1610 m. gegužės 14 dieną karalius Henrikas IV, kartu su keliais patikimais tarnais, keliavo į arsenalą, apžiūrėti naujas patrankas. Grėsė naujas karas su Ispanija ir Austrija. Vienoje iš Paryžiaus gatvelių karaliaus karietai kelią užstojo vežimas su šienu. Kol tanai bandė patraukti jį iš kelio, į karietą įsiveržė žmogus ir suvarė durklą monarchui į krūtinę. Žaizda nebuvo mirtina, tačiau užpuolikas smogė dar kartą ir pataikė į plaučius, paskui dar kartą – palietė aortą. Jo Didenybė jau buvo miręs. Užpuolikas nedelsiant buvo suimtas – jis net nebandė bėgti. Tai buvo mokytojas Fransua Ravaljakas, katalikas fanatiškas. Jis tvirtino, kad veikė savarankiškai, nors buvo įtariama, kad žmogžudystę užsakė Ispanija.
Henrikas IV, Burbonų dinastijos pradininkas, Prancūzijoje iki šiol vadinamas vienu iš talentingiausių monarchų, daug davusių savo šaliai.
Jis gimė 1553 m. hercogo Antuano de Burbono ir Navaro princesės Žanos Albre šeimoje. Nors berniukas buvo giminė Valua dinastijai, kuri valdė Prancūziją, tačiau niekas net neįsivaizdavo, kad jis kada nors užims karaliaus sostą. Tuometinė Navara buvo nedidelė karalystė, užspausta tarp Prancūzijos ir Ispanijos.
Tėvai siekė, kad iš berniuko išaugtų stiprus vyras, sugebantis kovoti mūšio lauke. Kaimo vaikams, su kuriais žaidė Henrikas, buvo draudžiama jį vadinti „princu“. Paskui tėvas gavo svarbias pareigas karaliaus dvare ir Henriką išvežė į Paryžių, čia jis jau buvo auklėjamas, kartu su Valua princais.
XVI a. Europa suskilo į katalikus ir protestantus. Prancūzijoje įtampa buvo ypač didelė. Katalikai hercogai Gizai kovojo su protestantais princais Kondė. Skaudžiai suskilo ir Henriko tėvų šeima. Tėvas buvo katalikas, o mama tapo griežta protestante. Sutuoktiniai pradėjo nuolat pyktis, taip pat ir dėl savo sūnaus religinių pažiūrų. Prasidėjus pirmiesiems religiniams karams Prancūzijoje, tėvas ir mama atsidūrė skirtingose barikadų pusėse. Tėvas žuvo viename iš mūšių, o mama buvo ištremta iš Paryžiaus. Henriku rūpinosi Valua.
Jie nusprendė apvesdinti Henriką su Margaritą Valua, Prancūzijos karaliaus Karolio IX seserimi. Tuo metu tai buvo labai garsios vestuvės ir dėl to, kad Henrikas buvo protestantas, kurį pasveikinti susirinko žymūs hugenotai, o Margarita – katalikė. Tikėtasi, kad santuoka gali suvienyti Prancūziją.
Tačiau, praėjus tik kelioms dienoms po vestuvių, įvyko kraupioji šv. Baltramiejaus naktis – buvo nužudyta trisdešimt tūkstančių protestantų. Visą Henriko Navariečio svitą nužudė, o jis pats išsigelbėjo tik dėl to, kad perėjo į katalikybę.
Po šv. Baltramiejaus nakties katalikai ir protestantai kariavo daugybę kartų. Beje, Henrikas po kurio laiko sugebėjo pabėgti iš dvaro, grįžo į protestantizmą ir tapo vienu iš hugenotų lyderių. Netrukus jis pagarsėjo, kaip talentingas ir drąsus karvedys.
Netrukus nuo džiovos mirė Anžu hercogas, jaunesnysis karaliaus Henriko III brolis. Karalius neturėjo vaikų. Artimiausiu jo kraujo giminaičiu tapo Henrikas Navarietis. Tai netenkino įtakingų Prancūzijos katalikų. Galingieji hercogai Gizai sukūrė Katalikų lygą ir nusprendė perimti karūną. Jie įkalbėjo karalių paskelbti karą Henrikui Navariečiui. Pastarasis įrodė, jog yra geresnis karvedys.
Katalikų lyga nenurimo, surengė sukilimą, ir karalius pabėgo iš Paryžiaus, beje, prieš tai pripažinęs Henriką Navarietį, kaip savo įpėdinį. Netrukus vienuolis nužudė Henriką III ir karalius Henrikas IV tapo vienvaldžiu teisėtu valdovu, kuris pradėjo Burbonų dinastiją.
Tačiau naujajam karaliui dar teko sudėtingas uždavinys, nes Katalikų lyga kontroliavo didžiąją Prancūzijos teritoriją. Nugalėti katalikus pavyko per metus. Tiesa, į kovą įsikišo katalikiška Ispanija ir Paryžius liko Katalikų lygos rankose.
Beje, didelė dalis prancūzų sunkiai galėjo priimti karalių protestantą, nepaisant to, kad jis buvo tikrai drąsus ir gana pakantus. Tai suprato ir pats Henrikas IV, kuris nusprendė dar kartą priimti katalikybę. Pasak legendos, jis sakė: „Paryžius vertas šv. Mišių“. Tai pasiteisino ir dauguma miestų, kurie seniau simpatizavo Katalikų lygai, dabar perėjo į karaliaus pusę.
Netrukus jam pavyko, kaip karaliui į Paryžių įžengti be mūšio. Labai svarbu tai, kad jis nebandė imtis represijų ar keršyti buvusiems priešams. Priešingai, jis jiems suteikė įtakingas pareigas. Teigiama, kad jis išleido labai daug pinigų, idant papirktų buvusius priešus.
Dar prieš kurį laiką popiežius buvo atskyręs Henriką IV nuo Bažnyčios. Tačiau jis naujam karaliui atleido visas nuodėmes.
Didžiausia problema buvo Ispanijos Habsburgai. Jie kelis metus kariavo su Prancūzija. Tačiau ispanams pritrūko pinigų ir Ispanijos monarchas pasirašė sutartį su Henriku IV. Pastarasis buvo Nanto edikto, įteisinančio religinę taiką, iniciatoriumi.
Taip pat Henrikas IV į istoriją įėjo, kaip tas, kuris sugrąžino gerovę Prancūzijai, labai daug kuo pagražino Paryžių. Tiesa, po visų karų visus reikalus daugiausiai tvarkė ministrai, o Henrikas IV užsiėmė medžiokle, puotomis, azartiniais žaidimais ir romantiniais nuotykiais. Karalius ir karalienė nemylėjo vienas kito ir vieša paslaptimi buvo jų meilės žygdarbiai.
1600 m. jis vedė Mariją Mediči. Tuo metu Prancūzijos iždui trūko pinigų ir santuoka buvo visiškai iš išskaičiavimo. Italė nuotaka pasirodė graži ir vaisinga. Karališka pora susilaukė šešių vaikų.
