Kai pasirodė knyga Statant tiltą (Building Bridge), susitikimuose katalikiškose parapijose, rekolekcijų centruose, švietimo įstaigose ir konferencijose vis sulaukdavau tų pačių kelių klausimų. Dažniausias –  ką galime pasakyti gėjams, kurie įsitikinę, jog Dievas jų nekenčia? Kaip galima padėti jaunuoliui, kuris vis dažniau galvoja apie savižudybę. Nes kankinasi dėl savo seksualinės orientacijos? Ką galime pasakyti gėjui ar lesbietei katalikams, kurie jaučiasi atstumti savo pačių Bažnyčioje.

Dar vienas pasikartojantis klausimas – koks yra oficialus Bažnyčios mokymas apie homoseksualumą, homoseksualų elgesį ir tos pačios lyties santuokas? Dažniausiai šį klausimą užduoda katalikai, kurie bando suprasti, kodėl Bažnyčia turi būtent tokią poziciją konkrečiomis temomis.

Knygoje Statant tiltą sąmoningai nesigilinų į seksualinės moralės temą, nes mano tikslas – skatinti dialogą, pabrėžiant galimos bendrystės sritis, o seksualinė moralė yra tas klausimas, kuriame Bažnyčios hierarchai ir didžioji dalis lesbiečių ir gėjų turi gerokai išsiskiriančias pozicijas. Nėra prasminga megzti dialogą, pradedant nuo tų klausimų, kuriais labiausiai nesutariama.

Noriu pabrėžti, kad mano knyga apie dialogą ir maldą, o ne apie moralinę teologiją. (Kaip katalikų kunigas, niekada nebandžiau ir nesiruošiu ginčytis katalikiškos moralinės teologijos.)

Idant Bažnyčia galėtų pradėti prasmingą dialogą su kokia nors bendruomene, būtina, kad abi pusės, kiek įmanoma geriau, viena kitą pažintų ir suprastų. Geri tiltai visada dvikrypčiai.

Todėl svarbu klausti – koks yra oficialus Bažnyčios mokymas šiais klausimais?  Bažnyčios dokumentuose, tokiuose, kaip Katekizmas ir kiti, retai minimi translyčiai ar biseksualai, ir apibendrintai kalbama apie „homoseksualius asmenis“. Aš veikiau linkęs naudoti „gėjaus“ ir „lesbietės“ sąvokas.

Bažnyčios mokymas didžiąja dalimi išauga iš Gerosios Naujienos, dar tiksliau, Tėvo meilės apreiškimo Jėzui Kristui. Todėl pamatas viso Bažnyčios mokymo apie gėjus ir lesbietes yra teiginys: Dievas juos myli. Jie yra mylimi Dievo vaikai, sukurti Dievo ir jiems reikalinga mylinti Dievo globa ir gailestingumas – kai ie kiekvienam žmogui.

Jėzus viešoje veikloje vėl ir vėl atsigręždavo į tuos, kurie jautėsi atstumti, marginalizuoti, nematomi. Tenka konstatuoti, kad lesbietės, gėjai, biseksualai ir translyčiai katalikai šiandien yra labiausiai marginalizuotos grupės Bažnyčioje, Net neabejoju, kad Kristus juos visus ypatingai myli.

Kalbant apie gėjus ir lebietes, Evangelijoje akcentuota meilės, gailestingumo ir užuojautos vertė yra Bažnyčios mokymo pamatas.

Labai svarbu pabrėžti, kad, Bažnyčios akyse, paprasčiausiai būti gėjumi ar lesbiete nėra jokios nuodėmės – priešingai paplitusiai nuomonei, net ir tarp išsilavinusių katalikų. Tikėtina, kad tai viena labiausiai iškreipiamų Bažnyčios mokymo vietų. Man nuolat užduoda klausimus, pavyzdžiui, ar ne nuodėmė būti gėjumi? Tačiau Bažnyčios mokyme tokio teiginio tikrai neatrasite. Katekizme nėra sakoma, kad paprasčiausiai buvimas homoseksualu reiškia nuodėmę. Bet kuris patyręs ir profesionalus psichologas ar psichiatras patvirtins, kad nė vienas negalime pasirinkti, kokios seksualinės orientacijos gimsime.

Kai dauguma žmonių klausia apie „Bažnyčios mokymo poziciją“, jie paprastai rūpinai apribojimais homoseksualų veiklai, taip pat tos pačios lyties santuokoms. Homoseksualūs lytiniai santykiai, pasak Katekizmo „pačia savo prigimtimi yra netvarkingi“. Jie „prieštarauja prigimtiniam įstatymui.“ (Katekizmas apie homoseksualumą rašo trijuose skirsniuose 2357-59) Homoseksualinė orientacija (bet kokia orientacija, kuri skirias nuo heteroseksualios) yra „objektyviai netvarkinga“.

Iš kur kyla tokia pozicija ir ką ji reiškia? Bažnyčios mokyms turi biblijines šaknis (Pr 19:1-29; Rom 1:24-27; 1 Kor 6:10; 1 Tm 1:10), tačiau geriau jį suprasime per  tradicinį Bažnyčios pasitikėjimą prigimtiniu įstatymu. Ta jo samprata, kuriai didžiausią įtaką padarė šv. Tomas Akvinietis (jis, savo ruožtu, rėmėsi Aristoteliu).

Prigimitinis įstatymas remiasi idėja, kad egzistuoja Dievo valia ir planas šiam pasauliui ir žmonijai, kuris ne tik apreikštas pasauliui, bet, kas dar svarbiaum yra savaime akivaizdus žmogaus protui. Kai studijavau filosofiją, katalikė vienuolė supažindino mane su Viduramžių filosofija ir teigė: „Akvinietis pabrėžia, kad pasaulis yra prasminga vieta.“ Mes galime suprasti Dievo planą, pasak Akviniečio, ne tik stebėdami pasaulį, bet ir panaudodami protą.

Galime pradėti nuo tomistinės idėjos, kad pasaulis yra prasminga vieta. Pasak Akviniečio, yra akivaizdu, kad vaikas pasaulyje turi savo tikslą ir vietą. Taip jis atskartojo aristotelinė telos, galutinio tikslo, idėją. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad gilė sukurta tapti ąžuolu. Vaikas sukurtas taip, jog taptų suaugusiuoju. Todėl kiekvienas veiksmas gali būti vertinamas, ar jis padeda, ar trukdo siekti šio natūralaus tikslo. Kalbant apie lytiškumą ir seksą, viskas yra nukreipta į mylintį santykį ir atvirumą gyvybei santuokinio įsipareigojimo rėmuose.

Pasak tradicinės prigimtinio įstatymo sampratos interpretacijos, kadangi homoseksualūs santykiai neveda prie šių tikslų, jie yra „netvarkingi ir, kaip teigiama Katekizme, negali būti pateisinami jokiomis aplinkybėmis, Dažnas tokio požiūrio padarinys, jog pats homoseksualumas pradedamas suvokti, kaip „objektyvi netvarka“, nes veda prie „netvarkingų“ veiksmų.

Labai svarbu pabrėžti, kad sąvoka „objektyvi netvarka“ nėra priskiriama pačiam asmeniui, bet tik orientacijai. Ši sąvoka taip pat nėra psichologinis aprašymas, bet kilusi iš filosofinės ir teologinės perspektyvos. Dar daugiau, ji niekam nesumenkina įgimtą kiekvieno žmogaus orumą, nes Dievas visus žmones sukūrė gerus ir lygius.

Visa tai veda link Bažnyčios mokymo apie homoseksualių asmenų skaistumą. Kadangi homoseksualų seksualiniai veiksmai nėra pateisinami, homoseksualus asmuo neturėtų turėti lytinių santykių. „Homoseksualūs žmonės pašaukti į skaistumą.  Vidinę laisvę ugdančių susitvardymo dorybių, galbūt ir nesavanaudiškos draugystės, taip pat maldos ir sakramentinės malonės padedami, jie gali ir privalo pamažu ir atkakliai siekti krikščioniško tobulumo.“ Svarbu pabrėžti: gėjai ir lesbietėas, kaip teigiama Katekizme, gali gyventi šventus gyvenimus, siekti krikščioniško tobulumo.

Akivaizdu, kad Bažnyčios mokymas atmeta tos paties lyties santuokas. Apskritai Bažnyčios mokymas atmeta bet kokį vyro ir moters lytinį aktyvumą anapus santuokos, Griežtai atmetamas nesantuokinis seksas, svetimavimas, masturbacija.

Tačiau Bažnyčios mokyme apie santykisu su homoseksualiais asmenimis pasakyta kur kas daugiau. Pavyzdžiui, Katekizme aiškiai pabrėžiama pareiga vengti kaip nors netinkamai atstumti homoseksualius asmenis. Pastarieji privalo būti priimami pagarbiai, jautriai ir taktiškai.  Ne kartą įsitikinau, kad ši Bažnyčios mokymo dalis menkiausiai žinoma katalikams,

Taip pat ir apaštališkame raginime „Amoris Laetitia“ popiežius Pranciškus pateikia tris teiginius, kurie svarbūs, kalbant apie požiūrį į homoseksualius asmenis.

Pirma, jis pakartoja Bažnyčios neigiamą požiūrį tam, jog būtų dedamas lygybės ženklas tarp tos pačios lyties santuokų ir tradicinės santuokos tarp vyro ir moters.

Antra, jis  dar kartą pabrėžė, jog privalome vengti netinkamo atstūmimo,

Trečia, jis pabrėžia deramų sielovadinių praktikų svarbą. Pranciškus akcentuoja, kad mes privalome atpažinti gėrį kiekviename asmenyje, net ir tose situacijoje, kuriose stokojama visaverčio gyvenimo, kaip jis suprantamas Evangelijoje.  Popiežius teigia, kad Jėzus ragina žengti į kito asmens tikrovę, būnant kartu, lydint, padedant, kiek galime, ugdyti sąžinę, kuri yra svarbiausias teisėjas, apsisprendžiant, drąsinant siekti krikščioniško tobulumo.

Labai svarbi tokio palydėjimo dalis yra dialogas, Vienas iš jo tikslų – padėti lesbietėms, gėęjams, biseksualams ir translyčiams asmenims suprsti Bažnyčios mokymą, kaip visumą – Evangelijas, prigimtinio įstatymo tradiciją ir jos šaknis Aristotelio ir Akviniečio filosofijoje, Katekizmą, paraginimą „Amoris Laetitia“ ir kitus dokumentus. Visa tai labai svarbu, siekiant būti geru kataliku.

Taip pat, kaip pabrėžiau knygoje Statant tiltą. Labai svarbu institucinei Bažnyčiai suprasti tai, kuo gyvena lesbietės, gėjai, biseksualai ir translyčiai katalikai.

Žurnalas „America“, 2018 m. balandžio  6 d,

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *