1839 m. gegužės 22 d. buvo pasirašyta Plieno paktas (kuris kartais vadinama Geležine sąjunga). Tai susitarimas dėl karinės sąjungos ir ekonominės savitarpio pagalbos sutarites, kurį pasirašė fašistinė Italija ir nacistinė Vokietija. Po sutartimi parašus padėjo abiejų valstybių  užsienio reikalų ministrai: Galeazo Čiano ir Joachimas fon Ribentropas,

Sutartį sudarė dvi dalys. Pirmiausia  abi valstybės konstatavo, jog džiaugiasi gerais tarpusavio santykiais, kuriuos jos pasiryžusios tęsti, Taip pat pasirašytas ir Slaptasis pridėtinis protokolas, kuriame buvo aptartas ir ekonominis bendradarbi avimas. Jis atrodė kiek palankesnis Vokietijai, tačiau turėjo būti kompensuojamas karine pagalba.

Plieno pakte abi valstybės įsipareigojo būti sąjungininkės karo metu ir nesudarinėti separatistinių taikos sutarčių, negavus kitos valstybės pritarimo.

Istorikų teigimu, Vokietija kiek pergudravo Italiją. Taip pat ir tuo, kad italai spėliojo, kad dar liko bent keli metai iki karo, o jis jau prasidėjo už keletos mėnesių. Italija nebuvo pasiruošusi kovoti ir į Pasaulinį karą įsijungį tik po metų, kai jos pajėgos užpuolė Prancūziją.

Beje, pagal pirminį sumanymą, sutartis turėjo būti trišalė, ją pasirašyti turėjo taip pat ir Japonija. Tačiau Japonijai labiau rūpėjo priešstata  su Sovietų Sąjunga, o Italijai ir Vokietijai – su Prancūzija ir Britanija, Todėl galiausiai nutarta, jog papaks dvišalio pakto. Nepamirškime, kad Pirmajame pasauliniame kare Vokietija ir Italija buvo priešingose barikadų pusėse. Todėl Plieno paktas turėjo pergrupuoti geopolitinius procesus Europoje.

Tiesa, kaip pasirodė vėliau, Italija buvo kur kas silpnesnis sąjungininkas, nei tikėjosi vokiečiai. Italai pralaimėjo praktiškai visus mūšius, o jų kariai tapo pajuokų objektas.

Comments are closed.