1945 m. lapkričio 20 dieną Jugoslavijoje įvyko rinkimai, kuriuose absoliuti dauguma gyventojų politinį vadovavimą perdavė komunistų lyderiui, vienam iš partizaninio judėjimo vadų – Josipui Brozui Tito, kuis dar vadinamas „Balkanų Stalinu“.
1892 metų gegužės 7 dieną kroato ir slovėnės Brozų šeimoje gimė berniukas, kuris buvo pakrikštytas Josipu (lietuviškai būtų – Juozas). Jis buvo septintas iš penkiolikos vaikų.
Baigė tik penkias klases, kas tuo metu buvo neblogas išsilavinimas. Mokslus nutraukė, norėdamas įgyti staliaus specialybę. 1910 m. įstojo į socialdemokratų partiją. Taip pat pervažiavo gyventi ir dirbti į Zagrebą. 1913 m. pradėjo karinę tarnybą Imperatoriškoje armijoje. Dalyvavo Pirmąjame pasauliniame kare ir net buvo apdovanotas už drąsą. 1915 m. buvo sunkiai sužeistas, pateko į rusų nelaisvę. Ilgą laiką gulėjo ligoninėje, paskui buvo išsiųstas į darbo stovyklą Urale.
Po Spalio perversmo dalyvavo Rusijos pilietiniame kare, kur kovojo bolševikų pusėje. Beje, Rusijoje vedė vietinę merginą ir Omske pradėjo dirbti mechaniku. Tačiau miestą užėmė baltagvardiečiai, o Josipas Brozas nutarė palikti Rusiją.
Grįžęs į gimtinę įstojo į Jugoslavijos komunistų partiją. Ilgą laiką teko veikti pogrindžio sąlygomis, jaučiant valdžios persekiojimą. 1928 m. buvo suimtas ir įkalintas.
1937 metais tapo Jugoslavijos komunistų partijos vadovu. Būtent čia ir pradėjo naudoti pseudonimą – Tito. 1941 m. Vokietija užpuolė ir užėmė Jugoslaviją. Tito išėjo partizanauti ir daug prisidėjo prie partizaninio judėjimo koordinavimo. Jugoslavijos situacija buvo labai komplikuota, nes Kroatijoje susikūrė savarankiška valstybė, bendradarbiaujanti su Trečiuoju Reichu. Kolaborantų vyriausybes turėjo ir slovėnai, ir juodkalniečiai, ir serbai. Vienas teritorijas okupavo vokiečiai, kitas – italai, dar kitas – vengrai ir bulgarai. Vokiečiai mėgino koketuoti su Bosnijos ir Albanijos musulmonais. Mišriai gyvenamose teritorijose tarp serbų stačiatikių ir kroatų katalikų vyko reguliarus karas. Kariavo visi. Kovoti prieš vokiečius ir italus dažnai buvo ne svarbiausias tikslas. Ginkluotuose partizanų daliniuose kovojo daugiau kaip 1 mln. žmonių, o kai kurie šaltiniai mini net 1,5 milijono. Tai buvo didžiausias partizaninis judėjimas, vykęs Antrojo pasaulinio karo metais. Komunistai partizanai pamažu tapo pagrindine politine ir karine jėga: buvo kuriamos reguliarios brigados ir divizijos, o karui baigiantis net korpusai ir armijos. Jugoslavijos istorikai teigia komunistų armijoje buvus daugiau kaip 800 tūkst. žmonių. Beveik pusė jų buvo ginkluoti. 1944 metų rudenį partizanų daliniai užimdavo ištisus regionus. Kartais jie tai darė drauge su į Vakarus besiveržiančia sovietų armija, bet dažniausiai – savo jėgomis. Atsirado teorijų apie specifinį Balkanų kelią į komunizmą, besiremiantį valstiečiais ir partizanais. Jugoslavijos vadovai jautėsi esą revoliucijos pionieriai ir nejučia tapo labai išdidūs bei savimi patenkinti.
1945-ųjų lapkričio 12 dieną Jugoslavijoje įvyko rinkimai, kuriuose 80 proc. balsų (pasak oficialios statistikos, kuri, deja, komunistiniuose kraštuose labai nepatikima) gavo liaudies fronto kandidatai. Karalius Petras II buvo nuverstas nuo sosto ir 1945 metų lapkričio 29-ąją paskelbta Jugoslavijos federacinė liaudies respublika.
Opozicinės partijos buvo uždraustos, buvo sukurtas priverstinio darbo stovyklų tinklas, o valiutos reforma sunaikino gyventojų santaupas. Tito tapo diktatoriumi. 1945-ųjų rugsėjį buvo paskelbta žemės reforma, bet jau kitų metų liepą prasidėjo kolektyvizacija. Teoriškai ji buvo savanoriška, tačiau buvo įvestos reguliuojamos kainos ir privaloma pareiga žemės ūkio produkciją parduoti valstybei. Nenorintieji stoti į kolūkius privalėjo mokėti specialius, dažnai nepakeliamai didelius mokesčius ir negalėjo pirkti žemės ūkio inventoriaus.
1947 metų rugsėjį J. Stalinas sukūrė naują instituciją Europos komunistų partijoms prižiūrėti ir drausminti. Tai darydamas mintyje jis turėjo ir tas Vakarų Europos partijas, kurios iki tol buvo nepasiekiamos tiesioginei sovietų kontrolei. Būtent ši institucija jau po 9 mėnesių pašalino Jugoslavijos komunistų partiją iš saviškių tarpo, o Tito buvo oficialiai pavadintas socializmo idėjų išdaviku bei trockistu.
Sovietų Sąjungoje per labai trumpą laiką buvo perrašyti istorijos vadovėliai, o laikraščiai, kurie seniau gyrė Jugoslavijos komunistų lyderį, dabar pradėjo vadinti jį fašistiniu pakaliku, žudiku. Sovietų Sąjunga jau rengėsi kurti emigracinę Jugoslavijos vyriausybę Maskvoje, vadovaujamą generolo Popivodau, kuriam pavyko išvengti suėmimo ir pabėgti iš Jugoslavijos, tačiau vėliau to ketinimo atsisakyta. Maskvos bloko šalyse akimirksniu atsirado naujas nusikaltimo pavadinimas: titoizmas. Nuo to laiko Maskva visada turėdavo galimybę apkaltinti ką nors vadinamuoju nacionalistiniu nukrypimu. Titoizmu buvo apkaltinti partiniai vadovai – Rajekas Vengrijoje, Kostovas Jugoslavijoje, Slanskis Čekoslovakijoje, Patrascanu Rumunijoje, Gomulka Lenkijoje.
Kaip atsitiko, kad J. Stalino proteguojamas mokinys tapo jo mirtinu priešu? Iš karto po karo Jugoslavijos komunistai buvo laikomi lojaliausiais staliniečiais, pasižymėjusiais ideologiniu radikalizmu ir Vakarų buržuazinio pasaulio kritika. Senstantis Stalinas savo įpėdiniu tarptautiniame komunistų judėjime buvo numatęs būtent Tito. Nebuvo netikėta ir tai, kad generalisimusas pasirinko Belgradą Kominformo buveine, o Jugoslavijos komunistų partiją – savotišku pavyzdžiu kitoms partijoms.
Tačiau, kaip žinia, diktatoriai nemėgsta stiprių asmenybių šalia. Staliną suneramino Tito populiarumas socialistiniuose kraštuose. Čia jis buvo ne mažiau populiarus kaip Stalinas. Ypač Rusijos diktatorių sunervino tai, kad Tito, nepasitaręs su juo, buvo nutaręs kurti komunistinę Balkanų valstybių federaciją. Netrukus mylimas įpėdinis ir pavyzdys virto išdaviku ir „raupsuotuoju“. Spaudoje pasirodė šūkiai, kad „Tito yra šuo ant imperialistų grandinės“. Tito sureagavo žaibiškai. Jis taip pat pasmerkė Staliną, paskelbė, kad Jugoslavija kuria savitą socializmą ir iš savo aplinkos „išvalė“ visus žmones, kuriuos įtarė prielankumu Maskvai.
Beje, įdomu, kad Tito pritarė Sovietų Sąjungos įsiveržimui į Budapeštą 1956 metais, bet tuo pačiu pasmerkė vėlesnį sovietų įsiveržimą į Prahą.
Su Stalinu jis nesutarė tikrai ne dėl pastarojo autoritarizmo. Tito garsėjo kaip diktatorius, net apkaltino savo žmoną, kad ji yra sovietų šnipė ir jai buvo pritaikytas namų areštas pas seserį.
1980 m. Josipas Tito sunkiai susirgo. Teigiama, kad viena iš priežasčių buvo tai, kad jis buvo užkietėjęs rūkorius. Jam buvo amputuota koja, tačiau sveikata vis blogėjo ir jis mirė ligoninėje. Paskutines šimtą gyvenimo dienų praleido komoje. Mirė gegužės 2 d.
Buvo palaidotas Belgrade specialiajame mauzoliejuje „Gėlių namai“. Beje, Tito valdymas labai prisidėjo prie tautinės nesantaikos Balkanuose didėjimo. Tiesa, pastarosios „bomba“ sprogo praėjus geram dešimtmečiui po Tito mirties.
