7-as žingsnis: Nuolankiai prašėme Dievo pašalinti mūsų būdo trūkumus.

Tęsiame straipsnių ciklą apie 12 žingsnių programą, pagal kurią sveiksta didžioji dalis priklausomų asmenų.

Žengus vieną žingsnį, gimsta kitas. Ir šis žingsnis kyla iš ankstesnio: galutinai pasirengę, kad Dievas pašalintų mūsų būdo trūkumus, imamės veiksmų – prašome. Prašyti galiu susivokęs, kad pats vienas savo būdo trūkumų kurpaičių per gyvenimą nesunešiosiu. Aiškiai supratęs pagalbos iš šalies būtinumą, drauge su kitais šios pagalbos prašau. Šį žingsnį žengiame kaskart, pamatę ir atpažinę savo būdo trūkumus – ne vieną kartą visiems laikams, o kasdien vis iš naujo.

Kasdien stiprindami savo sąmoningą ryšį su Dievu prašome, kad Jis mus vestų, padėtų atpažinti Jo valią – ką turime daryti – ir suteiktų jėgų ją vykdyti. Prašome, kad būdo trūkumai, nuvedę mus į skausmingo vartotojiško merdėjimo akligatvius, nesutrukdytų šiandien gyventi blaivų, žmogaus vertą gyvenimą. Prašome, kad per dienos įvykius, per gyvenimiškas situacijas Viešpats šalintų mūsų būdo trukumus. Nereikalaujame, nemanipuliuojame, nesiderame – nuolankiai prašome.

Didžiausia sveikimo kliūtis – puikybė. Ji, kaip visų ydų motina, tirpdoma tik nuolankumu. Nuolankumas neturi nieko bendro su savęs niekinimu ar žeminimu, veikiau atvirkščiai – jis brandžios asmenybės bruožas. Ankstesni žingsniai, pastatę mus į vietą, išvedę iš egocentrizmo labirinto, leidę pažinti ir išpažinti savo liguistumų mąstą, sudrebinę mūsų perdėtą pasitikėjimą savimi bei savęs ir savo požiūrio sureikšminimą, jau pasėjo nuolankumo sėklą. Žengdami septintąjį žingsnį, esame kviečiami prisiimti atsakomybę už šiuos daigelius – apsispręsti ir pradėti juos rūpestingai auginti, leidžiant jiems įsišaknyti mūsų mąstysenoje ir veiksmuose.

Evgenios Levin nuotrauka

Daugelis, tik pradėję sveikimo kelionę, galvojome, kad esame geri, bet nepalankių aplinkybių ar net sąmokslo teorijų nuskriausti žmonės, kuriems daug kas tiesiog nesiseka. Polinkis savęs gailėtis ir įprotis nusimesti atsakomybę, kaltinant aplinkinius ir aplinką, yra viena iš priklausomybės vizitinių kortelių. Jei kažkada galvojome, kad tam tikros situacijos mums atsitiko, tai darbas su žingsniais atskleidė, kad tos skausmingos situacijos dažniausiai buvo sukurtos mūsų pačių.

Nuolankumas – savojo žmogiškumo priėmimas. Suvokiame, jog esame tik žmonės, kaip ir kiti, bandantys daryti tai, kas geriausia. Problema tik, kad priklausomybės liga atėmė iš mūsų galimybę adekvačiai vertinti, spręsti – dažnai neatpažįstame to, kas išties mums geriausia, ir nuoširdžiai renkamės kenkti sau. „Nuolankiai prašėme“ – tai kasdienė pastanga klausyti, klausti. Kasdieninis žingsnių praktikavimas grąžina adekvatumą į mūsų gyvenimus ir pasirinkimus.

Siekiant nuolankiai priimti reiškinius, žmones, save, būtina išsaugoti vidinę ramybę. Kasdienis septintojo žingsnio praktikavimas ir yra vidinės ramybės saugojimas, nes ją praradus labai lengva vėl įsitraukti į karą su aplinka ir pasauliu, lengva pasikelti į puikybę, egoizmą, savigailą ar pavydą ir, galiausiai, atkristi. Jei priklausomybės neturintis žmogus dar gali kurį laiką gyventi su išlygomis, tai sveikstančiam šio vidurio kelio nebelieka. Galime arba kilti į kalną, dvasiškai tobulėdami, arba kristi žemyn. Negalime ne tik saikingai pavartoti, bet ir saikingai meluoti, saikingai būti nesąžiningi ar panašiai, nes… atkrisime, nes mirsime.

Raktiniai septintojo žingsnio žodžiai: nuolankumas, kantrybė, pasidavimas, tikėjimas ir pasitikėjimas. Tai metas, kai giliname savo pasidavimą: jei, žengdami pirmąjį žingsnį, pripažinome savo priklausomybę, tai dabar jau pripažįstame ir būdo trūkumus, maitinusius šią ligą. Jei, žengdami antrąjį, patikėjome, kad Dievas gali mums padėti išlikti švariems ir blaiviems, tai dabar tikime, kad Dievas gali ir nori daugiau –išvaduoti mus iš būdo trūkumų. Praktikuodami šį žingsnį, imame vis labiau pasitikėti Dievu ir mūsų sveikimo procesu.

Nors tikėjimo ir pasitikėjimo principai šiame žingsnyje yra pamatiniai, bet be kantrybės toli nenužingsniuosime. Tikriausiai nekantrumas ir yra vienas iš mūsų būdo trūkumų. Net jei jau seniai prašome, kad Dievas pašalintų mūsų būdo trūkumus, nenustokime to daryti ir nesiimkime vertinti, kaip Dievui sekasi pildyti mūsų prašymą. Jei diena iš dienos keliausime savo kelionę nuolankiai, kantriai, su pasitikėjimu, kaskart vis iš naujo ir pamažu būdo trūkumus keis naujos teigiamos savybės.

Ir dar – kalbant apie žingsnius, svarbu nepasilikti teoriniame lygmenyje, kur analizuojame, skaitome, rašome ar kalbame – svarbu, kad jie taptų veiksmu. Tad pirmyn.

Sveikstančiųjų draugijose praktikuojama tokia malda: „Mano Kūrėjau, dabar aš pasirengęs, kad Tu priimtum mane visą – gerą ir blogą. Meldžiu, pašalink kiekvieną mano būdo ydą, kuri trukdo man būti naudingam Tau ir kitiems. Suteiki stiprybės, kad įstengčiau vykdyti Tavo valią. Amen.“

Žurnalas „Kelionė“ 2020 m. Nr. III

 

Ankstesi tekstai:

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Šeštas žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Penktas žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į gyvenimą. Ketvirtas žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į gyvenimą. Trečias žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Antras žingsnis.

Kęstutis Dvareckas. Kelias į Gyvenimą. Pirmas žingsnis.

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *