Pal. Jurgis Matulaitis

Kai Leonas XIII 1891 m. paskelbė encikliką „Naujieji dalykai” (Rerum Novarum), Jurgiui Matulaičiui tebuvo dvidešimt. Jau kelerius metus jis buvo pervažiavęs į Kelcus Lenkijoje ir pagaliau galėjo pradėti studijas vietos kunigų seminarijoje. Kelcai jam tapo netikėtai Dievo atvertu langu į visavertį gyvenimą.

***

Viešpats nesiunčia didesnės naštos nei galime pakelti, tačiau atrodė, kad paprastą kaimo vaiką Jurgį išbandymai tikrai priplos prie žemės. Jis buvo penktas sūnus daugiavaikėje ūkininkų šeimoje, gerokai jaunesnis už brolius ir seseris. Nauja burna nebūtų sunki našta, jei ne vis nauji smūgiai. Kai Jurgiui tebuvo treji, mirė tėtis, ir sunki ūkio tvarkymo našta užgriuvo ant mamos ir vyriausio brolio pečių. Dar po septynerių metų užgeso ir mamos gyvybė.

Jurgio troškimą mokytis vis labiau slėgė gausėjantys darbai ūkyje. Vaiko norai, talentai, net tai, ar jis gauna sočiai pavalgyti, nelabai domino vyresnėlį, kurį po tėvų mirties prislėgė sunki rūpesčių našta ir, regis, užvaldė šykštumo demonas. Vargu ar tą aplinką, kurioje Jurgis Matulaitis gyveno gimtinėje, galima vadinti meilės ir supratimo pripildytais namais. Kita vertus, jei sugebi įveikti pagundą užkietinti širdį ir keikti pasaulį, atšiauri aplinka ugdo kantrybę, darbštumą ir sveiką nuolankumą.

Tarsi Jobo dramoje, kai jau atrodė, kad su vienu išbandymu pavyksta susidoroti, netrukus smogdavo dar sunkesnis. Stiprūs kojos skausmai Matulaičiui prasidėjo vienuolikos: ir tai sustiprėdami, tai kiek nuslopinami, neapleido visą gyvenimą. Pradžioje atrodė menkniekis, kurį tereikia vyriškai iškęsti. Tačiau skausmai vis didėjo, o vyresnįjį brolį tik erzino tai, kad Jurgis vėl kelia problemų.

Visa paauglystė prabėgo tvirtai sukandus dantis kenčiant skausmą, stengiantis visiškai neapleisti mokslų, vykdyti brolio nurodymus ūkyje ir neatrodė, jog yra kokių nors prošvaisčių. Tačiau Viešpats iš tiesų neapleidžia kenčiančiojo ir tiesia pagalbos ranką. Paprastai per kitus žmones. Kai Jurgiui Matulaičiui buvo aštuoniolika, jo gimtuosiuose namuose apsilankė gerokai vyresnis pusbrolis Jonas Matulevičius, kuris, kitaip nei namiškiai, sugebėjo įžvelgti tiek Jurgio talentus, tiek norą mokytis bei įsiklausė į troškimą būti kunigu. Būtent pusbrolis Jonas tapo Viešpaties mestu gelbėjimosi ratu, kai atrodė, jog telieka paskęsti neviltyje. Jis pasiūlė pasiimti ligotą jaunuolį į Kelcus, žadėjo pasirūpinti ne tik skaudama koja, bet ir tolesniu išsilavinimu. Regis, namiškiai neliūdėjo, kad atsikratys darbininko, kurio sveikata vis prastėjo. Pačiam Jurgiui tai atrodė stebuklingas svajonės išsipildymas.

***

Porą metų Kelcuose teko gydyti koją ir bandyti lopyti išsilavinimo spragas. Tada jau buvo galima žengti į Kelcų kunigų seminariją. Būtent čia pradėjo ryškėti, kad lietuviškame kaime gimęs ir užaugęs jaunuolis ne tik darbštus, atkaklus, bet ir talentingas. Gaisrams niokojant seminariją, studijas teko perkelti į Varšuvą, paskui Matulaičio kelyje buvo Petrapilis, Fribūras, kur galėjo išsamiau susipažinti su Bažnyčios socialiniu mokymu. Dar visai neseniai niekuo neišsiskiriantis piemuo bei ūkio darbininkas per trumpą laiką išaugo į išsilavinusį, gilų maldos gyvenimą gyvenantį ir labai darbštų kunigą bei teologą, visa galva lenkiantį aplinkinius socialinių dalykų išmanymu.

***

Enciklika „Naujieji dalykai” paskelbė labai svarbią pramoninės revoliucijos, perkeitusios visuomenės tobulinimą, programą. Tačiau kaip pati puikiausia receptų knyga pati negamina valgių, taip ir Leono XIII įvardytoms gairėms įgyvendinti reikėjo darbščių, išmintingų ir – ne mažiau svarbu – pasiryžusių veikti katalikų. Būtent tokių kaip kunigas Matulaitis, kurio svarbiausias privalumas buvo net ne platus akiratis ar svarbus protas, bet stiprus troškimas sekti Kristumi ir suvokimas, jog meilė ir visiškas atsidavimas Bažnyčiai yra tikrasis gyvybės kelias.

Matulaitis niekada į Bažnyčios mokymą nežvelgė kaip į restorano meniu, kuriame gali išsirinkti patikusių patiekalų, o visa kita ignoruoti. Bažnyčia – tai Jėzaus Kristaus dovana, kurią turime su dėkingumu priimti, branginti ir puoselėti. Dar studijuodamas Kelcuose, Matulaitis įsisąmonino tarsi paprastą tiesą, kurią, deja, mes, daugelis katalikų, paradoksaliai ignoruojame. Popiežiaus skelbiamus raginimus reikia ne vien komentuoti ir vertinti, bet reikia į juos įsiklausyti ir sutelkti visas jėgas jas įgyvendinant.

***

Popiežiui Leonui XIII paskelbus krikščionio santykio su šiuolaikiniu pasauliu gaires, Matulaitis visą savo veiklą skyrė jas nuosekliai įgyvendinti. Kai po įtemptų studijų jis grįžo į Lenkiją, negaišuodamas ėmė burti darbininkus į draugijas. Matulaitis lengvai rasdavo bendrą kalbą su paprastais žmonėmis, ir jie atpažino jo nuoširdų rūpestį, atsiliepė į jo kvietimą. Rezultatas pranoko lūkesčius – pavyko suorganizuoti net penkiasdešimt tūkstančių žmonių. Tačiau nepakako darbininkus tik organizuoti, būtina buvo juos šviesti, dėstyti jiems Bažnyčios socialinį mokymą, rodyti kitą kelią nei siūlė populiarėjantis marksizmas. Matulaičio ir kelių bendražygių rūpesčiu Varšuvoje atsirado socialiniai kursai. Šis eksperimentas buvo toks sėkmingas, jog pradėta svarstyti, kaip tokius kursus organizuoti kituose Lenkijos ir Lietuvos miestuose.

Paradoksalu, nors kunigą Matulaitį drąsiai galima vadinti vienu nuosekliausių Bažnyčios socialinio mokymo propaguotojų, tačiau tai netruko sukelti nepasitenkinimą bažnytinėje aplinkoje. Regis, tai buvo pirmas, bet, deja, tikrai ne paskutinis kartas, kai nuoširdžiai Bažnyčią mylintis Matulaitis iš brolių Kristuje sulaukė ne solidarumo, bet nepasitikėjimo ir kritikos. Jis buvo įtartas simpatijomis socializmui, per dideliu suartėjimu su pasauliu, kuriame gyvename. Tai tebuvo dar vienas įrodymas, kiek pačiai Bažnyčiai, sutrikusiai dėl didėjančio susvetimėjimo su pasauliu, reikėjo socialinio mokymo, kaip itin svarbios atramos.

***

Viename iš dvasinio dienoraščio įrašų Matulaitis rašė: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Seniau girdėdami tuos žodžius, dievoti žmonės mąstydavo apie tas šalis, kur dar tautos stabmeldystės tamsybėje skendi. Dabar šiuos žodžius jau reikia taikyti ir kalbant apie katalikiškas šalis.“ Kitaip sakant, mums turi rūpėti ne tik, kaip paskelbti Evangeliją tiems, kurie nėra jos girdėję, bet ir tai, kaip sugrąžinti jos skambesį į gyvenimus, kuriuose krikščioniškas tikėjimas praktiškai visai išsitrynė. Darbininkų Viešpaties vynuogyne labai trūksta ne tik dėl gausybės darbų, kuriuos turime atlikti, tačiau ir dėl to, kad net ne kiekvienas kunigas gali būti pavadintas tikru Kristaus darbininku.

Matulaitis puikiai matė vieną iš svarbiausių Bažnyčios ir pasaulio dialogo problemų, kurią beveik po šimto metų plačiau išskleidė popiežius Benediktas XVI: vaisingas dialogas su pasauliu įmanomas tik tada, kai patys krikščionys yra tikri Kristaus sekėjai, gilinasi į savo tikėjimą ir į pasaulio iššūkius reaguoja kaip krikščionys.

***

Sudėtingoje XX amžiaus pradžios situacijoje Matulaitis aiškiai suformulavo savo misijos programą. Jis privalo visur Dievo ieškoti, viską didesnei Dievo garbei daryti ir į viską Dievo dvasią įnešti ir ja perkeisti. Tai įmanoma pasiekti tik tuo atveju, jei Dievas ne teoriškai, bet praktiškai taps viso gyvenimo ašimi, aplink kurią suksis visos mintys, jausmai, norai ir darbai.

Matulaitis buvo tvirtai įsitikinęs, kad būti krikščionimi – tai laisva valia visiškai atsižadėti savo įnorių, geismų, iliuzinių malonumų ir pasišvęsti tarnystei Bažnyčios labui. Tai ne tik mūsų pačių, bet ir viso pasaulio gyvybės kelias. Patys, persismelkę Kristaus dvasia, turime rūpintis, veikti ir organizuoti aplink save geros valios žmones, juos lavinti, o paskui drauge su jais ir per juos visur nešti Kristaus dvasią. Bažnyčioje visi turime būti broliai ir seserys, nežiūrėti, kas kokias pareigas užima, kokį pašaukimą turi, bet kartu visas jėgas atiduoti Kristaus misijai. Labai svarbu išsilavinę ir savo pavyzdžiu kitus galintys patraukti kunigai, bet ne menkesnis vaidmuo Bažnyčioje tenka ir pasauliečiams, kurie suorganizuoti ir išsilavinę, gali paskelbti Evangeliją ten, kur dvasininkai nesugeba pasiekti.

***

Jurgio Matulaičio dvasinėje programoje regime ne tik popiežiaus Leono XIII suteiktų gairių atšvaitus, bet ir tiesioginį atsaką į šio popiežiaus įpėdinio Pauliaus X kvietimą viską atnaujinti Kristuje. Pastarasis raginimas Matulaičiui tapo svarbiu impulsu atnaujinant pašvęstąjį gyvenimą Lietuvoje. Visuomenės ir Bažnyčios atnaujinimui būtinos asmenybės, kurios gali kilti ir kelti, vienuolijos jau ne kartą Bažnyčios istorijoje tapo gelbėjančio dvasinio atsinaujinimo versme. Būtent to, Matulaičio įsitikinimu, gyvybiškai reikėjo XX amžiaus Lietuvai.

Dienoraštyje Matulaitis rašė: jei mes norime tikrų pokyčių Bažnyčioje, turime pradėti ne nuo kitų peikimo, niekinimo ar žeminimo, bet nuo savęs keitimo darbo. Turime ne tiek kitus moralizuoti, kad jie vaikščiotų Dievo keliais, bet pirmiausia patiems pradėti Dievo keliais vaikščioti ir savo pavyzdžiu stengtis patraukti kitus.

Tokia nuostata atvedė pas gyvenimo saulėlydį pasiekusį marijonų vyresnįjį ir paskatino imtis atstatyti Bažnyčią, pradedant nuo šios vienuolijos. Užduotis atrodė labai sudėtinga, pasirinktas kelias ilgas, tačiau Matulaitis, kurį visą gyvenimo grūdino skausmas, buvo įpratęs nebijoti sunkumų. Jį daug labiau gąsdino aukšti postai ir populiarumas.

Nors Petrapilio studentai žavėjosi puikiu dėstytoju, kuris pirmasis Rusijos imperijoje dėstė sociologijos kursą, Matulaitį čia bandyta suvilioti atsakingomis pareigomis ir svaiginamos akademinės karjeros pažadais, o jam pačiam puikiai sekėsi akademinė veikla, jis buvo pasiryžęs visko atsisakyti, idant galėtų visą laiką skirti vienuolijos stiprinimo reikalams. Jis tvirtai atmetė ir ne kartą Romoje nuskambėjusius pasiūlymus vadovauti kuriai nors seminarijai ar katalikiškai įstaigai. Vadovaujančių pareigų Matulaitis imdavosi tik tada, kai suprasdavo, jog Viešpats jam būtent tokią tarnystę skiria ir reikia labiau paisyti Jo kvietimo nei savo planų. Vadovauti Matulaičiui reiškė tarnauti, būti kitiems ir dėl kitų, negailint jėgų, nepaisant kritikos.

***

Ne kartą Matulaičio gyvenime būta netikėtų posūkių. Kai jau atrodė, jog puikiai sekasi būti darbininku, teko pervažiuoti į Rusiją ir tapti dėstytoju, populiaraus ir perspektyvaus akademiko karjerą keitė sunki vienuolijos, kurią reikėjo praktiškai iš naujo sukurti, vyresniojo tarnystė. Kai jau atrodė vienuolijos statybos darbai įgavo pagreitį, teko keliauti į Vilnių ir tapti vyskupu. Kai po penkerių metų, tautinei ir politinei įtampai pasiekus kulminaciją, Matulaičiui pavyko įtikinti popiežių, kad geriau būtų Vilniaus vyskupo pareigas perduoti kam nors kitam ir jau atrodė, jog vėl bus galima visas jėgas skirti vienuolijai, atėjo žinia apie tai, kad vėl reikia grįžti į Lietuvą kaip apaštališkajam vizitatoriui, baigti bažnytinės provincijos parengimo darbus, rengti Lietuvos ir Šventojo Sosto konkordatą. Po šio darbo Matulaičio diplomatinė misija turėjo baigtis – ir jau tada…

Kruopščiai parengtą Konkordato projektą Matulaitis išsiuntė į Vatikaną, kęsdamas stiprius pilvo skausmus. Dėl nenurimusios sumaišties po Gruodžio perversmo apendicito operacija buvo pavėluota, ir Matulaitis iškeliavo ne atgal į Romą, bet pas Dangiškąjį Tėvą, kuriam visą gyvenimą ištikimai tarnavo ir kuriam dienoraštyje rašė: „Viešpatie, kad aš būčiau Tavo Bažnyčioje nelyginant mazgotė, puotkelė, kuria viską valo, o suvartoję meta šalin, kur į tamsiausią ir bjauriausią kampa, tegu ir aš taip tapčiau suvartotas ir sunaudotas, kad tik Tavo Bažnyčioje būtų nors koks kampelis geriau išvalytas, kad tik Tavo name būtų kiek nors švariau ir skaisčiau.“

Tai nebuvo tik retorika, Matulaitis visada siekė, kad jo žodžiai nesiskirtų nuo veiksmų. Jis labai nenorėjo vyskupo tarnystės Vilniuje, nes manė, jog lengvai galima atrasti geresnį už jį vyskupą, o be jo vargu ar kas imsis pradėto Marijonų vienuolijos atkūrimo darbo. Tačiau kai tik suprato, jog priešintis paskyrimui reikštų savo valią iškelti aukščiau Viešpaties valios, jis pakluso ir nuolankiai bei drąsiai ėjo per visus sunkumus.

Jis apsidžiaugė, jog pagaliau gali perduoti vadovavimą Vilniaus vyskupijai kitam vyskupui. Ne todėl, kad bent kiek bijojo sunkumų, tačiau dėl to, jog matė, kad tautinės ir politinės rietenos nemažėja, aistros tik dar labiau kunkuliuoja ir vylėsi, jog jo pasitraukimas kiek apramins susipriešinimą. Matulaitis tikrai nenudžiugo, kai netrukus sužinojo, kad negalės visų jėgų skirti vienuolijai, nes reikia vykti į Lietuvą spręsti sudėtingų diplomatinių uždavinių. Tačiau jis priėmė šią tarnystę ir atliko ją puikiai, nors jam tai kainavo nepaprastai daug jėgų. Būdamas apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvoje, Matulaitis visomis jėgomis gynė Bažnyčią, nors ir prisipažino bičiuliams, kad, kai pamatė, kokia suirutė apėmusi Bažnyčią Lietuvoje, nesulaikė ašarų. Tačiau Matulaitis nuosekliai laikėsi principo, jog reikia ne kritikuoti tai, kas bloga, bet bandyti gaivinti, kas dar likę gero ir gali vaisingai išsiskleisti.

***

Vilniaus vyskupo Matulaičio šūkis – „Įveikti blogį gerumu“ – buvo ne tik jo viso gyvenimo programa, bet ir tas gelbėjimosi ratas, kurį jis paliko vis didesnių priešpriešų, neapykantos metastazių alinamam pasauliui. Blogis yra gėrio trūkumas, atsivėrusios būties žaizdos, smegduobė, kurios negalima užpildyti nauja tuštuma, tik gėris gali gydyti blogio žaizdas, meilė gali tirpdyti neapykantą. Įveikti blogį gerumu – tai ne abstrakcija, neišpildomo siekio įvardijimas, tai kasdienė savęs ir pasaulio gelbėjimo programa, tai nesibaigianti krikščioniškumo mokykla, kurioje kiekvieną akimirką turime įveikti pagundą ne mokytis iš Kristaus, bet pasiduoti nuodėmingiems impulsams. Mes galime garsiai rėkti pasaulyje Jėzaus vardą, skelbti skambias pasaulio pertvarkymo programas, tačiau viskas bus bergždžia ir tuščia be pamatinio apsisprendimo už tą, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas, kuriuos sekti – tai į nuodėmės terorą atsakyti neatremiamu ginklu – meile.

***

Įveikti blogį gerumu savyje. Matulaičio dienoraštyje kas kartą grįžta atodūsis: „Kai pažiūriu giliau į savo gyvenimą, pamatau negalią, daugybę visokių netobulybių, klaidų. Neviltis apimtų, jei taip nepasitikėčiau Jėzaus gailestingumu.

Nevalia nusiminti dėl savo silpnumo ir netobulumo. Kiekvienas žingsnis tikėjimo kelyje vis aiškiau atskleidžia mūsų ribas, vidinį purvą. Esame sužaloti nuodėmės ir ji nuodiją visą gyvenimą. Tačiau tai nėra akstinas kapituliuoti prieš nuodėmę, bet svarbus postūmis visą savo gyvenimą pavesti Dievui. Negaliu pats susitvarkyti, vis klumpu, tačiau Jam nėra nieko neįmanomo. Tad įsisąmoninę savo silpnumą ir vidinį skurdą, negriaukime dar savęs kaltinimais ir neviltimi, bet gydykimės malda ir atgaila, atverkime savo būties duris mylinčiam Dievui.“

„Vadovavimo perdavimas Dievui, neįmanomas be savo savimeilės nukryžiavimo. Kryžius tik paveikslėliuose gražus ir gėlėmis papuoštas. Tikrasis gyvenimo kryžius visuomet sunkus“, – rašė Matulaitis, jau būdamas Vilniaus vyskupas ir praktiškai kasdien apmėtomas priekaištų, skundų akmenimis, matydamas, kaip Jėzus bandomas paversti politinių grupuočių vėliava, nuolatinė valdžių kaita verčia gyventi nežinomybėje. Tokioje situacijoje buvo labai sunku nepasiduoti neapykantai, kerštavimui, tačiau vyskupas Matulaitis išliko tvirtas ir maloniai su visais bendraujantis. Toks išliko ne todėl, kad buvo stipresnis ar įžvalgesnis už kitus. Tvirtybės jis sėmėsi iš pagrindo, kuriuo rėmėsi visą gyvenimą.

***

Įveikti blogį gerumu Bažnyčioje. Matulaitis tikrai nebuvo kojomis žemės nesiekiantis idealistas, matantis tik šviesius atspalvius ir nepastebintis sudėtingų problemų pačios Bažnyčios viduje. Rusijos carinis režimas, vėliau – tautiniai ir politiniai nesutarimai labai apsunkino religinį gyvenimą, tačiau Matulaičiui daug didesnį nerimą kėlė ne išorinės represijos, o vidinis suglebimas ir apsileidimas.

„Bijaisi, kad kiti tavęs neuždarytų į kalėjimą ir neištremtų, o tu pats save uždarai į aršesnį kalėjimą – į susnūdimo, nieko neveikimo, tamsia naktimi apgultą kalėjimą, kur turi žmogus pradėti gesti ir pūti“, – tokį įrašą dienoraštyje Matulaitis įrašė 1909 metais. Toliau jis tęsia: „Ar ne geriau dėl Kristaus būti ištremtam, surakintam grandinėmis nei pačiam laisva valia lindėti savo paties pasistatytame kalėjime, kurio grandinės – mūsų baimė? Jei tikrai visa ko būsi išsižadėjęs ir viską būsi Dievui patikėjęs, ką tada tau kiti galės padaryti? Juk niekas kitas negali iš tavęs atimti Dievo, uždaryti Dangaus vartus ar nuvesti į pragarą, jei ten pats nenorėsi eiti? Nevalia rizikuoti ir bijoti nukentėti, darbuojantis Dievo garbei, nes tik taip galime vieną paskui kitą sutraukyti tas virves, kurios mūsų sielą laiko pririšusios prie mūsų savimeilės, prie mūsų užgaidų ir mūsų žemiško išmanymo.“

Matulaitis daug kartų kartojo, kad būtina aukotis Bažnyčios garbei. Tai esą vienintelė partija, kuriai jis nori priklausyti, tikroji jo Tėvynė. Tačiau būtų klaida, jei šį ryžtą suvoktume, kaip paprasčiausią rūpinimąsi Bažnyčios, kaip institucijos, politine ar socialine galia. Bažnyčia turi vienintelį kelrodį ir vadovą – Jėzų Kristų. Todėl ji turi pati pakilti aukščiau ir savo narius kelti virš partinių, tautinių ar socialinių rietenų. Bažnyčia privalo kiekvieną žmogų, kad ir kokios tautybės, lyties, išsilavinimo, pažiūrų ar socialinio statuso jis būtų, priimti su ta pačia motiniška meile. Deja, dažnas katalikas iškelia savo politinius siekius aukščiau Bažnyčios ir tada prasideda skaldymasis, neapykanta, prievarta.

Jau būdamas Vilniaus vyskupu, Matulaitis dienoraščiui ne kartą patikėjo skausmingą atodūsį – kaip atrasti tikinčių kunigų, kurie sugebėtų pakilti aukščiau partinių rietenų, kurie tarnautų visa širdimi Viešpačiui, o ne kurio nors žmonių sukurto darinio interesams? Matulaičiui buvo skaudu, jog nuoseklus Bažnyčios socialinio mokymo įgyvendinimas supainiojamas su lėkštu politikavimu, kai Bažnyčios tampa partijų garsiakalbiais, kai kunigai ne stato tiltus tarp žmonių, bet prisideda prie priešpriešų didinimo. „Būdamas vyskupu noriu visiems lygiai tarnauti ir visiems būti lygiai ganytojas. Mano situacija be galo sunki, jaučiu, kad, jei vieniems patiksiu, tai kitiems netiksiu, nes visi bando traukti Bažnyčią į savo pusę“, – laiške bičiuliui rašė Matulaitis. Jį labai skaudino, jog jam, kaip ganytojui, patikėti katalikai nesupranta, kad mūsų tikroji galybė yra gyvas tikėjimas, savęs išsižadėjimas ir meilė, o tarpusavio rietenų ir neapykantos kelias veda į pražūtį. Tačiau net jei, deja, turime neapykantoje įkaltintų katalikų, turime ne mėtyti priekaištų akmenis į Bažnyčią, bet patys viską padaryti, jog ištirpdyti neapykantą. Tai galime padaryti, jei mes kiekvienu veiksmu liudysime gailestingumą ir  meilę.

Matulaitis padarė viską, ką galėjo, kad išvengtų Vilniaus vyskupo mitros. Jis kreipėsi į Šventojo Sosto atstovą, aiškino savo poziciją Lietuvos Tarybai, tačiau, kai tapo aišku, jog Viešpats nepatrauks šios taurės, ėmėsi darbo visa širdimi ir liko ištikimas principui, kad tikros permainos prasideda nuo nedidelių darbų. „Ten mums geriausiai klosis ir pavyks, kur eisime nusižeminimo keliu ir darbą pradėsime be trenksmo ir nuo mažų dalykų. Paskui jį platinsime ir plėtosime, auginsime kaip kokį grūdą“, – rašė Matulaitis.

Tos pačios taktikos jis laikėsi ir grįžęs į Lietuvą kaip apaštalinis vizitatorius, turintis dvi aiškias užduotis: pabaigti Lietuvos bažnytinės provincijos paskelbimo darbus ir pasiekti, kad būtų pasirašytas Konkordatas tarp Lietuvos ir Šventojo Sosto. Sunku įsivaizduoti kam kitam būtų pakakę kantrybės, neįžeidaus tvirtumo ir gebėjimo puikiai orientuotis net ir smulkmenose. Žvelgiant į popiežiaus pasiuntinio Matulaičio aktyvią veiklą Kaune, sunku patikėti, jog tuo metu jo širdyje siautė audros. Tik artimi bičiuliai iš jo laiškų žinojo, kad jis kaip vaikas verkė, išvydęs, kokia sumaištis yra apėmusi Lietuvos Bažnyčią, jog jis jautė net didesnį spaudimą iš aplinkos nei būdamas Vilniaus vyskupu politiškai labai sudėtingomis sąlygomis. Tačiau Matulaitis buvo ištikimas Bažnyčiai, kurią vadino didžiausia savo meile iki paskutinio atodūsio. Jis atstatinėjo dvasinius griuvėsius, kai kiti būtų nuleidę rankas ar nusprendę statyti naują statinį pagal savo projektą, nes buvo įsitikinęs, jog svarbiausias yra Jėzus, ir būtent jis sprendžia kaip ir kiek per mus veikti. Mūsų tikslas – pasiūlyti save kaip įrankius.

***

Įveikti blogį gerumu visuomenėje. Matulaitis rašė: „Baisus yra šis pasaulis. Ne be reikalo Jėzus jį prakeikė ir liepė jo saugotis. Kol neprisivilioja žmogaus, neįtraukia į savo sūkurį, kažin kokias gėrybes jam rodo, aukso kalnus žada, o suvilioję, pasigavęs, sudeda, sunaikina, o paskui meta šalin kaip kokį supuvusį obuolį…“ Kita vertus, Matulaitis nesiūlė nuo šio pasaulio slėptis, statyti neperžengiamą sieną. Mes turime atsiliepti į kitų žmonių poreikius, turime eiti į pasaulį, jame nepaskęsdami. „Bažnyčioje nepakanka paprastų samdinių, darbininkų, reikia tikrų apaštalų, kurie eitų ten, kur didžiausia bedievystė, ištvirkavimas, tikėjimo atšalimas, visur įlįstų, įsibrautų, jei kur išvaro pro vienas duris, grįžtų pro kitas“, – rašė Matulaitis dienoraštyje.

Iš Matulaičio paliktų užrašų, laiškų akivaizdu, kokia brangi jam buvo Lietuva, kiek jis dėl savo Tėvynės išgyveno. Tačiau kartu jis buvo įsitikinęs, kad turime visada būti budrūs, kad neįsiveltume į netvarkingą rūpestį dėl pasaulio, dėl Tėvynės, sukurdami naujų stabų, kurie nustumtų Dievą. Tautiškumas yra dovana kiekvienam žmogui, bet tik tol, kol mes nebandome tautiškume užsidaryti tarsi kalėjime, nesugebame priimti ir mylėti kiekvieno mums siųsto žmogaus, kad ir kokios tautybės ar net pažiūrų jis būtų. Matulaitis sau buvo pažadėjęs neįsileisti į širdį neapykantos jokiai tautai, jokiam žmogui ir iš visų jėgų stengėsi šį pažadą įgyvendinti, rūpindamasis gujamais Vilniaus gudais, malšindamas pykčio žydams bangas ir nuosekliai atremdamas visokias pastangas pajungti Bažnyčią politiniams tikslams. Į visus priekaištus, ar nederėtų jam būti labiau patriotiškam ir galvoti, kaip padėti lietuviams, Matulaitis turėjo tvirtą atsakymą: „Dievo visa širdimi ieškodami ir šv. Jo Bažnyčiai tarnaudami visomis jėgomis, tuo pačiu geriausiai pasitarnausime ir žmonijai, ir visuomenei, ir tautoms, ir visai žmonijai, nes niekame kitame nėra išganymo, kaip tik Viešpatyje.“ Niekada politika negali būti tiek svarbi, jog būtų galima skriausti ar žeminti kitą žmogų. Nuo artimo meilės nutolusi politika įklimpsta nesibaigiančiose rietenose. Tai vyskupas Matulaitis matė per visus vyskupavimo Vilniuje metus, kai septynis kartus keitėsi politinės valdžios, kai politikams buvo svarbiausia ne Geroji Naujiena, bet tai, kuria kalba pamokslaujama, kam pirmiau ranka spaudžiama.

***

Arkiv. J. Matulaičio laidotuvių procesija (Kaunas, 1927 m. sausio 29 d.) Nuotrauka iš Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo.

Jurgis Matulaitis mirė, taip ir nesulaukęs jo parengto Konkordato pasirašymo dienos, neįgyvendinęs svajonės labiau sutvirtinti Marijonų vienuoliją, skirti daugiau dėmesio jo įsteigtai moterų kongregacijai. Jam iš tiesų pavyko būti žvake ant Viešpaties garbės altoriaus, kuri tyliai sudega, skleisdama šviesą kitiems. Būdamas vienas iškiliausių to meto Bažnyčios socialinio mokymo teoretikų, Matulaitis niekada nepamiršo, kad sekimas Kristumi – tai ne teorija, bet praktika. Paskutinis įrašas jo dienoraštyje itin simboliškas: „Daugiau melstis už tuos, nuo kurių ką blogo buvau patyręs…“

Fragmentas iš Andriaus Navicko knygos „Kelio bendrija“.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *