Kasdien eidamas sportuoti Giedrius Bučas pasiima maišelį pakeliui rastoms miesto šiukšlėms surinkti. O jo namų virtuvėje integruota bibliotekos kartoteka išduoda aistrą antriniam dizainui. Dėl švaresnio pasaulio vizijos Giedrius išsiugdė įpročius, priverčiančius kilstelėti antakį. Socialinių iniciatyvų lyderis ne tik kalba apie tvarumo, minimalizmo idėjas, bet gana griežtai pagal jas gyvena.

Perskaitę mudviejų pokalbį sužinosite, kiek gramų plastiko suvalgome per savaitę, kaip darželinukai keičia tėvų vartojimo įpročius bei kokios šalies gyventojams valstybė kompensuoja remontuojamų daiktų išlaidas.

Konferencijoje „Žalioji strategija Kauno rajonui“. Nuotrauka iš asmeninio G. Bučo archyvo.

Giedriau, ar lietuviams vis dar gėda pakelti nuo asfalto ar miške rastą šiukšlę?

Taip, man atrodo, kad vis dar gėda. Atsiranda daugiau sąmoningų žmonių, kurie jungiasi į judėjimus, nueina į akcijas. Vieni iš širdies tai daro, kiti – tik užsideda varnelę, pasidaro selfį. Bet šiukšlinančių nemažėja.

Šiukšlių rinkimo iniciatyvą pradėjau prieš penkis metus. Dveji metai, kaip pats tą darau kiekvieną dieną. Pamatęs mieste gulintį popieriuką, aš jį paimu. Ir ne tik išmetu į artimiausią šiukšlinę, bet dažniausiai deduosi į mašiną ir vežu ten, kur priklauso: į popieriaus, plastiko konteinerius. Paprastai ir kišenėse pas mane visko galima rasti.

Kaip į tokį jūsų įprotį reaguoja aplinkiniai?

Nesako tiesiai „keistuolis“. Sako: „Pas tave geri įgūdžiai: eini ir matai viską.“ Kiekvieną dieną eidamas daryti mankštą ar maudytis pasiimu maišelį. Man tai įprasta. Pasiimu ir specialią lazdą rinkimui, kad nereikėtų lankstytis. Kasdien einant tuo pačiu maršrutu prirenku maišelį šiukšlių.

Organizuojate šiukšlių rinkimo žygius. Šį rudenį per Lietuvą žygiavote net aštuoniasdešimt dienų. Kas ryškiausiai krenta į akis analizuojant randamas atliekas?

Tai, ką darome žygio aplink Lietuvą renkant šiukšles metu, galima pavadinti antropologija: mes tyrinėjame visuomenės elgseną. Šiukšlės ne tik renkamos, bet ir analizuojamos. Keliu klausimą, ką apie dabartinę visuomenę galvotų ateities archeologai.

Kauno paveikslų galerijos fontano valymas, 2019. Nuotrauka iš asmeninio G. Bučo archyvo.

Vienas dalykas aišku: mes gyvename plastiko amžiuje. Ir aplinkoje, ir gyvūnų bei žmonių organizmuose plastiko – pilna.

Norite pasakyti, kad dabar manyje yra plastiko?

Yra. Mokslininkai paskaičiavo, kad žmogus per savaitę suvalgo penkis gramus plastiko. Plastikas linkęs atšerpėti ir skilti į mikroplastiko gabaliukus. Maisto ir vandens sąlyčio su plastiku metu veikiant deguoniui ir ultravioletiniams spinduliams vyksta įvairios cheminės reakcijos. Pavyzdžiui, vienkartinių vandens buteliukų negalima nuolat pildyti, bet žmonės dažnai tą daro ir kenkia sau.

Šiandien naftos pramonės pelnas už kurą yra tik maža sudedamoji dalis. Didžioji dalis – plastiko gaminiai. Ši pramonė stengiasi, kad būtų gaminama kuo daugiau plastikinių daiktų. Vandens buteliukuose gamintojai pardavinėja ne vandenį, o buteliuką.

Nuotrauka iš asmeninio G. Bučo archyvo.

Kokių įpročių ar daiktų reikėtų atsisakyti pirmiausia, kad plastikas nebesikauptų organizme?

Arbatos pakeliai, ypač trikampio formos, yra plastikiniai. Mikroplastiko pilna kosmetikos priemonėse: kremuose, prausikliuose, muile, dantų pastoje. Jis geriasi į odą, nubėga į kanalizaciją. Valymo įrenginiai, kuomet juos kūrė, nebuvo skirti mikroplastikui valyti. Taigi su vandeniu plastikas papuola į upes, jūras. Anksčiau buvo kalbama apie rūgštinį lietų, dabar jau yra mikroplastiko lietūs. Viskas dūla, mikrodalelės pakyla kartu su drėgme ir iškrenta lietumi. Plastiko dalelėmis jau ir kvėpuojame. Mokslininkai yra patvirtinę, kad gimusio kūdikio kraujyje bei organuose yra mikroplastiko.

Negaliu sakyti, kad plastikas yra visiškas blogis. Kai kur jis nepakeičiamas, pavyzdžiui, medicinoje. Bet mūsų protėviai gyveno be plastiko ir išgyveno. O mes progresyviai degraduojame. Mano svajonė – kad būtų kuo mažiau vienkartinių daiktų. Jų gamybai naudojama labai daug resursų ir jie iš karto patampa šiukšle. Vietoje to, kad atsisėstume išgerti kavos iš normalaus puodelio, pabendrautume, mes imame vienkartinį puodelį su šiaudeliu ir lekiame kaip akis išdegę. JTO yra įvardinusi, kad keturios globalinės pasaulio problemos (demografinės, socialinės, ekonominės ir ekologinės) atsirado dėl perteklinio vartojimo. Tiesiog žmonės įsukti į vartojimo ratą.

Bet iš tiesų sunku pasipriešinti vartojimo ritmui. Kaime būnant atrodo nieko nereikia, o atvažius į Vilnių iš karto kyla noras kažką nusipirkti.

Aplinka ir yra kuriama taip, kad mes visi įsisuktume ir negalvotume.

Dabar gaminami daiktai, kurių mirtis užprogramuota iš anksto: pėdkelnės plyšta, lemputės perdega, skalbimo mašinos genda. Net ir norėdami pataisyti arbatinuką ar feną, nežinome, kam jį nunešti.

Čia ir yra bėda. Remonto dirbtuvės neišsilaiko, nes žmonėms pigiau nusipirkti naują daiktą, o ne jį taisyti. Švedijoje priėmė įstatymą, pagal kurį remonto dirbtuvės gali nemokėti pridėtinės vertės mokesčio. O gyventojai deklaruodami savo metines pajamas, gali įtraukti remonto išlaidas ir valstybė jiems kompensuoja pusę sumos.

Daiktų, kuriuos perkam tinklinėse parduotuvėse, kainos nėra teisingos. Jie pagaminti išnaudojant žmones, teršiant aplinką – todėl yra pigūs. Mes mokam mažai, bet ateina laikas, kai turim primokėti. Ne pinigais, o sveikata, aplinkos užterštumu.

Vykdote edukacinę veiklą organizuodamas kūrybinius renginius ir užsiėmimus mokyklose, darželiuose.  Ar vaikai po jūsų pamokų keičia savo tėvų požiūrį į vartojimą, rūšiavimą?

Kai parodau gyvūnėlių, įsipainiojusių į plastiką, nuotraukas, jie verkia. Iš pradžių abejojau, ar rodyti tai vaikams, bet nusprendžiau, kad reikia, nes tai yra rožinių akinių nuėmimas. Aš juos nuraminu, sakau: „Mes dabar pasitarsim, ką galime padaryti, kad taip nebūtų.“ Mokau juos, kad kiekvienas galime pakeisti situaciją. Kadangi mano užsiėmimas vyksta dvi pamokas, aš matau, ką per pertrauką jie daro: atsineša iš valgyklos bandelę maišelyje, išsitraukia mineralinio buteliuką. Skaičiuojam, kiek per metus gaunasi maišelių, jei kiekvieną dieną visa klasė perka bandeles. Tada ieškom sprendimų, kuo pakeisti vienkartinį maišelį, kur dar galima būtų pasidėti bandelę: į ranką pasiimti, į servetėlę įsidėti, atsinešti priešpiečių dėžutę.

Edukacija Alytaus Putinų gimnazijoje. Nuotrauka iš asmeninio G. Bučo archyvo.

Ar vaikai keičia aplinką? Taip, keičia. Yra parašę man tėvai laiškų, paskambinę. Sako: „Dabar vaikas pradėjo kiekvieną mūsų žingsnį kontroliuoti. Jau rūšiuojam, maišelių nebeimam prekybos centre. Suprantam, kad tai blogai, tai nesiginčijam su vaiku.“ Man tai yra geriausia padėka.

 Jūsų gyvenimo būdas paremtas minimalizmo, antrinio dizaino, darnos idėjomis. Kas įvyko, kad ėmėt keisti savo įpročius?

Viskas prasidėjo nuo Helsinkio baldų parodos. Tuo metu su žmona turėjome dizaino saloną. Nuvažiavęs į parodą pamačiau suomių antrinio dizaino (trash design) stendą. Suomių filosofija yra tokia: seną daiktą ne išmesti, o prikelti jį antram gyvenimui. Nors jie neturi laiko taisyti patys, bet renkasi pirkti antrinio dizaino daiktą, kuris yra dukart brangesnis nei „Ikea“. Pavyzdžiui, lova sukalta iš senų lentų kainuoja penkis tūkstančius eurų. Suomiai susideda senus langus, duris, grindis. Bet viską padaro gražiai.

MO muziejus, 2019. Instaliacija „Vertybių krioklys“. Nuotrauka iš asmeninio G. Bučo archyvo.

Po Helsinkio parodos pradėjau žiūrėti dokumentinius filmukus apie aplinkos taršą, vartojimą. Buvo prieškalėdinis laikotarpis ir man taip vidus suvirpėjo. Dar mano mažasis sūnus pasakė, kad norėtų, jog šios Kalėdos būtų prasmingos. Aš pagalvojau: ar galiu, ką nors padaryti, kad pasaulyje būtų kitaip? Ir pasikvietėm suomius atvykti į Lietuvą, į dizaino savaitę, kurią  organizavau. Padarėm su jais kūrybines dirbtuves. Po to įkūriau socialinę iniciatyvą „Kūrybos kampas 360“, pradėjau vesti pamokėles, dirbtuvėles.

Koks jūsų santykis su žmonėmis, kurie visgi geria iš plastikinių puodelių ir nesuka galvos dėl savo vartojimo įpročių?

Pradėjau vadovautis nuostata, kad niekas negali nieko teisti. Suprantu, kad per savo gyvenimą tikrai nepakeisiu situacijos. Tai gali pakeisti tik antra ar trečia karta po mūsų. Bet aš galiu perduoti žinutę savo vaikams. Ir vaikų vaikai pradės gyventi kitaip. Man anksčiau buvo pykčio šeimai, norėjau, kad jie būtų kaip aš. Pavyzdžiui, vaikai be graužaties gali nusipirkti greito maisto restorane, o aš stengiuosi to vengti, jei nėra būtinybės. Anksčiau labai skausmingai reaguodavau, bandydavau įrodinėti savo tiesą. Bet dabar suprantu.

Nuo mažo dalykėlio viskas prasideda. Jei mes bijosime pakelti šiukšlę ar sudrausminti kitą žmogų, tai atėję į įmonę, kurioje daroma žala gamtai, bijosime tam paprieštarauti. Jei „Grigeo“ darbuotojas sakytų: „Palaukit, aš nedirbsiu šitoje įmonėje, jei taip darot“, tai ji turėtų keistis. Ne įstatymai – žmonės viską pakeičia.

kalbino Monika Augustaitytė

Nuotraukos iš asmeninio G.Bučo archyvo

Giedrius Bučas – tvaraus gyvenimo būdo edukatorius, žygio per Lietuvą renkant šiukšles sumanytojas, Reach for Change Pokyčių lyderis, socialinis verslininkas. Jo įkurta socialinė iniciatyva „Kūrybos kampas 360°“ plėtoja darnaus vartojimo ir antrinio dizaino idėjas, rūpinasi švaresne ir sveikesne aplinka.

Comments are closed.