1840 m. gegužės 27 d. Nicoje gimė didžioji muzikos legenda – smuikininkas Nikolo Paganinis. Jis bvuo trečias vaikas iš šešių. Tėvas bandė prekiauti, tačiau jam sunkiai sekėsi. Sėkmingiau grojo mandolina, nei uždirbo pinigus. Jis įdiegė sūnui pomėgį muzikai. Vėliau šis mokėsi pas žymus vietos smuikininkus, tačiau labai greitai pranokomeistriškumu mokytojus.

Tebūdamas aštuoniolikos, Paganinis tapo pirmuoju Lukos respublikos smuikininku, Jo smuikininko šlovei prilygo tik aistra lošti azartinius žaidimus ir moterų merginimas. Kai LUkos respublika buvo užimta Prancūzijos, Paganinis tapo rūmų smuikininku. Kai  rūmai buvo perkelti į Florenciją, jis persikėlė kartu su visu dvaru. Tiesa,  1809 m. Paganinis paliko rūmus ir tapo laisvuoju menininku.

Tuo met ujis buvo labai populiarus atskirose vietovėse, bet praktiškai nebuvo žinomas Europoje. Jo pasualinė šlovė prasidėjo koncertu Milane, La Skaloje. Vėliau jis sukėlė publikos susižavėjimą taip pat ir Sustrijoje bei Prancūzijoje.

Palaidas gyvenimo būdas privedė prie sifilio, bandė gydytis gyvsidarbiu, bet tik dar labiau apsinuodijo. Dėl to nebegalėjo groti smuiku. Mirė nuo gerklės vėžio  1840 m.

Paganinis tikrai nebuvo pats originaliausias ir talentingiausias smuikininkas per visą muzikos istoriją, tačiau jis tiesiog pakerėjo publika savo temperamentu, pašėlusiu tempu ir gebėjimu išgauti iš smuiko nuostabius garsus. Jis net buvo kaltinamas, kad susidėjo su velniu.

Tris dešimtmečius Paganinis griežė garsios italų meistrų Guarneri šeimos XVII a. pab. pagamintu smuiku.

Smuikas, kuriuo grojo Nikolo Paganinis, po jo mirties buvo pavadintas „Paganinio našle“.

Comments are closed.