1868 m.  gegužės  18 d. gimė paskutinis Rusijos imperatorius Nikolajus Romanovas, kuri valdė Nikolajaus II vardu. Gimė Carskoje Selo, šalia Sankt Peterburgo.

Jis buvo sosto įpėdinio, o vėliau ir imperatoriaus Aleksandro III ir Marijos Fiodorovnos sūnus. Priklausė Romanovų – Holšteinų – Gotorpų dinastijai.  Per šią dinastiją giminiavosi su nemaža dalimi Europos monarchų.

Nikolajus Romanovas gimė, kai Orodoksų bažnyčia minėjo Jobo dieną ir tai davė pretekstą būsimam imperatoriui nuolat visiems priminti, jog gimė prastą dieną ir turi dėl to daug kentėti, kaip Jobas. Istorikų tvirtinimu, Nikolajus, nei savo charakteriu, nei talentais, nebuvo tinkamas būti tikru lyderiu, Tačiau 1894 m. lapkričio 1 d., mirus tėvui, jam teko žengti į sostą.  Oficialus titulas buvo „Dievo malone visos Rusijos imperatorius ir patvaldys“ (Божию Милостию, Император и Самодержец Всероссийский), taip pat Lenkijos caras (karalius) ir Suomijos didysis kunigaikštis.

Koronacija vyko gegužės pabaigoje ir buvo ypatingai prastai organizuota. Kilo didžiulė spūstis ir beveik pusantro tūkstančio žmonių žuvo. Tiek dėl šio įvykio, tiek dėl žiaurių veiksmų per Kruvinąjį sekmadienį 1905 m., kai buvo sušaudyta taiki demonstracija, Nikolajus II kritikų buvo vadinamas Kruvinuoju.

Jam buvo svetimos vakarietiškos liberalios demokratijos idėjos ir jis griežtai kovojo už patvaldystės principą.

Buvo itin aistringas medžiotojas.

Su žmona susilaukė keturių dukterų ir vieno sūnaus. Istorikų vertinimu, žmona darė labai didelę įtaką carui.  Taip pat iki šiol mįslingas ir skirtingai vertinamas lieka patarėjo Grigorijaus Rasputino vaidmuo.

Kita vertus, ir pats Nikolajus II dažnai užsispyrusiai laikydavosi sprendimų, kurie kenkė jo valdomai valstybei. Pavyzdžiui, nebūdamas nei patyręs, nei gabus karvedys, jis nusprendė perimti į savo rankas vadovavimą visai Rusijos kariuomenei per Pasaulinį karą.

Tuo pat metu, net ir artimiausios aplinkos žmonės apgailestavo, jog carui trūksta vidinės stiprybės. Todėl jis blaškėsi ir tapdavo kategoriškas ten, kur reikėdavo pasitarti, taip pat delsdavo, kai reikėjo staigiai reaguoti.

Kai įvyko Vasario revoliucija, caras buvo Mogiliove. Ten išvyko, gavęs Vidaus reikalų ministro užtikrinimą, kad Peterburge nebus jokių neramumų.

Tačiau viskas užvirė tiek, kad carui Nikolajui nieko neliko, tik atsisakyti sosto. Kadangi jis pats buvo įsitikinęs savo religine misija, jam tai buvo ypatingai sunkus smūgis. Nuo  1917 m. pavasario iki vasaros pabaigos Romanovai gyveno namų arešto sąlygomis Aleksandro rūmuose Carskoje Selo. Laikinosios Vyriausybės nariai bandė išsirūpinti, kad visa šeima galėtų išvykti į Angliją ir būti globojama Jurgio V. Tačiau pačioje Anglijoje buvo neramumai ir karalius nenorėjo dar sukelti daugiau aistrų, priglausdamas savo pusbrolį, kuris tuo metu buvo itin nepopuliarus.

 

Kadangi Peterburge darėsi vis labiau neramu, Romanovų šeima buvo išvežta į Sibire esantį Tobolską, Beje, čia caro šeima galėjo gyventi kur kas laisviau. Tačiau bolševikų valdžia po Spalio perversmo nusprendė, kad nevalia palikti Romanbovų ramybėje. Jie buvo pervežti į Jekaterinburgą. 1918 m. birželį, kai visa šeima ir keli jiems padedantys tarnai miegojo, įsiveržė čekistai ir visi, kas buvo name, buvo sušaudytiu. Be caro, jo žmonos, visų vaikų, taip pat žuvo gydytojas, liokajus, kambarinė ir virėjas bei jo padejėjas. Įi egzekucija įvykdyta tiesioginiu Vladimiro Lenino pavedimu.

2 Comments