Tai prieš metus rašytas tekstas, kurio autorius – čekų kunigas, turintis sociologijos daktaro laipsnį. Provokuojančių knygų autorius. Teigiama, kad jį labai vertino tiek Jonas Paulius II, tiek Benediktas XVI, tiek Pranciškus, jis buvo kviečiamas, kaip konsultantas Dialogo su netikinčiais tarybai. 

MŪSŲ PASAULIS SERGA

Turiu galvoje ne tik koronaviruso pandemiją, bet bendrą mūsų civilizacijos būklę, kurią tik paryškino pandemija. Biblijos žodžiais, pandemija yra laiko ženklas. Kai tik pandemija prasidėjo, atrodė, kad ji sukels tam tikrą trumpalaikį išbandymą, sutrikdantį įprastą visuomenės veiklą. Jį kažkaip išgyvensime, o paskui viskas grįš į savo vėžias. Tačiau, laikui bėgant, tapo kur kas akivaizdžiau, kad taip nebus. Mes negalėsime paprasčiausiai grįžti į ikipandeminę situaciją. To nereikėtų net siekti. Natūralu, kad didelių nelaimių metu pirmiausia susirūpiname materialiniais dalykais, būtinais išgyvenimui. Tačiau „ne vien duona žmogus gyvas.“ Laikas giliau įsisąmoninti šio smūgio mūsų pasauliui ir mūsų saugumo jausmui padarinius. Panašu, kad globalizacijos procesas pasiekė savo kulminaciją. Visi šiandien įsitikinome, koks pažeidžiamas yra globalus pasaulis.

Kokį iššūkį ši situacija meta krikščionybei ir Bažnyčiai – vienai iš pirmujų pasaulyje „globalių veikėjų“, taip pat mūsų teologijai? Popiežius Pranciškus kartoja, kad Bažnyčia šiandien turėtų būti „karo lauko ligoninė“. Ji neturėtų būti izoliuota nuo pasaulio, bet turėtų peržengti bet kokias ribas ir teikti pagalbą ten, kur žmonės kenčia fizinį, psichologinį, dvasinį ar socialinį skausmą. Šiandien Bažnyčia gali ir privalo atlikti atgailą už visas žaizdas, kurias jos atstovai dar visai neseniai padarė silpniems, pažeidžiamiems žmonėms. Tačiau pirmiausia giliau apmąstykime „karo lauko ligoninės“ metaforą.

Jei Bažnyčia privalo veikti kaip ligoninė, ji turi turi gydyti ir kartu teikti socialinę apsaugą. Beje, tai ji darė nuo pat pirmųjų dienų. Tačiau Bažnyčia turi atlikti ir kitas užduotis. Jai tenka diagnostinis vaidmuo (skaityti „laiko ženklus“), prevencinis vaidmuo (sukurti „imuninę sistemą“ visuomenėje,kurioje klesti piktybiniai baimės, neapykantos, populizmo ir nacionalizmo virusai), terapinis vaidmuo (įveikti praeities traumas per atleidimą).

Prieš kurį laiką, šv. Velykų išvakarėse sudegė Notre Dame katedra Paryžiuje. Prasidėjus pandemijai, šimtuose tūkstančių bažnyčių, sinagogose, mečetėse nevyko pamaldos. Kaip kunigas ir teologas, tuščias, nuo žmonių užsklęstas šventoves apmąstau, kaip Dievo ženklą ir iššūkį.

Norint suprasti, ką Dievas byloja per istorinius įvykius, reikalingas dvasinio įžvalgumo menas. Pastarasis savo ruožtu reikalauja kontemliatyvaus atsiribojimo nuo sukilusių emocijų, išankstinio nusistatymo, taip pat nuo baimių ir troškimų projekcijų. Katastrofų metu, pikto, kerštingo Dievo vaizdiniai skleidžia baimę. Jie šimtmečiais plukdė vandenį į ateizmo malūną.

Tačiau tikrai nemanau, kad Dievas yra piktas režisierius, patogiai įsitaisęs. Užkulisiuose ir stebi mus, kenčiančius nuo katastrofų. Priešingai, esu įsitikinęs, kad Dievas – tai stiprybės šaltinis, veikiantis per tuos, kurie kritinėse situacijose rodo solidarumą, pasiaukojančią meilę (įskaitant ir tuos, kurie taip elgiasi be jokių „religinių motyvų“). Dievas yra nuolanki ir pagarbi meilė.

Niekaip negaliu nuginti minties, kad tuščios, uždarytos bažnyčios yra ne kas kita, kaip perspėjanti vizija iš mūsų netolimos ateities. Štai kaip po kažkiek metų gali atrodyti mūsų pasaulis. Pasaulyje ir iki pandemijos buvo daug bažnyčių, vienuolijų, kunigų seminarijų, kurios tuštėjo ar net turėjo užsidaryti. Buvo įvairių perspėjančių ženklų, tačiau mes juos visus priskyrėme išoriniams veiksniam („sekuliarizmo cunamiui“). Užuot pripažinę, kad baigėsi dar vienas krikščionybės istorijos etapas ir laikas ruoštis kitam.

Galbūt šis ištuštėjusių bažnyčių metas simboliškai atskleidžia vidinę bažnyčių tuštumą ir galimą jų ateities scenarijų, jei jos nebandys, nesugebės atskleisti pasauliui kitokio krikščionybės veido?

Galbūt šis tuščių bažnyčių pastatų metas simboliškai atskleidžia bažnyčių paslėptą tuštumą ir galimą jų ateitį, jei jos rimtai nesistengs parodyti pasauliui visiškai kitokio krikščionybės veido? Per daug galvojama apie pasaulio atvertimą ir kur kas mažiau – apie savo pačių atsivertimą: ne paprastą tobulėjimą, bet radikalų pokytį nuo statiško „buvimo krikščionimi“ prie dinamiško „tapimo krikščionimi“.

Viduramžiaų Bažnyčia, kaip bausmę, vis dažniau buvo pradėjusi taikyti įvairius draudimus ir net imdavosi „streiko“, kai visas institucinis aparatas nešvęsdavo Mišių, neteikė sakramentų. Padariniai buvo visai kitokie, nei tikėtasi. Žmonės nepradėjo labiau gerbti Bažnyčios, kaip institucijos, bet pradėjo vis labiau ieškoti asmeninio santykio su Dievu. Plito įvairios pasauliečių brolijos, stiprėjo mistikų judėjimai. Visa tai neabejotinai nutiesė kelią Reformacijai – ne tik Martino Liuterio ar Jono Kalvino, bet ir katalikiškai reformacijai, kuri siejama su Jėzaus draugija ir ispanų mistikais. Galbūt kontempliacijos praktikavimas būtų padėjęs atrasti kelią į bendrą reformacinį Susirinkimą.

KVIETIMAS REFORMAI

Galbūt dabartinius religinių apeigų ir bažnyčios veiklos suvaržymus turėtume priimti kaip kairos, kaip progą sustoti ir nuodugniai apmąstyti save Dievo akivaizdoje ir kartu su Dievu. Esu įsitikinęs, kad atėjo laikas apmąstyti, kaip tęsti reformų kelią, kuris, pasak popiežiaus Pranciškaus, yra būtinas: ne bandymai grįžti į pasaulį, kurio nebėra, ar pasikliovimas vien išorinėmis struktūrinėmis reformomis, bet posūkis link Evangelijos širdies, „irtis į gilumą“.

Ar tikrai manėme, kad kunigų trūkumą didžiojoje Europos dalyje ir kitur galime išspręsti importuodami dvasininkus iš Lenkijos, Azijos ir Afrikos? Žinoma, turime rimtai atsižvelgti į Sinodo apie Amazoniją pasiūlymus, tačiau taip pat turime suteikti daugiau galimybių pasauliečių tarnystei Bažnyčioje. Nepamirškime, kad daugelyje kraštų Bažnyčia ištisus šimtmečius išgyveno be dvasininkų.

Galbūt ši „nepaprastoji padėtis“ yra naujo Bažnyčios veido, kuris, beje, turi istorinį precedentą, atskleidimas. Esu įsitikinęs, kad mūsų krikščionių bendruomenės, parapijos, kongregacijos, bažnytiniai judėjimai ir vienuolių bendruomenės turėtų stengtis priartėti prie idealo, kuris davė pradžią Europos universitetams: mokinių ir mokytojų bendruomenės, išminties mokyklos, kurioje tiesos ieškoma ne tik laisvai diskutuojant, bet ir giliai kontempliuojant. Tokios dvasingumo ir dialogo salos galėtų tapti sergančio pasaulio gydymo jėgos šaltiniu. Dieną prieš išrinkimą popiežiumi kardinolas Jorge Bergoglio pacitavo ištrauką iš Apreiškimo Jonui knygos, kurioje Jėzus stovi priešais duris ir beldžiasi. Jis pridūrė: „Šiandien Kristus beldžiasi iš Bažnyčios vidaus ir nori išeiti“.

Daugelį metų mąsčiau apie gerai žinomą Friedricho Nietzsche’s tekstą „Beprotis“, kurio titulinis veikėjas – kvailys, kuriam vieninteliam leidžiama kalbėti tiesą, – skelbia „Dievo mirtį“. Tas skyrius baigiasi tuo, kad beprotis ateina į bažnyčią giedoti „Requiem aeternam deo“ ir klausia: „Kas gi dabar yra šios bažnyčios, jei ne Dievo kapai ir kapavietės?“ Turiu prisipažinti, kad ilgą laiką įvairios bažnyčios formos man atrodė kaip šalti ir puošnūs mirusio dievo kapai.

Šiemet per Velykas daugelis mūsų bažnyčių buvo tuščios. Evangelijos ištraukos apie tuščią kapą tokioje aplinkoje skamba visai kitaip. Jei ištuštėjusios bažnyčios primena tuščią kapą, neignoruokime balso iš Dangaus: „Ko čia nėra. Jis prisikėlė. Jis pirma jūsų iškeliavo į Galilėją.“

Esminis klausimas per tokias keistas Velykas: kur yra šiandienos Galilėja, kur galima sutikti Gyvąjį Kristų?

Sociologiniai tyrimai rodo, kad pasaulyje mažėja tikinčių (tiek tų, kurie visiškai susitapatina su tradiciniais religijos pavidalais, tiek, kurie tiki ateizmo dogmomis), bet daugėja ieškančių. Be abejo, daugėja ir tokių žmonių, kuriems nerūpi nei religijos klausimas, nei tradiciniai atsakymai į jį. Pagrindinė skiriamoji riba nebegali būti brėžiama tarp tų, kurie laiko save tikinčiais, ir tų, kurie nelaiko. Ieškančių yra tiek tarp tikinčių (tų, kuriems tikėjimas yra ne paveldas, bet buvimo būdas), tiek tarp netikinčių, kurie atmeta aplinkinių jiems siūlomas religines sąvokas, bet kartu trokšta kažko, kas patenkintų jų prasmės troškulį.

Esu įsitikinęs, kad „šiandienos Galilėja“, kurioje turime ieškoti Dievo, išgyvenusio mirtį, yra ieškančiųjų pasaulis.

IEŠKOTI KRISTAUS TARP IEŠKANČIŲ

Išsilaisvinimo teologija mus mokė ieškoti Kristaus tarp žmonių, esančių visuomenės pakraščiuose. Tačiau jo reikia ieškoti ir tarp žmonių, atsidūrusių Bažnyčios paribiuose. Jei norime užmegzti su jais ryšį kaip Jėzaus mokiniai, pirmiausia turime atsisakyti daugelio dalykų.

Turime atsisakyti daugelio savo ankstesnių įsivaizdavimų apie Kristų. Prisikėlusįjį radikaliai perkeičia mirties patirtis. Kaip skaitome Evangelijose, net patys artimiausi žmonės Jo neatpažino. Mums visai nebūtina priimti mus supančių naujienų. Galime atkakliai trokšti paliesti jo žaizdas. Be to, kur kitur tikrai su jomis susidursime, jei ne pasaulio ir Bažnyčios žaizdose, kūno žaizdose, kurias Jis prisiėmė sau?

Turime atsisakyti prozelitinių tikslų. Į ieškančiųjų pasaulį žengiame ne tam, kad kuo greičiau juos atverstume ir įspraustume į esamas institucines ir mentalines mūsų bažnyčių ribas. Jėzus taip pat nesistengė įsprausti tų „paklydusių Izraelio namų avių“ atgal į savo laikų judaizmo struktūras. Jis žinojo, kad naują vyną reikia pilti į naujus vynmaišius.

Turime imti naujus ir senus dalykus iš mums patikėto tradicijos lobio ir paversti juos dialogo su ieškančiaisiais dalimi, dialogo, kuriame galime ir turime mokytis vieni iš kitų. Privalome išmokti radikaliai išplėsti savo Bažnyčios supratimo ribas. Mums nebeužtenka didžiadvasiškai atverti „pagonių kiemą“. Viešpats jau užklupo iš vidaus ir išėjo, o mūsų užduotis – jo ieškoti ir juo sekti. Kristus praėjo pro duris, kurias mes buvome užrakinę iš baimės prieš kitus. Jis praėjo pro sieną, kuria apsupome save. Jis atvėrė erdvę, kurios plotis ir gylis privertė mus svaigti.

Ankstyvoji žydų ir pagonių Bažnyčia prie pat savo istorijos slenksčio patyrė šventyklos, kurioje Jėzus meldėsi ir mokė savo mokinius, sugriovimą. Tų dienų žydai rado drąsų ir kūrybingą sprendimą. Sugriautos šventyklos altorių jie pakeitė žydų šeimos stalu, o aukojimo praktiką – privačios ir bendros maldos praktika. Deginamąsias ir kraujo aukas jie pakeitė apmąstymais, šlovinimu ir Šventojo Rašto studijavimu. Maždaug tuo pačiu metu ankstyvoji krikščionybė, išvaryta iš sinagogos, ieškojo naujos savo tapatybės. Ant tradicijų griuvėsių žydai ir krikščionys iš naujo mokėsi skaityti Įstatymą bei pranašus ir naujai juos aiškinti. Ar ne panašioje situacijoje esame ir mes mūsų dienomis?

DIEVAS VISAME KAME

Kai V a. Romos imperija žlugo, buvo pasiūlyta daug paaiškinimų. Pagonys tvirtino, kad tai dievų bausmė už krikščionybės priėmimą, o daugelis krikščionių, savo ruožtu, įžvelgė Dievo bausmę pagoniškai Romai. Šventasis Augustinas atmetė tokius paaiškinimus. Šioje sudėtingoje situacijoje jis išplėtojo savo pasakojimą apie Du miestus – ne krikščionių ir pagonių, bet dviejų meilių, kurias galima atrasti žmogaus širdyje: savanaudiškos meilės, uždaros transcendencijai  (amor sui usque ad contemptum Dei), ir meilės, kuri atiduoda save ir taip suranda Dievą (amor Dei usque ad contemptum sui). Mūsų civilizacijos pokyčių laikas reikalauja naujos šiuolaikinės istorijos teologijos ir naujo Bažnyčios supratimo.

„Mes žinome, kur yra Bažnyčia, bet nežinome, kur jos nėra“, – mokė stačiatikių teologas Paulius Jevdokimovas. Galbūt tai, ką paskutinis Susirinkimas pasakė apie katalikybę ir ekumenizmą, turi įgyti gilesnį turinį. Atėjo laikas platesniam ir gilesniam ekumenizmui, drąsesniam Dievo ieškojimui visuose dalykuose.

Žinoma, šią tuščių ir tylių bažnyčių gavėnią galime priimti kaip trumpą pauzę, kuri netrukus bus pamiršta. Tačiau taip pat galime ją priimti kaip tinkamą akimirką ieškoti naujos krikščionybės tapatybės pasaulyje, kuris mūsų akyse radikaliai keičiasi.

Dabartinė pandemija tikrai nėra vienintelė pasaulinė grėsmė, su kuria mūsų pasaulis susiduria dabar ir susidurs ateityje.

Priimkime dabartinę situaciją ir visai kitokias šv. Velykas  kaip iššūkį iš naujo ieškoti Kristaus. Neieškokime gyvo tarp mirusiųjų. Ieškokime Jo drąsiai ir atkakliai ir nenustebkime, jei Jis pasirodys mums kaip svetimšalis. Jį atpažinsime iš Jo žaizdų, iš Jo balso, kai Jis kalba mums artimai, iš Dvasios, kuri atneša ramybę ir išsklaido baimę.

Vertė Andrius Navickas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *