2013 m. kovo 13 dieną, trečiadienį, kiek po 20 valandos Lietuvos laiku, iš Siksto koplyčios, Vatikane, kamino pasirodė dūmai. Pradžioje jie atrodė pilki, tačiau netrukus tapo akivaizdu, kad kyla balti dūmai, ir tai reiškia, jog konklava atliko savo misiją – mes turime naują popiežių. Ne tik Šv. Petro aikštėje susirinkusius, bet, tikiu, visų kontinentų katalikus ar net abejojančius užliejo džiaugsmo banga.
Po kiek daugiau nei valandos išgirdome ilgai lauktą „habemus papam“. Šis šūksnis tiek tą vakarą, tiek dar keletą dienų buvo kartojamas dažnai. Tas džiaugsmas, su kuriuo jis buvo tariamas, – dar vienas patvirtinimas, kad popiežiaus rinkimai nėra tik dar viena biurokratinė procedūra, bet veikiau dovana, pažado, jog Šventoji Dvasia mūsų nepaliks, išsipildymas.
Tiek popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimas, tiek kardinolų Generalinės kongregacijos ir pati konklava tapo puikia katechizacija visai Dievo tautai. Dar kartą buvo priminta, kad Dievas sukūrė žmogų, o ne mes turime nusilipdyti mums patogiausią dievo stabą, ir kiekvienas esame sau padovanotas, ir mūsų laisvė yra gaivinama įsiklausymo į tai, kokią svajonę, kokį kelią mums Kūrėjas dovanoja. Turėjome puikią progą atgaivinti Bažnyčios katalikiškumo (visuotinumo) išgyvenimą ir džiaugsmingai stebėtis, kokią skirtybių įvairovę į bendrą melodiją sugeba sujungti Bažnyčia.
Susirinkusi minia aikštėje ir prie televizoriaus ekranų spėliojo – kas tapo naujuoju popiežiumi? Kardinolų konklava buvo neįprasta, nes buvęs popiežius buvo gyvas, tik atsistatydinęs. Tad, norom nenorom, buvo svarstoma – kokio įpėdinio norėtų Benediktas XVI? Kadangi gerokai suintensyvėjo naudojimasis socialiniais tinklais, dar niekada nebuvo tiek diskusijų ir spėlionių, tikrų ir menamų favoritų dėlionių.
Tačiau netrukus Vatikano balkone, iš kurio įprastai naujais pontifikas kreipiasi į susirinkusius žmones, pasirodė visai netikėta figūra – argentinietis, pirmasis popiežius ne iš Europos, garbaus amžiaus – o po Benedikto XVI ir ilgos Jono Pauliaus II ligos – dauguma tikėjosi jaunesnio ir labai energingo. Kai buvo paskelbta, kad naujuoju popiežiumi tapo nelabai anapus aktyviausių bažnytinių sluoksnių žinomas Jose Bergoglio, daug kas sutriko. Dar labiau sutrikdė netradicinis pasirinktas vardas – Pranciškus.
Naujasis popiežius tokiu būdu atsisakė tęsti įprastą „popiežinę hermeneutiką“, kai Jono, Pauliaus, Benedikto, Leono ar Pijaus vardų pasirinkimas kartu reiškė ir kurios nors charakterio savybės pabrėžimą. Pranciškus? Kaip Didysis Neturtėlis, kuris, nieku gyvu, nenorėjo tapti jokiu hierarchu, gali derėti su didžiule popiežiaus valdžia?
Jau prabėgo aštuoneri popiežiaus Pranciškaus pontifikato metai. Jis net spėjo apsilankyti ir Lietuvoje. Akivaizdu, jog pasitvirtino viltys tų, kurie tikėjosi didesnio Bažnyčios atsinaujinimo ir pastangų apmąstyti klerikalizmo pavojus. Tiesa, jau nuo Pauliaus VI laikų joks pontifikas nesulaukė tiek kritikos iš „savų“. Prieš jį iki šiol maištauja ne vienas kardinolas ar vyskupas, įsitikinę, jog popiežius pernelyg „pasiduoda“ šiuolaikinio pasaulio madoms.
Popiežiaus sveikata nėra stipri, nors jis ką tik apsilankė istorinėje kelionėje Irake. Sunku prognozuoti, kiek dar gali tęstis šio popiežiaus pontifikatas, tačiau, akivaizdu, kad jis jau paliko ryškią žymę Bažnyčios ir pasaulio istorijoje.
