„Negerai eiti į bažnyčią žiūrėti meno kaip į muziejų“, – pasidalijo Žilvija, baigiantis mūsų piligriminei kelionei. Panašų priekaištą yra išsakę ir keliautojai stačiatikiai: jų tradicijoje šventieji atvaizdai yra ikonos, taigi, visuomet realiai įkūnija dalį vaizduojamo šventumo ir turi būti kontempliuojami, o ne žiūrimi. Cerkvė iš principo negali veikti kaip muziejus, ir žingeidūs meno mylėtojai joje yra tik pakenčiami. Vakaruose „milijonai turistų (o ne piligrimų) užplūsta mūsų bažnyčias ir katedras, apsiginklavę fotoaparatais, apsirengę šortais ir marškinėliais, klegėdami lyg būtų gatvėje, ir skatinami smalsumo labiau nei kokios kitos paskatos“, – pasiguodė žymiausias Ispanijos krikščioniškojo meno tyrinėtojas J. Plazaola (1998) ir pasidalino ganytojišku rūpesčiu: „Kaip panaudoti mūsų nuo senų laikų išsaugotą lobį?“

Prisikėlęs Kristus. Arantzazu Mergelės Marijos kripta (Ispanija), Nestor Basterretxea, 1983. Projektas buvo vyskupo atmestas 1954 m. (kaip ir 1955 m. dailininko skundas Vatikanui), ant sienų jau nubrėžti pradiniai eskizai – uždažyti. Freskų ciklas galiausiai gimė dailininkui ir pranciškonams sudarius naują sutartį 1980 m. Nuotrauka autorės

Kas nutinka, kai bažnyčioje prie krikščioniško paveikslo ne meldžiamės, bet jį apžiūrinėjame, arba kai jį perkeliame į parodų salę? Ar tai suderinama su jo paskirtimi ir kaip tuomet pasikeičia – jei pasikeičia – jo perteikiama žinia?

Bažnyčiose esantis menas ne visada yra… bažnytinis

Viešojoje erdvėje itin populiaru pamąstymus apie Dievo patirtį iliustruoti „Šv. Teresės ekstaze“. Gianas Lorenzo‘as Berninis ją kūrė 1647–1651, drauge su visos koplyčios interjeru, kaip ir pageidavo užsakovas – kardinolas Cornaro‘as. Nors kūrinys buvo skirtas vienam iš veikiančios bažnyčios altorių ir vaizdavo potridentinėje katalikybėje svarbią temą (šventųjų gyvenimai ir išgyvenimai), jo vertė akivaizdžiai pirmiausia yra ne kultinė, bet… eksponuojamoji. Todėl ši „Ekstazė“ puikiai pasitarnavo įtampą tarp šių paskirčių Bažnyčios paveldo muziejuje pristačiusiam prof. Tomui Sodeikai (2018 11 08, žr. paskaitos įrašą internete).

Šv. Teresės ekstazė. Pergalės Šv. Marijos ba-nyčia (Roma). Skulptūrų ir koplyčios interjero autorius Gian Lorenzo Bernini, 1647-1651. Nuotraukos šaltinis – Vikipedija

Iškart patraukia akį dviprasmiška šventosios išraiška: Berninis pavaizdavo orgazmą išgyvenančios moters veidą. Galbūt dėl to šis kūrinys tapo toks populiarus: žiūrovus vilioja paprastas, bet itin meniškas skulptoriaus „paaiškinimas“, kas yra tos paslaptingos šventųjų pagavos, nors jo spėjimas anaiptol neskatina pamaldaus nusiteikimo. Tačiau aiškiausia nuoroda, ką reikia „daryti“ su šiuo kūriniu, paprastai lieka „už kadro“: tai koplyčios interjeras, kur abipus centre „vykstančios“ ekstazės Berninis pavaizdavo darbą užsakiusį kardinolą bei jo draugus. Susėdę ložėse lyg teatre, jie tarpusavyje aptarinėja tai, ką mato, „kviesdami“ taip elgtis ir koplyčios lankytojus – mus, kurie ten užeiname kaip turistai.

Dauguma tokio melstis neskatinančio meno pavyzdžių nėra tokie akivaizdūs, tačiau kodėl bažnyčios apskritai juos įsileidžia? Rizikuoti netaikliai pasirinkti jas skatina Vakarų krikščionybės įsitikinimas, kad iš esmės visas menas yra vertingas, nes atskleidžia žmogaus būties pasaulyje slėpinį. Šią laikyseną grindžia dvi svarbiausios krikščionybės dogmos: tikėjimas Dievu Kūrėju ir Jėzaus Kristaus įsikūnijimu, kaip paaiškino šv. Jonas Paulius II „Laiške menininkams“ (1999), tapusiame pamatiniu Katalikų Bažnyčios dokumentu šiuo klausimu.

Meno kūrėjai, visur ieškantys grožio (ar to, ką laiko grožiu), dalyvauja Dievo veikloje: „Menine kūryba“ žmogus labiausiai atsiskleidžia kaip „Dievo atvaizdas“ („Laiškas menininkams“, 1). Štai kodėl krikščionys ryžosi perimti pagonių menininkų patirtį – tiesa, perkeitę vaizdų turinį. O Renesanso laikais „sugrįžo“ net ir Antikos dievai bei pusdieviai, tik paversti metaforomis ir simboliais – menininkai sukūrė šią „kalbą“ tam, kad perteiktų slėpinį. Žvelgiant iš krikščionybės pozicijų, religinis matmuo plačiausia prasme išlieka net mene „be turinio“ – kai ieškoma vadinamo „grynojo grožio“.

Kristaus įsikūnijimas yra antroji menininko pašaukimą pagrindžianti dogma. Tik ją įsisąmoninę pirmieji krikščionys rado savyje drąsos peržengti Senojo Testamento draudimą daryti visų gyvų būtybių atvaizdus: Dievas, „tapdamas regimas“, pats jį panaikino. „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“, – sakė Jėzus Pilypui (Jn 14, 9). Tai davė neįtikėtiną postūmį stengtis kuo giliau suprasti žmogų. Dėl šios dogmos religinę vertę įgyja visi tie darbai, kuriuose meno kūrėjai „jie siekia ištirti ypatingą žmogaus pobūdį, problemas bei patirtį, stengiantis pažinti bei tobulinti save ir pasaulį; jie siekia atskleisti žmogaus vietą istorijoje ir visatoje, pavaizduoti žmonių vargus bei džiaugsmus, reikmes bei sugebėjimus ir nubrėžti laimingesnio žmogaus likimo apmatus.“ (Vatikano II susirinkimo nutarimai, „Gaudium et Spes“, 62).

Krikščioniškasis dvasingumas, priešingai, atveria asmenį, nes jį „matuoja“ nebe ankštu žmogišku jo paties matu, bet transcendentiško Dievo masteliu

Tai nereiškia, kad kiekvienas meno kūrinys, netgi sukurtas krikščioniška tema, ras sau vietą kurioje nors bažnyčioje. Minėtoje paskaitoje T. Sodeika pateikė dar vieną pavyzdį – Paulio Gauguino paveikslas „Regėjimas po pamokslo“ (1888). Kai autorius šį kūrinį, tapytą bibline tema (Jokūbo sapnas), panoro padovanoti vietinei bažnyčiai, klebonas atsisakė jį priimti, kad ir kokios pamaldžios atrodė jame pavaizduotos bretonų valstietės (priešingai nei Berninio kardinolas su draugų kompanija).

Galbūt dabartinis anos bažnytėlės klebonas „aprauda“ savo pirmtako sprendimą: joje kabantis Gauguino paveikslas be abejo pritrauktų dešimtkart daugiau lankytojų. Tačiau XIX a. antroje pusėje Bažnyčia jautėsi puolama, tad gindamasi prisirišo prie tradicinių idealizuotų, dažnai nusaldintų meno formų ir vengė originalių ieškojimų. Tais laikais atsisakydamas Gauguino paveikslo klebonas pasielgė pagrįstai: bažnyčia visų pirma skirta maldai ir kultui, o ne estetiniam išgyvenimui. Anot prof. A. Aleksandravičiūtės, „iškiliausi dailininkai kūrė bažnytinį meną. Kiekvienas savo laiko stiliumi, bet laikydamiesi privalomų bažnytinio meno kalbos taisyklių. Jos yra būtinos, saugant, kad Bažnyčia išliktų „visuotinė“, t. y. kad tikintieji bet kuriame pasaulio kampelyje galėtų „perskaityti“ ir melstis prie tų pačių atvaizdų. Todėl ne visi paveikslai, netgi sukurti pagal Šv. Rašto temas, vadintini bažnytine daile“ („Bažnytinis menas iš prigimties yra tarptautinis“, 2019, bernardinai.lt).

Atrenkant kūrinius kulto erdvei, svarbiausia, kad „statant materialiąją bažnyčią nebūtų sugriauta bažnyčia žmonių širdyse“, kaip sakė tarpukario vyskupas Justinas Staugaitis (M. Janušonienės paskaita BPM, 2018 11 09, žr. įrašą internete). Pirmiausia ieškoma atpažįstamumo – įprastų, patikrintų formų, padedančių greitai ir saugiai sutelkti mintis į rūpimą žinią, susikaupti maldai. Bažnytinio meno kūrinyje žiūrovas nuo pat pradžių skatinamas „atskirti tai, kas yra esminga ir nekintama, nuo to, kas susiję su stiliaus permainomis ir kitais laikinais dalykais“ (A. Aleksandravičiūtė). Tokį kūrinį reikia išmokti „perskaityti“, nes jis skirtas ne tam, kad suteiktų formalų estetinį pasigėrėjimą. Tai – pasakojimas vaizdais.

Vadinasi, kuo vaizdai įprastesni (ir paprastesni), tuo aiškiau jie perduoda žinią. Tik ar šis iš pažiūros saugus kelias tikrai yra geriausias?

Mokymas ir / ar grožis?

Stengiantis padaryti meną prieinamą ir menkiau išprususiems lankytojams, bažnyčiose neretai matomas vadinamasis kičas – tiražuoti, iš pigių medžiagų gaminti, subanalinti, supaprastintai temą perteikiantys dirbiniai. Siekiant to išvengti, būtina žmones šviesti, „Aiškinti, kantriai ir jautriai lavinti, bet [kartu reikia – J. M.] elgtis taktiškai ir vengti arogantiško požiūrio. Nes niekaip nepamatuosi tikėjimo gelmės – prasto estetinio skonio žmogus gali būti nuoširdus tikintysis“ (A. Aleksandravičiūtė).

Regėjimas po pamokslo. Paul Gauguin, 1888. Pamokslo tema: Jokūbo imtynės su angelu (Pr 32, 23-33). Nuotraukos šaltinis – Vikipedija.

Kita vertus, kai kurie šiuolaikiniai religinio meno kūriniai net išlavinto skonio tikinčiuosius gali sutrikdyti dar labiau, nei prieš pusantro šimto metų Gauguino paveikslas Bretanės kleboną. Įsigalėjo mada vengti tiesiogiai perteikti tikėjimo tiesas ar pasakoti istoriją – šios, tradicinės, bažnytinio meno funkcijos laikomos pernelyg lėkštomis, tad kūrėjai siekia abstrakčiomis spalvų ir linijų kombinacijomis sukurti estetinį maldos išgyvenimą. Dar gerai, jei menininkas, pasigailėjęs žiūrovo, pavadinime jam palieka „raktą“ žiniai „iššifruoti“.

Sprendimas slypi tarp abiejų kraštutinumų. Meniškumas – filosofų sąvokomis niekaip nepagaunamas „grožis“ – tikrai turi religinį gebėjimą „išvesti stebėtoją iš savęs“, tai yra nukreipti jo žvilgsnį į kitą žmogų, supančią tikrovę ir gilųjį jos pamatą. To nesugeba atlikti kičas, kuris, anot Milano Kunderos, „leidžia nutekėti porai ašarų. Pirmoji ašara sako: kaip gražu matyti bėgiojančius ant žolės vaikus! Antroji sako: kaip gera kartu su visais kitais būti paliestam to, kad vaikai taip gražiai bėgioja ant žolės“ (Roger Scruton „Kičo galia“, 2015, bernardinai.lt). Toks menas dažniausiai dar labiau uždaro žmogų savyje, skatindamas jį stebeilytis į savo bambą, klausiant: „Ką dabar jaučiu?“ Būtent tai būdinga „Naujojo amžiaus“ dvasingumui. Krikščioniškasis dvasingumas, priešingai, atveria asmenį, nes jį „matuoja“ nebe ankštu žmogišku jo paties matu, bet transcendentiško Dievo masteliu (Juan Martin Velasco, „Arbor“, 2003). Todėl Benediktas XVI neperdėjo sakydamas, kad „visi didieji meno kūriniai <…> yra šviesus Dievo ženklas, ir todėl tikras apsireiškimas – Dievo epifanija“ (2008, Bressano).

O religinis meno kūrinys visada yra pasakojimas, dar daugiau – didesnio pasakojimo, istorijos, žinios dalis.

„Kaip grožio paieška, kasdienybę pranokstančios vaizduotės vaisius, menas savo prigimtimi yra savotiškas kvietimas į slėpinį <…>, [kuris aidi net menininkams tiriant – J. M.] tamsiausias sielos gelmes ar labiausiai sukrečiančius blogio aspektus“ („Laiškas menininkams“, 10). Ir „šiam pasauliui, kuriame gyvename, kad nepultum į neviltį, reikia grožio. Grožis, kaip ir tiesa, pradžiugina žmogaus širdį ir yra brangus vaisius, atsparus griaunančiam laiko poveikiui, vienijantis kartas ir įgalinantis jas suartėti per susižavėjimą“, – taip dar 1965 m. paskelbė Vatikano II Susirinkimo vyskupai („Laiškas menininkams“, 11). Šią funkciją krikščioniškasis menas kuo puikiausiai atlieka ir eksponuojamas muziejuose, ir kai jį bažnyčiose žiūri turistai.

Vis dėlto kūrėjas krikščionis negali apsiriboti vien beldimu į žiūrovo širdį: jis visada kreipiasi ir į protą. Anot įžvalgių Benedikto XVI žodžių susitikime su kunigais, „krikščioniškasis menas yra racionalus menas, <…> nes tai – meninė daug didesnio ratio išraiška, kuriame susitinka širdis ir protas. Štai kokia jo esmė. Manau, kad tai tam tikra prasme patvirtina krikščionybės tiesą: širdis ir protas susitinka, grožis ir tiesa susiliečia. Ir kuo giliau mes išgyvensime tiesos grožį, tuo kūrybiškesnis vėl taps tikėjimas – taip pat ir mūsų laikais – ir ims reikštis vis įtikinamesne menine forma“ (2008, Bressano).

Iš tiesų visų religijų meno kūriniai atskleidžia ryšį su kita, neregima, tikrove, kuri pagrindžia ir paaiškina regimąją, – neatsitiktinai žodis „religija“ yra kilęs iš lotyniško veiksmažodžio, reiškiančio „susieti“. Todėl jie traukia akį savo kitoniškumu net parodose ir muziejuose, apsupti sekuliaraus meno. Pastarasis „vis labiau tolsta nuo vaizduojamosios funkcijos – tai galėtume vadinti regimybės nunaratyvinimu“ – iš mokslo išmokęs, kad reikia ne „skaityti pasaulį kaip protui suprantamą tekstą („gamtos knygą“), bet žvelgti į jį kaip į galimą stebėti, tačiau prasmės neturintį objektą“ (Martin Jay „Ojos abatidos“, 2007, p. 46). O religinis meno kūrinys visada yra pasakojimas, dar daugiau – didesnio pasakojimo, istorijos, žinios dalis. Ir šią žinią „išgirsta“ net didžiausias agnostikas, užsukęs į bažnyčią nusifotografuoti savo kolekcijai dar vieno nukryžiuotojo.

Menas ir liturginis vyksmas

Be estetinio ir pedagoginio matmenų, sakraliniame mene slypi dar vienas, padarantis jį unikalų: sąsaja su tikėjimo išpažinimu. Jis lieka neprieinamas netikinčiam „žiopsotojui“, o mūsų laikais, deja, ir didelei daliai tikinčiųjų. Tiesa, pastarieji šventųjų atvaizdų akivaizdoje elgiasi pagarbiau, nes žino, kad jie skirti padėti melstis: „Paveikslai nebūtini liturgijai, bet jie palydi, komentuoja, reprezentuoja visa tai, ką žmogui teigia religija. Jie tarpininkauja maldoje. Žmonės tiki kai kurių paveikslų stebuklais ir malonėmis“ (A. Aleksandravičiūtė).

Garso harmonija. Maximilian Pelzmann, 2014. Skulptūra ant Angelų choro Mergelės Marijos bazilikos fasado (San Sebastian, Ispanija). Abstrakti forma ir pavadinimas nekliudo žiūrovui susieti skulptūrą su greta esančiu Bazilikos portalu ir „susikurti“ pasakojimą: „išgirsti“ darniai giedant Mergelę Mariją supančių angelų chorą. Nuotrauka autorės

Šį, sakramentinį, matmenį geriausiai atskleidžia ikonos – galbūt dėl to jos tapo tokios populiarios mūsų laikais? „Ikona tam tikra prasme yra sakramentas; juk analogiškai tam, kas vyksta sakramentuose, ikona daro įsikūnijimo slėpinį esamą vienu ar kitu aspektu. Būtent dėl šios priežasties ikonos grožį galima geriausiai įvertinti bažnyčios viduje, kur nuo degančių šviestuvų prietemoje sklinda nesuskaičiuojama daugybė šviesos atspindžių“ (Jonas Paulius II, „Laiškas menininkams“, 8). Čia net ir persisotinęs turistas liaujasi bruzdėjęs – suvokia atsidūręs priešais kitokybę. Žinoma, toks kūrinio „susakralinimas“ yra savaip pavojingas: užuot tik gerbęs, tikintysis gali imti jį garbinti kaip galios ir malonių davėją – paversti stabu, kai daiktas liaujasi buvęs laidininkas ir užstoja Kūrėją. Vakarų bažnyčiose menas tikinčiajam daugių daugiausia kėlė pavojų išsiblaškyti. Šv. Bernardas Klervietis priekaištavo vienuoliams, užsižiūrintiems į skulptūrų margumyną romaninėse koplyčiose – sekdami jo pamokymais cistersai ėmė kiek galėdami vengti atvaizdų ir spalvingų vitražų.

Tai buvo vienas iš nedaugelio ikonoklazmo (kovos prieš atvaizdus) pavyzdžių Vakaruose: priešingai nei rytų krikščionybė, vakarietiškoji nuosekliai laikosi pozicijos, kad meno kūriniai pirmiausia skirti ne sudabartinti šventus slėpinius liturgijoje, bet katechizuoti – perteikti tikėjimo tiesas. Šį pedagoginį principą 599 m. autoritetingai suformulavo popiežius Grigalius Didysis: „Tapyba naudojama bažnyčioje, kad neraštingieji bent žvelgdami į sienas perskaitytų tai, ko nepajėgūs iššifruoti puslapyje“ (cit. Jonas Paulius II „Laiške menininkams“).

Iš bažnytinio meno imta ypatingai reikalauti racionalumo po Tridento susirinkimo, kai Bažnyčia jį pavertė kone svarbiausiu savo žinios skleidimo įrankiu (taip pat ir atsiliepdama į griežtą Liuterio kritiką atvaizdų atžvilgiu). Trumpas, bet itin didelį poveikį turėjęs paskutinėje susirinkimo sesijoje priimtas nutarimas apie šventųjų relikvijų gerbimą ir ikonografiją (1563 m. gruodžio 4 d.) pasirūpino, kad atvaizdai padėtų siekti dviejų svarbiausių tikslų: įtvirtinti Katalikų Bažnyčios mokymą plintant protestantizmui ir vengti bet kokių prietaringo tikėjimo pėdsakų, o tai reiškė rinktis iš anksto apibrėžtas – „teisingas“ – siužetų vaizdavimo formas. Ši nuostata grindžiama giliu įsitikinimu, persmelkusiu visą Bažnyčios istoriją: krikščionis turi žinoti, kuo tiki, todėl mokymo lobyną saugančios institucijos privalo šį turinį kuo teisingiau ir paveikiau perteikti. Meno kalba tam itin tiko, tad buvo intensyviai naudojama kol atsirado modernusis mokslas, atskyręs pasaulio matymą nuo jo pažinimo.

Pastarasis požiūris persidavė ir tikintiesiems: mes linkę ateidami į šv. Mišias palikti protą „už durų“. Manome, kad bažnyčioje užtenka vien širdies (beje, taip vadiname jausmus – pavojinga klaida), ir kad liturgiją visų pirma reikia išgyventi – įsijausti, panirti… Esame pamiršę, kad bažnytinis menas visada kreipiasi ir į protą: jis skirtas ne tik lydėti, bet ir paaiškinti liturgiją. Tai reiškia, kad jis gali būti teisingai interpretuojamas tik sakralinio vyksmo kontekste, kaip interviu teigė vienas žinomiausių krikščioniškojo meno tyrinėtojų Tymothy‘is Verdonas, padėjęs Benediktui XVI paruošti iliustruotąją Katekizmo santrauką (pirmą didelį ką tik išrinkto popiežiaus projektą). Ir pateikė pavyzdį: tik liturgija atskleidžia dažnai bažnyčiose abipus altoriaus stovinčių arkangelo Gabrieliaus ir Mergelės Marijos atvaizdų giliąją prasmę (pokalbis konferencijoje „Dialogas: tikėjimas ir vaizduojamieji menai“, 2012 02 17). Drauge su centrinio altoriaus viršuje iškeltu Šventosios Dvasios simboliu jie ne tik vaizduoja prieš du tūkstančius metų įvykusį Apreiškimą, bet ir tai, ką dabartyje įgyvendina Mišių apeigos: tarp susirinkusių tikinčiųjų įsikūnija Dievas – Senojo Testamento „Dievas su mumis“, čia ir dabar. Širdis tikrai yra akla, tad nepajėgia atskleisti šio, tūkstantmečių istoriją sudabartinančio, meno matmens – jį liturgijos dalyviui gali padovanoti tik protas.

Šventosios šeimos bažnyčia (Barcelona) – lankomiausia Ispanijos šventovė, sulaukianti 4,5 mln. turistų per metus. Antonio Gaudi, 1882 (projekto pradžia). Nuotrauka autorės

Yra dar viena svari priežastis pažinti mūsų bažnyčiose sukauptą meno lobį: kiekvienas krikščionis yra įpareigotas skelbti kitiems Gerąją Naujieną – tai ar leistina nepasinaudoti šiuo įrankiu, pritraukiančiu minias potencialių klausytojų?

Šeimininkų pareiga

„Ar mūsų menas ir šiandien gali tapti Biblia pauperum? Taip, Biblija tiems, kurie yra neturtėliai… tikėjimu. <…> Tikra tiesa, kad vaizdai ir mūsų laikais yra paveikesni nei tekstai ir žodžiai. Tačiau kino ir televizijos laikais turime užduoti sau klausimą, ar jie neperėmė iš krikščioniškosios ikonografijos dalies ankstesniais amžiais turėtų tradicinių funkcijų. <…> Ateistai, agnostikai, abejingieji, giliai tikintys išsilavinusieji, kultūriškai menkai prakutę tikintieji“ – visi jie pakelia akis į bažnytinius meno kūrinius, taigi, klausia ir potencialiai atsiveria atsakymui. Tad nepakanka reikalauti iš turisto bažnyčioje elgtis pagarbiau nei muziejaus salėje. Jam teisėtai paklausus „Kodėl?“, sakralios erdvės šeimininkams (ne tik kunigams, bet ir kiekvienam tikinčiajam) tai visų pirma bus proga – proga „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15). Štai kodėl taip svarbu, kad gebėtume „perteikti tiek tikintiesiems piligrimams, tiek abejingiems ir išsiblaškiusiems agnostikams turistams šį tą iš žinios, kurią krikščionių meno kūrėjai anais amžiais stengėsi perteikti savo kūriniais“ (abi citatos J. Plazaola‘os).

Mergelės Marijos ėmimas į dangų (Teresa Pena, 2002). Mergelės Marijos Dangun ėmimo katedra, Santander (Ispanija). Netradiciškai dogmą pristatantis atvaizdas pakabintas ne altoriuje, bet šalia jo, deambulatorijuje, kaip ir pataria bažnytinio meno žinovai. Dailininkė – pirmoji moteris, apdovanota prestižine „Premio Roma“ (1965 m., Ispanijos Menų akademija Romoje). Nuotrauka autorės

Tuomet kyla antras svarbus klausimas: „Ar mūsų amžininkas geba suprasti ir pajusti simbolių kalbą? Ar jam bus priimtinas naivus ir pamaldus viduramžių menininko paprastumas? Ar įmanoma šiuolaikinį žmogų katechizuoti pasitelkiant anų amžių „auksines legendas“ (viduramžiais surinkti šventųjų gyvenimų aprašymai)?“ (J. Plazaola). Nepakanka vien pasislėpti už istorinio ir meninio komentaro – paprastai jį išberiame, kai šiek tiek gėdijamės savo tikėjimo naivumo ir patys manome, kad tai tėra bobučių pasakaitės. Šv. Petras paaiškino, kaip to išvengti, kai cituotąjį savo paskatinimą pradėjo žodžiais „šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų“ (1 Pt 3, 15). Tai reiškia Jo šviesoje priimti mūsų protėvių tikėjimo išraiškas ir pasitikėti jų nuojauta: keisčiausios istorijos ir scenos gali savaip perteikti giliausias tiesas. Tik pirmiausia turime patys jas įžvelgti ir paaiškinti sau, kodėl tie pasakojimai svarbūs šiandien, tai yra „išversti“ juos į savo laiko kalbėjimą – ir jau galėsime perduoti žinią žmonėms, kurie privalės ją pagarbiai išklausyti, nes… tai jie atėjo pas mus į bažnyčią, o ne mes pas juos.

Tai – nelengva užduotis, nes mūsų amžininkai dažnai yra praradę bet kokį ryšį su krikščionybės simboliais. Umberto Eco pasakojo: „Kone atsitiktinai pastarosiomis dienomis teko stebėti epizodą: penkiolikmetė labai susidomėjusi sklaidė meno reprodukcijų albumą. <…> Ji niekaip nepajėgė suvokti, kodėl Fra Angelico‘as pavaizdavo mergaitę, besikalbančią su sparnuotu androgenu, ir kodėl pusprotis ponas su švytinčiais ragais šuoliais lekia nuo kalno nešinas dviem sunkiom akmeninėm plokštėm“ („Takios visuomenės kronikos“, 2017, p. 279). Anot rašytojo, mergaitė „gimė ir mokėsi griežtai pasaulietinėje šalyje ir netikinčiųjų šeimoje“. Tačiau ar sugebės jai atskleisti tų keistų epizodų svarbą tikintieji, kurie į bažnyčią užsuka „tik pasimelsti“?

Deja, esama daug tiesos musulmonų rašytojo Tahiro Shaho žodžiuose: „Nepertraukiamo mokymo grandinė egzistavo ir Vakaruose. <…> Sėdinčius klauptuose krikščionis supo stulbinama simbolių įvairovė. Simbolių buvo pilna pamoksluose, sienų gobelenuose, vitražuose, sakyklos drožiniuose, vyne ir duonoje, Kristaus kūne ir kraujyje. Šiais laikais jaunoji karta labai daug žino, bet simboliai jiems nepažįstami. <…> Kažkada viena grandis nutrūko ir visa grandinė subyrėjo. Todėl dabar simbolių, kurie puošia Vakarų visuomenę <…> vakariečio protas nepajėgia iššifruoti, jie laikomi tik dailiomis puošmenomis“ („Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“, 2015, p. 348, 394).

Visi turime šiek tiek tapti turistais ir kaip užsienio kalbos pasimokyti mums įprastų bažnytinio meno simbolių, metaforų ir alegorijų

Tai reiškia, kad visi turime šiek tiek tapti turistais ir kaip užsienio kalbos pasimokyti mums įprastų bažnytinio meno simbolių, metaforų ir alegorijų, tai yra atidžiau įsiklausyti, ko mokė mūsų senoliai, kaip mums vis primena popiežius Pranciškus. Vadinasi, tie, kas domisi bažnyčiose (ir juo labiau muziejuose) esančiais krikščioniško meno kūriniais, turėdami pažintinių tikslų, iš esmės „naudoja“ šį meną pagal jo paskirtį, nors tokia laikysena nežada atverti priėjimo prie, tikinčiojo manymu, vertingiausio matmens. Bažnytinio meno kūriniai ir toliau perduoda žinią, tik ar ją išgirsime? Ir ar mokėsime paaiškinti sau ir kitiems, kodėl mūsų gyvenime čia ir dabar yra toks svarbus juose vaizduojamas „mergaitės ir androgeno pokalbis“?

Žurnalas „Kelionė“ 2020 m. Nr. II

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *