Šį kartą, vos paėmę į rankas naująjį žurnalo numerį, žvelgdami į viršelio paveikslą, suprantame esantys pakviesti į mokinio kelionę. Mus pasitinka Emauso mokiniai, patys lydimi, tiesiog apkabinti vakarėjančios saulės spindulių, kurie mums byloja apie Dievo Tėvo artumą, Jo žvilgsnį, tylų palaiminimą, teikiamą tiems, kurie randa drąsos išeiti. Drąsos klausti ir išgirsti atsakymus. Drąsos susitikti ir leistis į santykį. Drąsos priimti save ir Kitą, kitus.
Šiame žurnalo „Kelionė“ numeryje jau pirmieji tekstai kviečia mus stabtelėti ir pabuvoti, klausiant savęs: ką reiškia būti mokiniu? Kokiame kelionės etape esu? Kur keliauju? Kas yra padovanoti man bendrakeleiviai ir palydovai, kurie parodo tiesesnį kelią namo? Mokymosi, mokinystės, o drauge – palydėjimo ir tėvystės temos šioje Kelionėje susipina tarytum kelias Emausan ir saulės spinduliai viršelio paveiksle.
Kun. Sigitas Žilys tekste, pavadintame „Nenutylėtas mokinystės džiaugsmas“, sako, jog Tikra meilė Dievui negali būti nutylėta. Patyręs susitikimo džiaugsmą tikintysis gerąją meilės žinią ima skelbti kitiems, ypač – šalia esantiems. Mokinystės ir dalijimosi Gerąja Naujiena tema pratęsiama Timothy Keller straipsnyje „Kaip pristatyti krikščionybę netikintiems?“. Jame, remiantis Blaiso Pascalio tekstais, sakoma, kad prieš atrandant racionalią krikščionybės prasmę, žmogus turi priimti jos emocinę ir kultūrinę prasmes. Kitaip sakant, turi pripažinti, kad krikščionybė gali atsakyti į pamatinius klausimus apie jį patį ir santykius su pasauliu, kad ji gali paliesti širdies sferą.
Kita svarbi numerio gija – dvasinė tėvystė. Žurnale atrasite pasidalijimą dviejų benediktinų dvasinio gyvenimo ir dvasinės tėvystės turtais. Pirmiausia žurnale skaitytojų laukia pokalbis su tėvu Grigaliumi, OSB, kuris gimęs ir augęs Amerikoje, jaunystėje daugybe būdų intensyviai ieškojo gyvenimo prasmės. Nukeliavęs įspūdingą kelionę nuo vaikystės svajonių tapti Jahovos liudytoju misionieriumi, vėliau įsitraukimo į hipių judėjimą ir rytietiško dvasingumo paieškų bei scientologijos, širdies ramybę atrado kontempliatyviame benediktinų vienuolyne. Šis Solemo abatijos vienuolis, turintis lietuviškų šaknų, savo mamos mirties dieną sužinojo apie paskyrimą vykti į Lietuvą ir čia drauge su broliais kurti vienuolyną Palendriuose. „Dabar arba niekada“, – tuomet nusprendė t. Grigalius ir ryžosi vykti į savo močiutės gimtinę, išmoko kalbėti lietuviškai ir džiaugiasi galėdamas tarnauti Lietuvos žmonėms savo malda ir palydėjimu.
„Tikėjimo vartuose“ skaitytojų laukia išsamus vyskupo Dariaus Trijono straipsnis apie dvasios tėvo vaidmenį tikinčiojo gyvenime bei kokiais kriterijais remiantis jį pasirinkti. Tekste aptariami skirtingi dvasios tėvo modeliai, palydėtojo ir palydimojo santykis, įvardijami skirtumai tarp dvasinio palydėjimo ir psichologinių konsultacijų, pristatomos penkios svarbiausios dvasios tėvo savybės pagal popiežių Pranciškų. Tekste „Kaip pasirinkti dvasios tėvą“ sakoma, jog svarbiausias dvasinio vadovavimo „tikslas – padėti atkurti nuodėmės sužeistą mūsų sielos paveikslą, kad panašėtų į tą originalą, kurį sukūrė Dievas, ir visi per meilės ryšį būtume suvienyti į Kristaus Kūną. Todėl dvasinio vadovavimo procese reikalingas supratingas tiek patariančiojo, tiek įsiklausančiojo ryšys. Dvasios tėvui be įžvalgumo, sugebėjimo suprasti, konfidencialumo, mokėjimo atpažinti dovanas, reikia būti ypač glaudžioje vienybėje su Dievo malone, kuri perkeičia ir padeda tikėjimo daigeliui pamažu skleistis žmogaus sieloje.“
Greta šio teksto skaitytojų laukia susitikimas su vienu iš kone labiausiai mylimų dvasios vadovų – tėvu Žeraru, kuris visai neseniai, prieš pat šv. Velykas, iškeliavo pas Viešpatį. Kviečiame skaityti paskutiniuosius jo dvasinės išminties pliūpsnius, kuriais jau būdamas ligos patale vienuolis pasidalijo su Pauliumi Aleksandravičiumi. Pasak jo, tėvo Žeraro „tėviškumui nusakyti, ko gero, taikliausiai tinka garsiojo Rembrandto paveikslo „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“ detalė: tėvo figūra čia vaizduojama turinti vyrišką ir moterišką rankas. Toks ir buvo tėvas Žeraras, tėviškai tvirtai laikęs savuosius sūnus bei dukras tiesoje ir motiniškai švelniai guosdavęs, glostęs. Ir kalbėdavo jis ne kaip fariziejus ar Rašto aiškintojas, bet kaip žmogus, turintis galią. Galią, kylančią iš jautrios širdies, iš skvarbaus žvilgsnio, iš Dievo malonės.“ Paskutiniuose pokalbiuose su t. Žeraru, tarytum jo testamente, rasite gausybę šio dvasios tėvo išminties perlų ir puikų praktinių patarimų dvasiniam gyvenimui.
„Sielogydos“ skiltyje Jūsų laukia Mark Manson straipsnis „Liga vardu daugiau“, kuriame autorius kviečia naujai pažvelgti į besaikį sėkmės ir tobulėjimo troškimą. Tekste patariama: „Būkite atsargūs, pajutę polinkį tobulėti vien dėl tobulėjimo, troškimą turėti „daugiau“ vien dėl to „daugiau“. Būkite atsargūs rinkdamiesi naujas svajones ir tikslus, kurie gali pakenkti šiandien jau turimai sėkmei ir laimei.“
Kam žmogui reikalingas skausmas? Ar negalėtume gyventi be jo? Kaip gyventi, sužinojus ligos diagnozę? Iš kur kyla skausmai, kuriems medicininių priežasčių, regis, nėra? Ir kodėl svarbu įsiklausyti į savo skausmą ir leistis vedamam į jo pasiūlytą vidinę kelionę? „Nutylimoje temoje“ šįkart keliame šiuos klausimus ir su psichologe Justina Kymantiene kalbamės apie skausmo pamokas. Dar vienas „Nutylimos temos“ straipsnis – Dominykos Navickaitės tekstas „Vienišas migrenos rūkas“, kuriame dalinamasi gyvenimo su skausmu patirtimi. Pasak jos, „dažniausiai mes drąsiai ir atvirai kalbame tik apie laimėtas kovas. Apie praeities pergales, kurių jau niekas neištrins, kuriomis galime didžiuotis. O kas įvyksta ligi tos lemtingos dienos, kai gali garsiai pasakyti, kad įveikei priešą ar negandas? Jaučiu, kad dar esu kelyje, kad kiekvieną dieną išmokstu naujai žvelgti į pasaulį ar savo gyvenimą, savo kūną ir jį supantį nerimą.“
Naujoje rubrikoje „Šventumo kvapsnis“ pasakojame šventųjų gyvenimo, jų kelio į šventumą istorijas. „Atpažindami šventąjį, kaip galintį pagelbėti tam tikroje situacijoje, pajuntame, kaip labai rūpime Dangui – turime krūvą ambasadorių ir ministrų, kurie rūpinasi mūsų žemiškąja kelione“, – sako kun. Martynas Povylaitis, SC, ir šiame tekste pasakoja mums apie šv. Ritą – nuostabią tikėjimo moterį, užtariančią visus, atsidūrusius „padėtyje be išeities“, visus, kurie kenčia kūno ir dvasios skausmus.
„Dažnai teigiama, kad kaip tik primityviausioje smegenų dalyje slypi „mygtukai“, ir apsukriems manipuliuotojams juos paspaudus puolame pirkti ir balsuoti taip, kaip jie nori. Vadinasi, driežo smegenys yra mūsų silpnoji vieta? O gal visgi priešingai, jos veikia kaip… mus apsaugantis stabdis?“ – skiltyje „Civitas“ dr. Jūratė Micevičūtė kviečia stabtelėti ir apmąstant vadinamąsias „driežo smegenis“, pagalvoti apie mūsų aistras, geismus ir susivaldymą.
„Kas turi nutikti žmogaus gyvenime (ar mintyse), kad jis sąmoningai pasirinktų niekam nepranešęs palikti šeimą, draugus, namus, darbą ir visa, ką turėjo ir kas jį supo, kuo jis gyveno?“ To straipsnyje „Išgaravusieji“ klausia Giedrė Steikūnaitė, pasakodama apie Japonijoje dažną fenomeną, vadinamą johatsu, kai žmogus sąmoningai pasirenka pradingti, išnykti iš savo gyvenimo visam laikui.
Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė skiltyje „Šeima“ dalinasi savo šeimos gyvenimo karantine patirtimi. O ortodoksų dvasininkas Igoris Fominas straipsnyje „Meilės formulė“ kalba apie jaunų žmonių pasirinkimus: kaip atpažinti „savo“ žmogų, jį iš tiesų mylėti (o ne tik įsimylėti), aukotis ir kurti šeimą.
Naujoje rubrikoje „Tarnystė“ – pokalbis su Italijos lietuvių bendruomenės pirmininke Elze Simonkevičiūte-Di Meglio, pavadintas „Liudyti Lietuvą“. Prieš penkiolika metų atvykusi studijuoti į Romą Elzė čia pasijuto kaip namuose ir, nors visai to neplanavo, čia pasitiko abu savo pašaukimus: susipažinusi su italu Salvatore ištekėjo ir liko gyventi šioje šalyje, o tuomet pamažu atsivėrė dar vienam Viešpaties kvietimui – lydėti lietuvių bendruomenę Italijoje ir padėti savo tautiečiams, gyvenantiems svetur, neužmiršti savosios gimtinės, kalbos ir savųjų šaknų. Karantino metu, trokšdama, kad lietuvių vaikai Italijoje neprarastų galimybės mokytis lietuvių kalbos, su bendramintėmis Elzė įkūrė virtualią lituanistinę mokyklą, įkvėpusią lietuvius net tolimiausiuose pasaulio kraštuose ieškoti galimybių puoselėti bendrystę ir savąją kalbą.
Be to, žurnalo skaitytojų skiltyje „Gamta“ laukia Henriko Gudavičiaus pasakojimas „Nesiliaujantis žolynų ir akmenų eismas“, kuriame susipina gamtininkų patirtys, netikėtos istorijos ir įstabūs gamtos vaizdai.
„Geras kūrinys visuomet atitiks tam tikrus visuotinius dėsnius <…>, o visuotiniai dėsniai – tai Dievo dėsniai“, – „Pokalbiuose apie kultūrą“ sako kompozitorius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, choro „Jauna muzika“ meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas. Pasak jo, muzika, nesvarbu ar ji sakralinė, ar pasaulietinė, savo esme paklūsta tiems patiems universaliems harmonijos ir grožio principams. Gero kūrinio gimimas, kaip ir visa muzikos kūryba – tai sunkiai žodžiais nusakomas vyksmas, per tūkstantmečius susiklosčiusiomis estetinėmis normomis ir muzikiniais klodais grindžiamas kūrybinis procesas, kurio esmė – atspindėti Kūrėjo tobulumą. Ir visai nesvarbu, ar tos kūrybos vaisius yra mišios, ar harmonizuota liaudies daina, o gal roko baladė – visi šie žanrai kompozitoriaus kūryboje paremti pagarba tekstui, kūrinio formos darnai, harmonijai, įtaigiam ir estetiškam skambesiui. Ar šios vertybės dar aktualios jaunajai kūrėjų kartai, ar technologijomis grįsti kompoziciniai sprendimai gali prilygti amato meistryste paremtai kūrybai? Kaip virtuali realybė keičia muzikinės veiklos bei raiškos formas? Ir pagaliau, kokia šiandien bažnyčiose skambančios muzikos kokybė? Apie visa tai – pokalbis su maestro Vaclovu Augustinu.
Be to, kviečiame skaityti dar vieną kun. Kęstučio Dvarecko straipsnį apie 12 žingsnių programą, pagal kurią sveiksta didžioji dalis priklausomų asmenų. Šįkart skaitytojams pristatomas dešimtasis žingsnis: „Nuolatos stebėjome save ir, jei būdavome neteisūs, tuoj pat prisipažindavome klydę.“
Taip pat tęsiame dr. Valdo Mackelos tekstų apie Giesmių giesmę ciklą, parengtą pagal šio teologo paskaitas, skaitytas Paštuvos basosioms karmelitėms. Apmąstydami penkioliktąją Giesmių giesmės eilutę, esame kviečiami pasinerti į grožio teologiją.
Skiltyje „Nuo Tridento iki Vatikano“, kurioje raginame įdėmiau pažvelgti į tris paskutinius Bažnyčios susirinkimus, Andrius Navickas pasakoja apie XIX a. vykusio Vatikano susirinkimo kontekstą, priimtus nutarimus ir diskusijas, kurių didžioji dalis vėliau persikėlė į Vatikano II susirinkimą.
Rubrikoje „Aštuntoji diena“ skaitytojų laukia Lauros Sintijos Černiauskaitės esė „Kad ant mūsų niekas nenukristų“. O skiltyje „Maranata“ – kun. Kęstučio Dvarecko atsidūsėjimai maldoje.
Palaimintos ir šviesios Kelionės!
Žurnalą galite pavartyti ČIA
Įsigyti žurnalą Kelionė galite šiose vietose ir mūsų el. knygyne.
