2005 m. balandžio 19 d. iš Siksto koplyčios kamino pasirodė Balti dūmai ir milijonai žmonių nuščiuvo, laukdami žinios, kas tapo naujuoju popiežiumi. Netrukus paslapties šydas buvo patrauktas ir buvo paskelbta, kad turime naują popiežių. Juo tapo vokietis kardinolas, ištikimiausias buvusio popiežiaus Jono Pauliaus II bendražygis Josephas Ratzingeris, kuris pasirinko Benedikto XVI vardą.
Vienareikšmiško favorito per 2005 metų konklavą nebuvo. Žurnalistai skubėjo skelbti menkavertes prognozes. Bene daugiausia dėmesio sulaukė diskusija, kad galbūt atėjo laikas juodaodžiui popiežiui. Vokiečių kardinolas, artimas buvusio popiežiaus bičiulis ir bendražygis Josephas Ratzingeris, taip pat buvo minimas tarp galimų pretendentų užimti Šv. Petro įpėdinio sostą, tačiau viešai buvo pateikiami įvairūs „bet“.
Pirma, jis jau labai garbaus amžiaus. Antra, jis yra labiau teologas nei ganytojas, labiau knygų žmogus, nei tas, kuriam paprasta bendrauti su tikinčių žmonių miniomis, ir po charizmatiškojo Jono Pauliaus II jis gali atrodyti varganai. Pagaliau, galbūt Bažnyčiai reikalingos permainos, nes, nepaisant visų buvusio popiežiaus pastangų, problemų tiek Bažnyčios viduje, tiek santykiuose su pasauliu prisikaupė labai daug. Ne kartą kartota mintis ir apie tai, kad naujuoju popiežiumi derėtų išrinkti jauną ir modernų kardinolą, kuris bus lankstesnis tais bioetikos klausimais, kuriais Bažnyčia tvirtai oponuoja vyraujančiai politikų nuostatai.
Dar kartą įsitikinome, kad paprastai popiežiumi išrenkamas ne tas, kuriam viešoji nuomonė jau matuoja popiežiaus rūbus. Konklava tęsėsi neilgai, ir jau po kelių dienų Romos aikštėje susirinkusi minia bei televizijos žiūrovai išvydo iš kamino kylančius baltus dūmus.
Antrą kartą iš eilės popiežiumi tapo ne italų kilmės kardinolas. Tiesa, Italijoje jis kur kas populiaresnis ir labiau gerbiamas nei savo Tėvynėje Vokietijoje, kur jau kuris laikas gero tono ženklu tapo Bažnyčios „konservatyvumo“ kritika, ir būtent Ratzingeris vadinamas nuosekliu „tradicionalistu“.
Iš karto po konklavos bent keli kardinolai viešai prisipažino, kad buvo labai nustebinti tuo, koks nepanašus yra Benediktas XVI į tuos karikatūrinius įvaizdžius, kurie buvo primetami kardinolui Ratzingeriui. Galima teigti, kad panašios nuotaikos vyravo ir per visą Benedikto XVI pontifikatą, kuris baigėsi itin netikėtai – atsistatydinimu. Pastarasis, neabejotinai, buvo kur kas labiau netikėtas, nei išrinkimas.
Galima teigti, kad per savo pontifikatą Benediktas XVI įrodė, kad yra yra vienas geriausių teologų pasaulyje, sugeba surasti kalbą su įvairiais žmonėmis ir yra kur kas įvairiapusiškesnis, nei tvirtino tie, kurie bandė jį įsprausti į „tradicionalisto“ schemą.
