1849 m. gegužės 5 dieną vienas talentingiausių visų laikų Rusjos rašytojų Fiodoras Dostojevskis, kartu su kitais revoliucionierių ratelio nariais, po provokatoriaus įskundimo buvo suimtas ir įkalintas Petropavlovsko tvirtovėje esančiame kalėjime. Pradžioje niekas nesitikėjo labai griežto nuosprendžio, nes carinė valdžia suprato, kad tai veikiau plepių, o ne tikrų teroristų sambūris. Tačiau tuo metu carinė valdžia labai griežtai reagavo į bet kokį maištą ar net jo planus, todėl visi suimtieji buvo nuteisti mirties bausme. Tik prieš pats jos įvykdymą, kai Dostojevskis ir jo bendražygiai jau buvo susitaikę su mintimi, kad neteks gyvybės, buvo paskelbta, kad pasikeitė caro įsakymas ir mirties bausmė keičiama į tremtį.

Yra išlikęs dramatiškas pasakojimas apie tai, kaip nuteistuosius myriop išvežė iš Petropavlovsko tvirtovės ir nuvežė prie specialiai įrengto ešafoto. Juos saugojo visas būrys žandarų. Kaliniai buvo sustatyti į vieną liniją, o prieš juos išsirikiavo kariai su parengtais egzekucijai šautuvais. Pasirodė net ir budelis su tradicine apranga. Kiekvienam iš jaunuolių asmeniškai buvo perskaitytas mirties nuosprendis, po kurio kiekvienas buvo apvilktas specialiu mirtininko rūbu. Ant ešafoto užlipo ir dvasininkas su kryžiumi bei Šventuoju Raštu rankose.

Nuteistuosius turėjo sušaudyti po tris, Dostojevskis buvo antrame trejetuke ir, kaip pats rašė vėliau, jau susitaikė su tuo, kad pabaiga. Tačiau netikėtai buvo perskaitytas naujas nuosprendis, jog caras pasigalėjo maištininkų ir jie visi bus palikti gyvi, bet turės vykti į tremtį. Tai buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus. Ši radikali patirtis vėliau atsispindėjo ir Fiodoro Dostojevskio romanuose. Nėra abejonių, jei egzekucija būtų įvykusi, Dostojevskis nebūtų žymi figūra istorijoje, nes praktiškai visi jo žinomiausi romanai parašyti jau po tragiško išgyvenimo ant ešafoto.

Comments are closed.