmanoma sukurti visiškai naują tvarką, bet tenka mokėti labai didelę kainą. Tačiau kai žmogus paragauja iliuzijos, jog jis yra tikrasis pasaulio šeimininkas, apie padarinius jau nebegalvojama.

Eugenikos vilionės

Fransis Galtonas

Eugenikos sąvoką (kilusią iš graikų kalbos žodžio „eu-genes“ – gera kilmė) pirmą kartą panaudojo Fransis Galtonas 1883 m. pasirodžiusioje knygoje „Gyventojų sudėties tyrimas ir visuomenės vystymasis“. Čia eugenika apibrėžta kaip mokslas, skirtas patobulinti įgimtas rasės savybes. Pasak Galtono, raktas į svarbiausių žmonijos problemų sprendimą – ne ugdymas ir socialinių sąlygų gerinimas, kurie reikalauja daug laiko ir energijos, bei duoda tik ribotus rezultatus, bet tinkamas paveldimumo teorijos duomenų taikymas. Mes turime ne pasyviai stebėti, kaip pati gamta atrankos būdu bando tobulinti žmoniją, bet perimti žmonijos tobulinimą į savo rankas.

Vis dėlto būtų neteisinga Galtonui ant pečių užkrauti visą garbės ir atsakomybės dėl eugeninio mąstymo įdiegimo naštą. Mintis, jog žmonija, nepaisant labai spartaus technikos progreso, yra atsidūrusi krizėje, buvo itin paplitusi XIX a. pabaigoje. Pramoninė revoliucija radikaliai pakeitė tiek žmonių kasdienybę, tiek gyvenamąją aplinką. Vienas iš labiausiai į akis kritusių naujųjų reiškinių – labai gausios ir gąsdinančios proletariato klasės atsiradimas.

Nuskurdę, nualinti, už duonos kąsnį pasiryžę bet kam, proletarai pasiturinčiai visuomenės daliai atrodė tarsi socialinis maras. Tiesa, kartu kėlė ir sąžinės graužatį. Šioje situacijoje itin patogia bet kokio kaltės jausmo ištirpdymo priemone tapo socialinio darvinizmo teorija, teigianti, kad ne tik gamtos pasaulyje, bet ir visuomenėje vyksta natūrali atranka, išlieka stipriausieji, o silpni, degradavę žmonės pasmerkti gyventi apgailėtinomis sąlygomis arba apskritai išnykti. Pasak socialinio darvinizmo, proletariato moralinė degradacija, polinkis nepaisyti socialinių normų yra ne nežmoniško skurdo padarinys, bet jo priežastis. Proletariato skurdas – tik jų pačių kaltė, talento, dvasinės stiprybės trūkumas. Savimi sugebantys pasirūpinti visuomenės nariai neturi savęs kaltinti, jog visuomenės sode gausiai pridygo piktžolių – degradavusių žmonių.

Tiesa, tam tikra kaltė visuomenės elitui vis tik tenka, nes jie ištobulino sveikatos apsaugos priemones tiek, jog jos pradeda trukdyti natūraliai gamtos atrankai. Neįgalieji, elgetos, valkatos, ligoniai dėl technikos priemonių pažangos gyvena ilgiau nei anksčiau ir susilaukia palikuonių, kurie perneša „užkratą“ ir į kitas kartas. Tokioje situacijoje aktyviai reaguoti, sprendžiant „degradavusios“ visuomenės dalies problemą, ne tik pateisinama, bet ir privaloma.

Viktorija Vudhal

Viena skandalingiausių asmenybių XIX a. pabaigoje JAV, pirmoji moteris, kandidatavusi prezidento rinkimuose 1872 m. Viktorija Vudhal teigė, kad pagaliau visiems tapo akivaizdu, jog daugintis dera tik tam tikrą intelektualinį lygį ir gerovę pasiekusiems žmonėms, o protiškai atsilikusiems, nusikaltėliams, elgetoms, visiems tiems, kurie nėra pageidaujami mūsų visuomenėje, tai turi būti griežtai uždrausta.

Prie eugenikos labai prisidėjo ir tai, kad įtakingiausi to meto turtuoliai nusprendė investuoti į žmonijos „tobulinimą“ solidžias sumas. Jau XX a. pradžioje buvo įkurtas Karnegio fondas, kuris siekė finansuoti visus mokslinius tyrimus, galinčius prisidėti prie žmonijos progreso. Į fondo tarybą buvo įtraukti svarbūs to meto autoritetai iš mokslo, pramonės sričių. Netrukus pradėjo lietis ir kitų milijonierių investicijos.

Verta paminėti Džoną Rokfelerį kurio fondas rėmė įvairius mokslininkus, dirbančius paveldimumo tyrimų srityje. Vienas jų – Džozefas Mengelė – vėliau vykdė kraupius eksperimentus su žmonėmis Aušvico koncentracijos stovykloje.

Įsitikinimas, kad paveldimos ne tik biologinės, bet ir moralinės bei socialinės savybės, XX a. antroje pusėje atmestas kaip klaidingas, amžiaus pradžioje buvo nepajudinama mokslo dogma, turėjusi milžinišką poveikį daugumos Vakarų valstybių politikai.

Pats Galtonas daugiausia dėmesio skyrė pozityviai eugenikai – siekiui, jog tinkamos poros, tai yra genetiškai saugios nuo bet kokio pobūdžio degradacijos, būtų skatinamos susilaukti kuo daugiau vaikų. Buvo kuriamos specialios konsultacinės tarnybos, kurios aiškino, kas yra paveldimumas ir kokį sutuoktinį dera pasirinkti.

Ilgainiui pozityvioji eugenika daugiau dėmesio pradėjo skirti „šeimos grynumui“. Beje, Vokietijoje vietoj sąvokos „eugenika“ buvo naudojama kita – „rasinė higiena“. XX a. pradžioje populiarėjo įsitikinimas, kad pavojų kelia ne tik santuoka su degradacijos užkratą nešiojančiais tautiečiais, bet ir net su tarsi sveikais ir sėkmingai gyvenančiais kitų rasių atstovais. Rasių maišymasis buvo įvardijamas kaip viena iš degradacijos priežasčių. Taip pat, aiškinant apie paveldimumą, buvo taikoma venerinės ligos analogija. Sveikas žmogus per santykius su sergančiuoju venerine liga užsikrečia, o sergančiojo tokie santykiai nepagydo. Taip pat ir rasių maišymasis turi tik negatyvių padarinių.

Kalifornijos valstijoje (JAV) 1903 m. buvo įteisinta prievartinė sterilizacija, tapusi negatyvios eugenikos simboliu. Sterilizacijos šalininkai tvirtino, kad būtina kuo greičiau imtis priemonių, nes tie, kuriems, galvojant apie visos visuomenės sveikatą, nederėtų pratęsti giminės, dauginasi itin sparčiai.

Svarbiausia užduotis – nubrėžti aiškią ribą, atskiriančią tuos, kurių dauginimasis, kaip teigė žymiausias eugenikos sąjūdžio JAV veikėjas Čarlzas Davenportas, tėra „sugedusios bei išsigimusios protoplazmos srautas“.

JAV buvo įkurtas Eugenikos registrų biuras, kuris ėmėsi ambicingo uždavinio inventorizuoti situaciją, užfiksuoti visus degradacijos atvejus, teikti rekomendacijas dėl prievartinės sterilizacijos. Panašūs registrai buvo kuriami ir daugumoje Europos valstybių.

1907 m. Londone buvo įkurta Eugenikos ugdymo bendruomenė, o dar po penkerių metų čia įvyko pirmasis tarptautinis eugenikos kongresas, parodęs, kad eugenika tapo svarbiu tarptautiniu reiškiniu.

XIX a. pabaigoje išpopuliarėjo tyrimai, siekę atskleisti, kokia didžiulė finansinė našta visuomenei yra socialiai degradavę žmonės. Vieną žymiausių tyrimų atliko Ričardas Dagdeilas. Tyrinėjant vieno iš nedidelių kalėjimų dokumentus, Dagdeilo dėmesį patraukė net šeši vienodą pavardę turintys kaliniai. Jis nusprendė pasidomėti jų giminystės ryšiais ir visa tai peraugo į platų tyrimą, kurio rezultatai buvo naudojami kaip vienas iš sterilizacijos propaguotojų kozirių.

Pasak Dagdeilo, tik viena socialiai degradavusi giminė, kurią jis tyrinėjo, per kelias kartas kainavo visiems visuomenės nariams didžiulę pinigų sumą, kuri buvo išleista šios giminės atstovų įvykdytų nusikaltimų nuostoliams kompensuoti bei socialinėms pašalpoms. Tyrimo metu buvo suskaičiuoti šimtai tos giminės atstovų recidyvistų, dar pridėjus prostitutes, sutenerius, valkatas, protiškai atsilikusius, duomenys buvo iš tiesų įspūdingi (706 „socialiai degradavę“ giminės atstovai). Tokie tyrimai buvo atliekami įvairiose Vakarų valstybėse, tad nereikėtų stebėtis, jog absoliuti dauguma žmonių teigiamai vertino sterilizaciją.

Pradžioje sterilizacija taikyta protiškai atsilikusiems, epileptikams, sergantiesiems šizofrenija, ilgainiui dėmesys vis labiau krypo ir į socialiai nepriimtinus žmones: prostitutes, recidyvistus, elgetas, valkatas. Taip pat eugeniniu pagrindu buvo pradėta riboti migracija iš „prastesnį genofondą“ turinčių valstybių, nustatant tam tikras kvotas.

Eugeninio mąstymo kulminacija, neabejotinai, buvo nacistinė Vokietija. Nacizmas, kurį, beje, pats Hitleris ir artimiausi jo aplinkos žmonės, buvo nusakę kaip taikomąją biologiją, parodė, iki ko galima prieiti keliaujant žmonijos „tobulinimo“ keliu. Kita vertus, nacistinė eugenika tebuvo nuoseklus to meto intelektualinių tendencijų pratęsimas. Tik tuo galima paaiškinti abejingą ar net palankią reakciją į Hitlerio paskelbtą visuomenės pertvarkos programą ne tik Vokietijoje, bet ir už jos ribų.

Nacizmo šventraščiu vadinamojoje knygoje „Mano kova“ Hitleris teigia, kad pasaulyje kol kas tėra viena valstybė, kuri, nors ir nedrąsiai, bet eina teisingu keliu – tai JAV.

Eugenika ir nacizmas

Adolfas Hitleris

Kai 1933 m. Hitleris perėmė valdžią Vokietijoje į savo rankas, rasės gerinimo darbų jam neteko pradėti tuščioje vietoje. Po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare dėmesys eugenikai ar rasinei higienai Vokietijoje gerokai sustiprėjo. Populiarėjo įsitikinimas, kad vienas iš veiksmingiausių būdų Vokietijai spręsti ekonomines ir socialines problemas – atsikratyti „nereikalingų žmonių“.

Vienas pirmųjų naujosios valdžios teisinių aktų buvo Sterilizacijos ir paveldimumo ligų prevencijos įstatymas. Buvo įsteigti Paveldimumo teismai, kuriuose du mokslininkai ir apygardos teisėjas priimdavo sprendimą, kas turėtų būti sterilizuotas, nesvarbu, ar pats to pageidauja. Buvo numatyta, kad sterilizuoti derėtų mažiausiai 400 tūkstančių Vokietijos piliečių.

1935 m. buvo paskelbtas Vedybinės sveikatos įstatymas, esą skirtas kovoti prieš paveldimą degeneraciją. Tais pačiais metais paskelbti Niurnbergo įstatymai, kurie izoliavo rasiškai „nepilnaverčius“ žmones. Neverta stebėtis – jei tam tikra kategorija žmonių įvardijama kaip „užkrato nešiotojai“, tai dera imtis visų įmanomų priemonių, jog „užkratas“ neplistų. Karantinas – įprasta kovos su visomis epidemijomis priemonė. Tiesa, neišvengiamai kyla klausimas – ar atskyrimas, izoliavimas yra pakankamos apsaugos priemonės? Jei žydus ar čigonus dar galima lengviau izoliuoti ir jie bent jau priversti pasirūpinti savimi, tai ką daryti su asocialiais elementais, protiškai atsilikusiais žmonėmis, ligoniais, praradusiais darbingumą, kaliniais? Jų išlaikymas valstybei brangiai kainuoja.

Pirmasis oficialus įsakas dėl eutanazijos buvo duotas Hitlerio 1939 m. rugsėjo 1 dieną. Ši data pasirinkta sąmoningai, nes karo veiksmai turėjo atitraukti dėmesį nuo valstybės „sanitarinio apsivalymo“. Baimintasi ryžtingų protestų, tačiau absoliuti dauguma žmonių reagavo abejingai. Daugiausia dėl to, jog buvo įtikinti, kad tai – veiksmingiausias būdas spręsti jų socialines problemas.

Nacizmo ideologai puikiai suprato propagandos jėgą. Jau nuo pat Hitlerio atėjimo į valdžią visuomenė buvo pradėta nuosekliai ruošti radikaliems valdžios veiksmams. Pavyzdžiui, Vokietijoje buvo gausybė plakatų, kuriuose vaizduojami protiškai atsilikę žmonės ar nusikaltėliai recidyvistai, taip pat įvardijama suma, kurią esą kiekvienam vokiečiui tenka išleisti šių asmenų išlaikymui. Prievartinė sterilizacija turėjo sumažinti socialines išlaidas ateityje, bet sterilizuotas grupes reikėjo išlaikyti čia ir dabar.

Viešąją nuomonę veikė ir valdžios užsakymu sukurti trumpi filmai, kuriuose atvirai agituojama už eutanaziją, vadinant ją gailestingumo aktu. Nuosekliai rūpintasi ir propaganda vaikams. Mokyklose matematikos vadovėliuose mokiniai buvo raginami apskaičiuoti, kiek valstybei kainuoja neįgalių asmenų išlaikymas, taip pat siūloma palyginti, kiek naujų namų pastatyti ar valstybės subsidijų jaunoms šeimoms išmokėti galima būtų už šią „bergždžiai išleidžiamą“ pinigų sumą.

Dar 1920 m. du žymūs Vokietijos akademikai, profesoriai – teisininkas Karlas Bindingas ir psichiatras Alfredas Hoche paskelbė tekstą, pavadintą „Leidimas sunaikinti gyventi nevertą gyvybę“. Regis, būtent jame pirmą kartą buvo viešai panaudota vėliau išpopuliarėjusi „neverto gyventi gyvenimo“ sąvoka.

Šiedu mokslininkai nebuvo kaip nors susiję su nacizmo ideologija. Jie tvirtino, kad jų darbe nėra jokios politikos, tik mokslas. Žmonių, kurie tėra „visuomenės balastas“, „gyvi numirėliai“, sunaikinimas yra gailestingumo darbas, visiškai suderinamas su medicinine etika. Tai nėra vien pinigų jų išlaikymui klausimas. Didesnė problema, kad „degradavę“ žmonės pernelyg nuleidžia kartelę gyvybės sampratai, jie yra tarsi virusas, kuris nuodija visą organizmą.

Paskelbus įsaką dėl eutanazijos, svarbiausiu jo įgyvendinimo koordinatoriumi tapo artimas Hitlerio bičiulis gydytojas Karlas Brandtas Jo nurodymu buvo sudarytas išsamus kandidatų eutanazijai sąrašas, į kurį buvo įtrauki šimtai tūkstančių žmonių. Be protiškai atsilikusių, psichotikų, epileptikų, su senatve susijusiomis ar neurologinėmis ligomis sergančių žmonių, buvo įtraukti visi ligoniai, kurie serga ne mažiau kaip penkerius metus ir dėl to prarado darbingumą, taip pat valkatos, elgetos, kiti valstybės išlaikytiniai.

Sudaryta konsultantų taryba, kuriai buvo siunčiamos kandidatų eutanazijai anketos. Jose taip pat turėjo buvo nurodyta, kas išlaiko žmogų ir kur jis gyvena. Konsultantams kasdien reikėjo peržiūrėti daugybę anketų ir priimti sprendimą dėl žmogaus, kurio niekada nėra matę. Tačiau eutanazijos programos vykdytojai daugiau nerimavo ne dėl to, kad tiek daug žmonių patenka į „gailestingos mirties“ nusipelniusiųjų sąrašą, bet veikiau, jog mirtina injekcija yra pernelyg visą procesą sulėtinantis veiksnys. Buvo nustatytas specialus ritualas, susijęs su žmogaus parengimu injekcijai, jos suleidimu ir kūno „utilizavimu“. Kiekvienas eutanazijos aktas reikalavo nemažai laiko. Gydytoją Brandtą labai pradžiugino žinia, kuri jį pasiekė jau 1940 m. pradžioje, kad injekcijas galima pakeisti numarinimu dujomis. Tai gerokai pagreitino procesą. Teigiama, kad tokio „sanitarinio valymo“ banga Vokietijoje reiškė mirties nuosprendį ne mažiau kaip 270 tūkstančių „gyventi nevertų“ žmonių.

Heinrichas Himleris

Kai numarinimas dujomis gerokai pagreitino eutanazijos procesą, „Akcijos T4“ (taip oficialiai vadinosi eutanazijos programa) personalas buvo perkeltas panaudoti savo patirtį koncentracijos stovyklose.

Nacistinės Vokietijos politikai rūpinosi ne tik valstybės „išvalymu“, bet ir pozityviąja eugenika. Dar 1935 m. pradėta Gyvybės šaltinio (Lebensborn) programa, kuriai asmeniškai vadovavo antrasis žmogus valstybėje – Heinrichas Himleris. Programą sudarė kelios dalys.

Pirmiausia, taikant specialų intelekto, paveldimumo, ideologinio brandumo testą, buvo atrenkamos netekėjusios merginos, kurios turėjo „padovanoti Hitleriui kūdikį“. Tiksliau, joms buvo nurodomas tinkamas seksualinis partneris, paprastai iš elitinio SS dalinio. Nėščia mergina būdavo prižiūrima valstybės lėšomis, rūpinamasi tiek jos, tiek kūdikio sveikata. Paskui mergina galėjo grįžti į buvusį gyvenimą, gavusi finansinę valstybės padėką, arba, kaip neretai atsitikdavo, galėjo sukurti šeimą su vaiko tėvu. Abiem atvejais valstybės institucijos griežtai prižiūrėdavo, kaip auga vaikas, auklėjo jį kaip elitinį nacistinės Vokietijos pilietį.

Kita programos dalis – gražių ir sveikų merginų užsienyje paieška. Paprastai specialūs agentai, prisidengę tuo, kad esą ieško merginų modelių agentūroms, sudarinėdavo tinkamų kandidačių sąrašą. Paskui joms buvo siūloma, o neretai ir prievarta verčiant, „pasitarnauti“ Vokietijos genofondo gerinimui.

Tiesa, kaip pripažino ir pats Himleris, nors ši programa perspektyvi, jai reikia daug laiko ir iš jos galima tikėtis tik ilgalaikių, o ne greitų rezultatų. Tad pozityvi eugenika negalėjo visavertiškai konkuruoti su sterilizacijos ar eutanazijos programomis.

Viena iš priežasčių, kodėl nacistinei Vokietijai pavyko talkininkais padaryti daugelį talentingų to meto mokslininkų, tai, kad jiems buvo pasiūlytos unikalios eksperimentavimo galimybės. Matant, kokie šiurpūs eksperimentai su žmonėmis buvo vykdomi koncentracijos stovyklose nacistinėje Vokietijoje, tampa akivaizdu, kokius trapius žmogiškumo saugiklius turi net tie, kurie didžiuojasi savo išsilavinimu ir civilizuotumu.

Pavyzdžiui, vienas iš uždavinių, kurį entuziastingai sprendė mokslininkai – kaip atrasti pigiausią bei veiksmingiausią sterilizacijos metodą. Pageidautina, kad pats žmogus nesuvoktų, kas su juo įvyko. Chirurginė sterilizacija nemažai kainavo, be to, vargino ir tai, jog reikėjo daug laiko ir energijos skirti įtikinėjimams. Koncentracijos stovyklose buvo daugybė eksperimentams tinkamos „medžiagos“. Nereikėjo jaudintis, jei ištiktų nesėkmė. Tad buvo plačiai eksperimentuojama, kaip žmogaus organizmą veikia Šiaurės Amerikoje augantis augalas difenbachija, kurios nuodai, kaip manyta, padaro žmogų nevaisingą. Vokietijoje net atsirado specialūs šiltnamiai, skirti šiam egzotiškam augalui auginti.

Taip pat eksperimentuota, ar galima kastracija, naudojant rentgeno spindulius, ar apdorotas jūros vanduo tinka gerti. Kaliniai buvo specialiai užkrečiami įvairiausiomis ligomis, jiems daromos žaizdos, ir paskui eksperimentuojama, kaip veikia skirtingi vaistai ar procedūros.

Ar tokiuose eksperimentuose dalyvaujantys gydytojai nesuprato, kad prieš juos gyvi žmonės? Absoliuti dauguma eksperimentų vykdytojų turėjo savo šeimas, meiliai bendravo su žmonomis ir vaikais. Po karo vykusiuose procesuose šie gydytojai tvirtino, kad paprasčiausiai vykdė savo pareigą. Jie nemanė, kad darė ką nors blogo, priešingai, jautėsi tarnaujantys tobulesnės žmonijos labui. Kiekvienas didis sumanymas esą turi šalutinių padarinių, bet svarbiausia, jog tikslas, kurio siekiama, būtų svarbesnis nei tie padariniai.

Didžiausia eugeninio mąstymo bėda – žmonių rūšiavimas, kuris neišvengiamai atveda prie minties, kad yra žmonės ir „mažiau žmonės“ ar tik „medžiaga eksperimentams“.

Eugenika ir Holokaustas

Z. Baumanas

Zygmuntas Baumanas knygoje „Modernybė ir Holokaustas“ (rašo: „Susimąstykime apie skaičius. Vokietijos valstybėje buvo nužudyti šeši milijonai žydų. Jei būtų žudoma po šimtą žmonių per dieną, tam būtų reikėję dviejų šimtų metų“. Kai įsivaizduojame masines žudynes, paprastai galvojame apie įsiutusią minią. Tačiau kiek minia bebūtų įsiutusi, ji negali padaryti tiek žalos, kiek disciplinuota ir tiksliai veikianti biurokratija. XX a. totalitarinių režimų pademonstruotas represijų mastas susijęs pirmiausia su tuo, kad žudymo spontaniškumas buvo pakeistas racionaliu planavimu. Pyktį, agresiją pakeitė klusnumas valdžiai ir įsakymų vykdymas.

Neabejotinai būtų paprasčiau, jei galėtume Holokaustą bei Stalino represijas aiškinti tuo, jog bepročiams pavyko prasmukti į valdžią, jie susirinko sadistų ir psichopatų gaują, ir tragedija prasidėjo. Jei būtų galima taip paaiškinti totalitarinių režimų nusikaltimus, teliktų kartu su Poperiu apgailestauti, jog vokiečiai ir rusai buvo pernelyg tolerantiški ir neįžvalgūs, neužkirto psichopatams kelio į valdžią. Tačiau, kaip pabrėžia Baumanas, istorinė medžiaga nesuteikia faktinio pagrindo interpretuoti XX a. totalitarizmo kaip paprasčiausios psichozės apraiškų.

Be abejo, tiek NKVD, tiek SS buvo sadistų ir bepročių, tačiau čia statistiškai jų būta ne daugiau nei visoje visuomenėje. Tai ir kraupiausia, kaip teigė Hana Arend aprašydama vieną iš svarbių Holokausto organizatorių Eichmaną, kad blogis yra banalus. Toks įvardijimas nesumažina padaryto blogio, nenuramina, priešingai, mus turėtų sukrėsti supratimas, kad žmonių naikinimas gali būti suvokiamas kaip banalus užsiėmimas, kuriam nereikia nei stiprių emocijų, nei blogio genijaus bruožų.

Teismo procese Eichmanas tvirtino, kad pats nenužudė nė vieno žydo ir niekada nebuvo antisemitas, priešingai, jis jaučia žydams simpatiją. Tikėtina, kad teismo proceso Jeruzalėje metu jis ir pats tikėjo šiais žodžiais. Lygiai kaip karo metu tikėjo kiekvienos Hitlerio komandos teisingumu. Eichmanas, kaip ir didžioji dalis nacistinės sistemos biurokratų, pats nespaudė gaiduko ar dujas paleidžiančios svirties, tik kruopščiai tvarkė popierius, braižė planus, pasirašinėjo įsakus, kurių kiekvienas žudė tūkstančius žmonių. Tačiau vienas dalykas yra tūkstančiai į tave žiūrinčių akių, kitas – paprasti skaičiai dokumentuose.

Arend buvo užsipulta, jog kalbėdama apie blogio banalumą bando pateisinti Eichmaną, neva ji apsigauna, nesuprasdama, kad jis tik apsimeta pilku biurokratu, o iš tiesų yra žiaurus maniakas. Panašu, jog kritikai Arend teiginiuose girdėjo visai ne tai, ką ji bandė pasakyti. Ji nebandė pateisinti Eichmano, bet stengėsi perspėti, jog eichmanai gyvena kiekvieno iš mūsų viduje ir tai gąsdina ne mažiau nei kraupi Holokausto tragedija. Nepaisant viso civilizuotumo ir kalbų apie toleranciją, mes labai lengvai tampame budeliais.

Pasak Baumano, fizinis žydų sunaikinimas tapo nacistinės valstybės tikslu ne dėl pasikeitusio požiūrio ar pykčio proveržio, tai buvo nuoseklus biurokratinės rutinos rezultatas. Apskaičiavus įvairių sprendimų sąnaudas, parinktas veiksmingiausias bei pigiausias variantas.

Masinės žudynės vis įsiverždavo į žmonijos istoriją, tačiau niekada jos nebuvo tokios kraupios, kaip Hitlerio ir Stalino totalitarinėse sistemose. Iš dalies dėl to, kad nebuvo tiek ištobulintų masinio naikinimo technologijų, bet, pasak Baumano, yra ir dar viena priežastis. Šiuolaikinio totalitarizmo bruožas – jis yra socialinės inžinerijos projektas. Bolševikai ir nacistai įtvirtino totalitarinį režimą, nes skelbė turintys Tikslą. Jo siekti jie buvo pasiryžę bet kokiomis priemonėmis. Stalinui priskiriamas posakis: kai kerti mišką, nesijaudink dėl skiedrų. Totalitariniai režimai kūrė tobulą valstybę, todėl ir žudymas juose buvo suvokiamas ne kaip griovimas, bet kaip kūryba, priartinanti objektyviai geresnį, moralesnį ir gražesnį pasaulį.

Kaip rašo Baumanas: „Hitlerio ir Stalino aukos buvo nužudytos ne dėl to, jog reikėjo užgrobti, kolonizuoti teritorijas. Jos dažnai buvo žudomos bukai, mechaniškai, be jokių emocijų, net be neapykantos. Jos buvo žudomos, nes netilpo į tam tikrą schemą, netiko idealiai visuomenei“.

Eugenikos judėjimas, Holokaustas, stalinistinės represijos – visa tai buvo „pasidaryk pats“ visuomenės kūrybinė kulminacija. Kodėl svarbu visą šį košmarą prisiminti? Nes mes vis dar gyvename veikiami to paties „pasidaryk pats“ mentaliteto, ir tai reiškia, jog nėra paprasta pasitikėti pažadu „daugiau niekada“. Didžiausias mūsų turimas saugiklis – totalitarinio košmaro veidrodis, kuris aptirpdo puikybę ir teisuoliškumą, kai jame atpažįstame ir mums būdingus bruožus.

One Comment