Šiandien vis dar bandome suprasti, kas mums buvo sovietmetis. Mokomės priimti to meto žmonių pasirinkimus, jų vaidmenį tuometinėje santvarkoje. Įvardyti baimės ir lojalumo, konformizmo ir išdavimo, galiausiai, kančios ir pasipriešinimo kainą. Vis dėlto, viešojoje erdvėje šis laikotarpis iki šiol daugiausia vertinamas iš supriešinimo pozicijų – mes buvome okupuoti, tapome aukomis, tačiau penkis dešimtmečius gyvenome su tuo nesusitaikę. Pasak istoriko, Lietuvos istorijos instituto ir Vilniaus universiteto darbuotojo dr. Valdemaro Klumbio, tokia nuostata bei valstybės politika niekaip neprisideda prie sąžiningo požiūrio į šį laikotarpį, atminčių dialogo kultūros, kurioje susitinka skirtingas sovietmečio patirtis turintys žmonės, puoselėjimo. Dėl šios priežasties esame susidarę ir labai klaidingą dabarties visuomenės – vieningos ir patriotiškos – įvaizdį. Tačiau būtent tai mums ir neleidžia atvirai pažvelgti į savo pačių praeitį, kasdienius apsisprendimus, pastebėti ir išgirsti tylinčiuosius, kurių atsiminimai gerokai prasilenkia su viešai kultivuojamu monolitiniu sovietmečio paveikslu.

Evgenios Levin nuotrauka

Savo darbuose tyrinėjate sovietmečio epochą bei šiandieninės mūsų visuomenės santykį su šia, vis dar skausminga, daug įtampos, ginčų ir pykčio keliančia praeitimi. Kaip per tris Nepriklausomybės dešimtmečius keitėsi žmonių požiūris į sovietmetį?

Mūsų santykiui su sovietmečiu bei jo kaitai nusakyti labai tinka mokslininkės Elisabeth Kübler-Ross gedėjimo stadijų modelis. Analizuodama žmonių, netekusių savo artimojo, jausmus, ji išskyrė penkis etapus: neigimo, pykčio, derybų, depresijos ir susitaikymo. Visus juos galime atrasti ir mūsų santykyje su sovietmečiu.

Sąjūdžio metais viešumoje vyravo neigimo santykis: esame okupuoti, išorės jėgos mūsų tautai padarė didžiulę skriaudą, o patys su okupantais neturime absoliučiai nieko bendra. Būtent tai galima įvardyti kaip akivaizdų realios tikrovės neigimą. Okupacija neabejotinai buvo, tačiau dauguma neliko nuošaly ir gyvenimas okupacinėje sistemoje, prisitaikymas prie jos tapo neatsiejamu visų mūsų kasdienio gyvenimo bei tautos istorijos etapu.

Tačiau iškart po Nepri-klau-so-my-bės atkūrimo, atslūgus euforijai ir susidūrus su naujais iššūkiais, neigimą pakeitė pyktis, ir visur aplinkui imta ieškoti kaltųjų. Šiame etape kaltė verčiama jau ne okupacijai ar sovietams – kaltųjų ieškoma tarp savų, vienaip ar kitaip tarnavusių režimui. Dažnai bandyta įvertinti, kurių kaltė didesnė, kas labiau susitepę, didesni kolaborantai. Šitaip įsisuko vienas kitų kaltinimo, persekiojimo, smerkimo ratas. Atsivertus to meto spaudą akivaizdu, kad visuomenė tuo laikotarpiu tiesiog prasprogo pykčiu.

Antano Miežansko nuotrauka

Šitaip natūraliai perėjome į kitą – derybų – etapą, kuriame vieni kaltina kitus, o kaltinamieji kaip įmanydami bando neigti savo kaltę. Ryškiausiai čia pasireiškė inteligentai – rašytojai, menininkai – sovietmečiu turėję nemažai įtakos, privilegijų, užėmę aukštus postus ir tapę ideologijos ruporais. Daugelis jų puolė gintis teigdami, jog buvo priversti prisitaikyti, tačiau tikroji jų veikla – priešinimasis rusifikacijai, lietuviškos kultūros naikinimui ir pan. Šitaip atsirado tokie terminai kaip „kultūrinė rezistencija“, „tylioji rezistencija“, „pasyvioji rezistencija“ (!) bei kiti. Netrukus tą pačią kalbą perėmė ir nomenklatūrininkai, vienu balsu kartoję – „mes ir tuomet dirbome Lietuvai“. Taip įsigalėjo prisitaikymo kaip pasipriešinimo samprata – mes statėme kelius, gamyklas, naujus miestus, mūsų rankomis kurta Lietuva, kuri tik išoriškai buvo sovietinė, kaip ridikėlis. Taip atsidūrėme situacijoje, kai visi yra arba kolaborantai bei prisitaikėliai, arba rezistentai ir disidentai. Deja, šiuose debatuose nuošalyje liko didžioji visuomenės dalis, kuri niekaip neapmąstė savo apsisprendimų sovietmečiu.

Po maždaug dešimties metų, apie 2007-uosius, savo knygoje „Nenutrūkusi styga“ Nerija Putinaitė iškėlė labai svarbų klausimą: ar galėjo visuomenė penkiasdešimt metų gyventi tartum vakuume ir išlikti nepaveikta sovietinės sistemos? Taip atėjo depresijos etapas, kurį lydėjo suvokimas, jog pusę šimto metų buvome nuosekliai verčiami sovietiniais žmonėmis, ir tai galiausiai tapo mūsų tikrove. Štai kodėl dėl visų šiandieninių mūsų bėdų – ekonominio atsilikimo, alkoholizmo, savižudybių, didelės korupcijos, nepasitikėjimo vienas kitu ar nusikaltimų skaičiaus – kaltinamas ne kas kitas, o būtent sovietmetis. Maža to, manoma, kad sovietinės sistemos paliktos žaizdos persiduos ir mūsų vaikams bei vaikų vaikams, todėl tam tikra prasme mes visuomet, nors ir šiek tiek keisdamiesi, išliksime homo sovieticus. Toks užburtas ratas geriausiai ir atitinka depresinę būseną.

N. Putinaitė kėlė klausimą, kaip iš tokios konformistinės visuomenės galėjo išaugti Sąjūdis, o Ainė Ramonaitė savo knygose „Sąjūdžio ištakų beieškant“ ar „Nematoma sovietmečio visuomenė“ bandė ieškoti paralelinių to laikotarpio pjūvių, kurie, deja, vis tiek lieka toje pačioje „mes“ ir „jie“ priešstatoje. Kaip sakė Algirdas Patackas, anuomet egzistavo dvi Lietuvos – neparklupdyta Lietuva, kuri visuomet priešinosi sovietinei ideologijai ir susitaikiusi Lietuva, iš kurios nebuvo nieko doro.

Antano Miežansko nuotrauka

Išėjimas iš depresijos visų pirma prasidėjo tarp jaunųjų mokslininkų, ypač istorikų. Savo darbuose į šį laikotarpį jie ėmė žvelgti kaip į vieną iš istorijos etapų, pripažindami, kad ir šis metas, kaip visi kiti, turi savo specifiką, palieka žaizdų, daro įtaką visuomenei, kultūrai, ekonomikai, mentalitetui ir t. t. Vis dėlto esminis čia įvykęs pokytis – tai suvokimas, jog jau galima tą laiką tirti ir mėginti jį suprasti ne tik kaip penkiasdešimt metų trukusią okupaciją, bet žymiai plačiau, detaliau, matant ir kasdienį žmonių gyvenimą, kuriame viskas buvo nudažyta ne tik raudona spalva, čia netrūko ir kitokių spalvų bei atspalvių. Būtent tokį požiūrį galėtume įvardyti kaip susitaikymą, kuris leidžia priimti tikrovę tokią, kokia išties yra.

Deja, susitaikymo etapas dar nepasiekė pačios visuomenės, kuri vis dar yra užsisukusi neigimų, teisinimų, kaltinimų ir depresijos rate. Diskusijos apie tai, kiek kalti ar nekalti yra Petras Cvirka, Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius, nuolatos iškyla viešumoje ir niekaip nesibaigia. Tad kol visuomenė yra užstrigusi tokioje depresinėje būsenoje, ji negali iš jos išeiti. Todėl visiškai pagrįstas klausimas: ar esame sveika visuomenė, jei iki šiol negalime ramiai žvelgti į sovietmetį?

Antano Miežansko nuotrauka

Kaip vertinate viešojoje erdvėje dominuojantį sovietmečio naratyvą, kuriame lietuvių tauta prisiima aukos vaidmenį – mes buvome okupuoti, mus žudė, trėmė, kankino, tačiau su tuo nesusigyvenome ir likome ištikimi laisvės idealams. Paradoksalu tai, kad nors iki šiol visuotinai yra smerkiami visi, kolaboravę su sovietų valdžia, tačiau oficialiame disidentų sąraše yra vos keli šimtai pavardžių. Ar šis disbalansas neiškreipia pačios tikrovės suvokimo?

Išties, aukos vaidmuo mums labai patinka – auka juk nekalta – ir būtent šiuo aspektu mes gerokai skiriamės nuo europiečių. Pažvelkime į pabėgėlių krizę, kuri iki šiol yra aktuali didžiosioms Europos valstybėms. Jų reakciją galima vertinti kaip kaltės ir atpirkimo istoriją ir būtent taip ji suvokiama nemažos dalies pačių europiečių. Šiandien jie prisiima atsakomybę už pabėgėlius ir tai suvokia kaip ankstesnių europiečių kartų vykdytos kolonizavimo, karų, grobstymo politikos pasekmes. Savųjų kaltės suvokimo ieškoma ir kalbant apie Holokaustą, ir ne vien tik apie jį. Laisvos visuomenės prisiima atsakomybę už istorijoje įvykdytus nusikaltimus, padarytas klaidas ir bando tai atitaisyti bent kaltės pripažinimu, taip tarsi išpirkti. Iš savųjų kaltės suvokimo, jos priėmimo atsiranda labai svarbi atminčių dialogo kultūra. Nors praeitis yra viena, tačiau esama įvairių požiūrių, skirtingų patirčių, ir tai suvokiant, priimant mezgasi dialogas, iš kurio gali gimti nauja visuomenė. Tai, mano supratimu, ir yra vakarietiškumo esmė.

Vis dėlto Lietuvoje požiūris į kaltę yra kardinaliai priešingas – mes vis dar gyvename apgulties sąlygomis. Tai mes buvome okupuoti, dėl to kentėjome ir patyrėme daug skriaudų. Štai kodėl nuolatos ieškome kaltųjų tai išorėje, tai šalies viduje. Bet kalti būtinai kiti, ne mes. Ir taip be pabaigos… Esame įsitikinę, kad praeitis yra tik viena, o alternatyvūs, skirtingi požiūriai kaip mat pasmerkiami kaip priešiški, pavyzdžiui, tarnaujantys Maskvai. Jeigu sovietmečiu stribai buvo tik teigiami, o partizanai – tik neigiami, tai dabar viskas taip pat, tik atvirkščiai – partizanai tik teigiami, o stribai – tik neigiami. Penkis dešimtmečius mums buvo diegiama viena ideologija, vienas pasaulio matymas. Tapę laisvi, iš šios patirties perėmėme tą patį principą – yra galimas tik vienas teisingas požiūris, viena istorijos interpretacija, tik ji turi būti kardinaliai priešinga sovietinei.

Visiškai pagrįstas klausimas: ar esame sveika visuomenė, jei iki šiol negalime ramiai žvelgti į sovietmetį?

Šiandien lietuviška tapatybė yra kuriama atsispiriant nuo sovietmečio, o tiksliau tariant, jį visiškai atmetant. Mūsų idealas – tarpukaris bei laisvės kovos, o sovietmetis – tuščias, miręs, nieko vertas laikas. Deja, tokia propaganda mažai kuo skiriasi nuo kitų, savo naujai kuriamam pasakojimui naudojančių vienus dalykus, tačiau atmetančių kitus, kurie nedera prie vientiso istorijos naratyvo. Tiek demokratinės, tiek ir totalitarinės valstybės naudoja propagandą, kurdamos visuomenę, kuriai netikras, ideologizuotas žinojimas yra svarbiau už tiesą.

Vis dėlto heroizuodami partizanus, mes nematome ne tik dalies jų įvykdytų nusikaltimų, tačiau ir kitų šio karo dalyvių, pavyzdžiui, stribų, kurių priskaičiuojama apie 25 tūkst., ar jų atminties saugotojų – vaikų, anūkų patirties. Vienas jaunas žmogus man pasakojo, kad savo senelį, pokariu tarnavusį stribu, būdamas vaikas jau laisvoje Lietuvoje, vadino išdaviku, o dabar norėtų su juo pasišnekėti, išgirsti jo pasakojimą, tačiau senelis jau miręs. Tad kaip turėjo jaustis tas senolis, koks galėjo būti jo požiūris į nepriklausomą Lietuvą? O kaip dabar jaučiasi tas žmogus, kuris dėl auklėjimo, švietimo taip nepagarbiai elgėsi su savo artimuoju? Tai tik vienas pavyzdžių, kaip visuomenės opinija sustabdo bet kokią dialogo galimybę. Mes garsiai kalbame apie žmones, kurie patyrė traumas dėl sovietų vykdytų represijų, tremčių, kankinimų, kalinimų, žudymų ir to niekas nenori paneigti ar paniekinti – kiekviena skriauda turi būti atitaisyta, kiekvienas žuvęs – atsimenamas ir pagerbiamas. Tačiau dabar atsiranda nauja trauma, kurią patiria „neteisingų“ tėvų ar senelių atžalos, tartum privalantys viešai prisiimti atsakomybę už jų pačių nepadarytas klaidas arba turintys nutylėti savo šeimos istoriją.

Antano Miežansko nuotrauka

Štai kodėl būtina išsaugoti bet kurios žmonių grupės atmintį ir ją aktualizuoti, mat tik taip galėsime matyti pilnesnį mūsų visuomenės patirties paveikslą. Juk argi nebūtų įdomu dabar perskaityti autentišką stribo dienoraštį, parašytą aktyvios veiklos metais. Žinoma, tai niekaip nepaneigtų visuomenės atmintyje gyvuojančio stribo, kaip mažaraščio, prasigėrusio, sadisto, žudiko, vagies, paveikslo. Daugelis išties tokie ir buvo. Tačiau yra išlikę žmonių liudijimų ir apie kitokį stribų elgesį. Vis dėlto, kai laisvės kovų metraštininkas Romas Kaunietis, dar sovietmečiu pradėjęs užrašinėti partizanų bei jų ryšininkų liudijimus, vienoje iš savo knygų paskelbė ir stribų pasakojimus, kilo didžiulis pasipiktinimas, kad šitaip paniekinamas žuvusiųjų už laisvę atminimas. Tačiau kaip tik taip ir turi būti daroma – kiekvienas žmogus turi teisę į savo praeitį, į savo atsiminimus. Žinoma, gaila, kad neturime nuoširdžių stribų pasakojimų, nes pasibaigus pokario kovoms, jie tapo herojais ir tris dešimtmečius važinėjo po mokyklas bei universitetus, skiesdami jaunimui apie savo „didvyriškus“ žygius, kurie išties neturėjo nieko bendra su realybe, o buvo paprasčiausiai ideologizuota pasaka. Jokiuose atsiminimuose tikrai nerastum 100 proc. tiesos. Vis dėlto, net ir tuos 10 ar vos 5 proc. tiesos mes turėtume žinoti.

Deja, didžiajai daliai mūsų iki šiol yra priimtinas vienas atsakymas – taip arba ne. Jei šiandien viešojoje erdvėje išgirstume klausimą „Kas sovietmečiu buvo gerai?“, tai priimtume kaip įžūlią provokaciją. Bet būtent tokia reakcija ir parodo, kaip mūsų požiūris į istoriją prasilenkia su tikrove. Juk sovietmečio muzikoje buvo ne tik Stasys Povilaitis, tačiau ir Ganelino, Tarasovo bei Čekasino džiazo ansamblis, poezijoje – ne tik Tilvytis ar Valsiūnienė, bet ir Marcinkevičius ar Baltakis, taip pat ir Geda ar Martinaitis. Tad iš to, kas blogai, visuomet gali išaugti ir kažkas gero, lygiai kaip ir tai, kas gera, gali turėti tamsiąją pusę. Deja, tokio supratimo mūsų visuomenėje iki šiol labai trūksta.

Save suvokiant kaip aukas, nebereikia vertinti daugumos pasirinkimo sovietmečiu gyventi tyliai ir ramiai, nekišti galvos, kur nereikia, susitaikyti su okupacine valdžia ir rūpintis tik savo šeimos gyvenimu. Ar kolektyvinė atmintis neiškreipia sovietmečio vaizdo pasirinkdama patį banaliausią – gėrio kovos prieš blogį – scenarijų?

Antano Miežansko nuotrauka

Tai išties labai svarbus klausimas. Kodėl eilinis žmogus, o tokių ir buvo dauguma, turėtų jaustis kaltas dėl to, kad tiesiog gyveno sovietmečiu? Daugelio jų patirtis bei atsiminimai apie tą laiką išties neturi nieko bendra su ideologija. Jiems visiškai nerūpėjo politika, jie tiesiog norėjo ramiai gyventi, mylėti, auginti vaikus, dirbti mėgstamą darbą, uždirbti pinigų, turėti butą, pakeliauti po sovietines respublikas ir t. t. Iš esmės – daryti tai, ką ir šiandien daro daugelis žmonių – prisitaikyti. Ar būtent tai ir yra jų kaltė? Jei taip, tuomet parodykite visuomenę, kurioje prisitaikymo nėra. Juk eidamas į darbo pokalbį – prisitaikai. Darydamas karjerą – prisitaikai. Gyvendamas šeimoje – taip pat prisitaikai. Prisitaikymas – bet kokio socialinio gyvenimo pagrindas, be kurio negali egzistuoti jokia visuomenė. Šiandien demokratinės Vakarų šalys yra kritikuojamos dėl per didelio politkorektiškumo, o būtent tai irgi yra prisitaikymas. Tad kaip sovietmečiu geriau buvo neminėti tam tikrų temų, lygiai tas pats galioja ir mūsų dienomis. Žinoma, anuomet, labiausiai stalininiu laikotarpiu ir gerokai rečiau vėlesniais metais, už tokius dalykus žmogus sulaukdavo represijų. O šiandieninėse Vakarų visuomenėse egzistuoja dialogo kultūra ir kiekvienas, net ir su pačia keisčiausia, nepatogiausia, tačiau teisinių ribų neperžengiančia tiesa, gali susirasti savo nišą ir ten būti. Tokiu atveju galima nebent sulaukti ekonominių ar socialinių sankcijų, negresiančių gyvybei.

Iš esmės kaip tik tokiu būdu Sovietų sąjungoje postalininiu laikotarpiu ir buvo valdomi žmonės. Jei kalbėjai, kaip reikia, būdavai lojalus valdžiai, tuomet galėjai gyventi geriau nei tas, kuris to nedarė, greičiau kilai karjeros laiptais, gavai butą, automobilį, didesnę algą ir pan. Tačiau ir tai tinka tik gana nedidelei visuomenės daliai – inteligentijai, nomenklatūrai. O kiek tuomet po mokyklos baigimo, jei nestodavo į partiją, žmogus realiai susidurdavo su tuo, ką įvardijame kaip režimą ir santvarką? Tiesiogiai – labai mažai: mitinguose, susirinkimuose, svarstymuose, skaitydamas spaudą ir praleisdamas pirmus puslapius, kur buvo vien ideologija, žiūrėdamas televiziją. Tačiau mitinguose praeidavo su vėliava, mat taip reikėjo, ir pamiršdavo. Susirinkimuose atsėdėdavo ir skubėdavo namo vakarienės. Retas kuris iš paprastų darbininkų sakydavo politines kalbas ar būdavo verčiamas garbinti Leniną. Tad kokia gali būti jų kaltė? Vien tai, kad, perfrazavus poeto Baltakio eilėraštį, gimė ir per anksti, ir per vėlai?

Antano Miežansko nuotrauka

Būtent tai dabarties visuomenėje sukuria labai daug įtampos. Daugelis iš gyvenusiųjų tuo laiku jaučia, kad kažkas su to meto vertinimu šiandien yra ne taip. Ir jei inteligentai, politikai turėjo teisintis dėl savo lojalumo santvarkai, tai dėl ko turėtų teisintis paprastas žmogus? Dėl to, kad vogė iš kolūkio? Bet net ir tai dabar galima pateikti kaip disidentinę veiklą… Ir nors mokslininkai jau atkreipė dėmesį į sovietmečio kasdienybę ir savo tyrimams kalbina darbininkus, paprastus tarnautojus, kurie pasakoja ne tik apie tai, ko trūko, kiek buvo baimės, tačiau ir smagius, gražius, šviesius atsiminimus, tačiau viešojoje erdvėje šių pasakojimų nėra, nes jie neatitinka valstybės formuojamos sovietmečio politikos.

Vilniaus istorijos tyrinėtojas Darius Pocevičius mūsų santykį su sovietmečiu apibūdino šitaip: „Apie mirusįjį – arba gerai, arba nieko. O nerašyta nūdienos taisyklė skelbia: apie sovietmetį – arba blogai, arba nieko. Vadinasi, sovietmetis yra visiška priešingybė mirusiajam.“ Kokių pasekmių turi ar gali sulaukti būtent toks požiūris?

Išties, jei tarpukarį mes idealizuojame nematydami daug to meto ydų bei problemų, tai sovietmetį, priešingai, niekiname, nematydami to, kas tame laikotarpyje buvo ir gero. Tarpukario inteligentijai sovietmečiu buvo itin skaudu klausytis sovietų propagandos, kaip blogai buvo gyventi anoje „supuvusioje“ Lietuvoje, tačiau lygiai taip pat sovietmečiu gyvenusiai daugumai šiandien skaudu klausytis tendencingai vien tik neigiamų pasakojimų apie jų geriausiu atveju „pilką“ praeitį.

Antano Miežansko nuotrauka

Būtent tai negatyviai veikia daugelį paprastų Lietuvos žmonių, kurių atmintis prasilenkia su dabartiniu pasakojimu. Išties parduotuvėse anuomet trūko maisto bei drabužių, buvo paplitęs kyšininkavimas, girtuoklystės ir t. t. ir pan. Tačiau nepaisant to, buvo ir gerų dalykų: daugelis turėjo darbus bei butus, mokslas bei gydymas buvo nemokamas, tiesa, su kyšiais, statomi miestai, pramonė, tiesiami keliai ir t. t. Tad galima sakyti, kad daugelio – apie 90 proc. – žmonių atmintis šiandien yra represuojama, nutylima ir niekaip neatsispindi dabartyje. Rodos, kad tų žmonių net nebuvo. Iš čia ir kyla pyktis: žmonės jaučia, kad jų gyvenimai buvo beprasmiai. Juk rašytojas save įprasmina per knygas, menininkas – per kūrinius, o paprastas žmogus – per vaikus ir darbą. Tačiau tų dalykų, ką sovietmečiu sukūrė paprastus darbus dirbę žmonės, tiesiog nebeliko – kolūkiai sugriauti, pramonė privatizuota arba sunaikinta ir t. t. Tad daugelis tų žmonių jaučia nuoskaudą, nes jų darbas ir visas gyvenimas nurašytas, o kartais net paverstas žalinga veikla. Bet juk tai prasilenkia su istorine tiesa: žmonės dirbo ir gyveno tomis sąlygomis, kokios buvo. Daugelis tiesiog gyveno savo kasdienius gyvenimus, kurie neturėjo nieko bendra nei su politika, nei su išdavystėmis, nei su sekimu ar skundimu.

Žinoma, galima tuos žmones nurašyti, nes jie pamažu išeina. Tačiau reikia nepamiršti, kad mes turime tylinčią daugumą, kuria labai paprasta manipuliuoti. Šie žmonės gali tapti priešiškos propagandos iš užsienio taikiniu, mat užtenka ant skaudamos vietos užpilti alyvos, kad suliepsnotų pykčio, neapykantos laužai. Labai lengva manipuliuoti žmonėmis, kurie yra nesuprasti, neįvertinti, kurių praeitis ir visas gyvenimas yra tiesiog nurašyti. Todėl atsargiai turėtume vertinti šiandien taip šlovinamą mūsų vienybę ir patriotizmą – tai tiesiog minios pramogos ir nieko daugiau. Tačiau ištikus krizei, pasimatytų, kokia ta minia yra daugiasluoksnė ir įvairi. Juk tas pats buvo ir 1940-aisais, kai daugiau nei du šimtai tūkstančių žmonių per nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį savo susikaupusias ir kitų neišgirstas nuoskaudas išliejo naujajai tarybinei valdžiai, rašydami prašymus duoti jiems žemės. Ir niekam iš jų sąžinė negraužė dėl to, kad ta žemė buvo atimta iš kažko kito. Ne, jie tai priėmė kaip naujosios valdžios įvykdytą teisingumą ir rūpinimąsi jais, paprastais žmonėmis. Tad ir šiandieninėje Lietuvoje tokių negirdimų žmonių esama, tačiau mes jų negirdime, nes viešojoje erdvėje dominuoja monolitinis pasakojimas apie sovietmetį. Ir jei toks žmogus nemato, kas galėtų garsiai išreikšti jo nuomonę, kalbėti apie panašią patirtį, tuomet jis ieško kitų ir būtent taip gali tapti lengvu propagandinės ideologijos įrankiu tiek iš vidaus, tiek ir iš išorės.

Jei šiandien viešojoje erdvėje išgirstume klausimą „Kas sovietmečiu buvo gerai?“, tai priimtume kaip įžūlią provokaciją.

Deja, ši problema yra ilgalaikė ir ji tikrai nesibaigs su žmonių, kurie gyveno ir dar atsimena sovietmetį, išėjimu. Mes daug ko nežinome apie šeimos atmintį, iš lūpų į lūpas perduodamą patirtį. Neabejotinai ne tik neigiamo sovietmečio įvaizdis pasieks ir kartą, gimusią jau nepriklausomoje Lietuvoje. Ir nereikėtų manyti, kad tie asmenys būtinai yra prieš Lietuvos laisvę, demokratiją, europietiškas vertybes. Ne, tiesiog šių žmonių gyvenimo patirtis ir atsiminimai yra kitokie, ir būtent monolitinis pasakojimas juos neigia.

Esate rašęs, jog sovietmetis mums nepasibaigs tol, kol nesutarsime dėl jo vertinimo. Jūsų manymu, kodėl iki šiol taip sunku rasti sutarimus net ir dėl, rodos, paprastų dalykų?

Tam priežasčių yra daug. Vienų jų – propaganda, skatinanti skirtį tarp „mes“ ir „jie“. Taip pat pačios visuomenės sovietiškumas ir bandymai visas iki šiol mus persekiojančias bėdas suversti šiam laikotarpiui. Trūksta jau minėtos dialogo kultūros, kuri leistų išklausyti ir suprasti kitaip manantį, kitokį požiūrį bei patirtį turintį žmogų. Galbūt prie to prisideda ir visuomenėje silpnėjantis intelektualo, mokslininko balsas – ši tendencija pastebima visame pasaulyje.

Trūksta ir nuoseklios pačios valstybės politikos. Tarkime, Holokausto temai yra skiriamas dėmesys, ir rezultatus jau galime matyti. Juk dar ne taip seniai visuomenėje dominavo nuomonė, kad su Holokaustu lietuviai niekaip nesusiję, o visa atsakomybė tenka naciams. Tačiau toks požiūris pamažu ima keistis. Prie to prisidėjo ir R. Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ bei iš jos išaugusios atminties procesijos įvairiuose Lietuvos miestuose bei miesteliuose. Nors ir čia dar esama neigimo, nesusitaikymo, atmetimo reakcijų, tačiau pokytis išties pastebimas ir daugiausiai tai yra kryptingos švietimo politikos rezultatas.

O sovietmečiui skirta politika remiasi išimtinai lozungais. Pasiklausęs, kaip apie šį laikotarpį kalba studentai, gimę ir užaugę jau nepriklausomoje valstybėje, supranti, kad šis pasakojimas, visų pirma, yra pažymėtas okupacijos ir totalitarizmo ženklais, kurie iškart atmeta bet kokias galimybes svarstyti, kelti klausimus, mąstyti. Tačiau taip žmogus nebemato niuansų, detalių, įvairovės, o tik naujai suformuotą ideologinį paveikslą. Vadinasi, mūsų švietimo politika jaunimui neleidžia apie tai laisvai svarstyti, o juos įbruka į labai siaurus, propagandos suformuotus rėmus. O jei taip mąsto jaunuoliai, kurie renkasi istorijos studijas, nors, žinoma, ne visi, vadinasi, kitai daliai visuomenės viskas yra gerokai paprasčiau ir primityviau. Tokia kryptinga dialogo neugdymo politika taip pat prisideda prie to, kad iki šiol visuomenėje nėra susiformavęs daug platesnis, sąžiningesnis požiūris į sovietmetį.

Kodėl bijome pažvelgti į šį laikotarpį atvirai? Gal todėl, kad bijome pamatyti savyje tai, kas nemalonu, negražu: prisitaikėliškumą, konformizmą, išdavystes…

Prisiminkime vaikų poetą Kostą Kubilinską, prisidėjusį prie vieno Dainavos apygardos partizanų vadų nužudymo bei jam žinomų partizanų slėptuvių išdavysčių, dėl ko vėliau žuvo keliolika laisvės kovotojų. Per šią istoriją galima atskleisti ir to meto tragiškumą, žmogaus pasirinkimų dramą, jo naivumą, sistemos represyvumą, niekšystės, išdavystės, o kartu ir talento dilemų istoriją. Labai paprasta šį žmogų pasmerkti ir užmiršti, tačiau tai mūsų istorijos dalis ir mums derėtų išmokti su tuo gyventi. Tam, visų pirma, būtina atverti dialogo galimybę, į šią istoriją pažvelgti iš kelių perspektyvų. Tai nėra bandymas pateisinti poeto nusikaltimą. Tai būdas pamatyti, jog ši istorija nebuvo tokia primityvi ar paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Dalis sovietmetį išgyvenusių ir nuolatinės propagandos atmosferoje gyvenusių žmonių šiandien į bet kokią oficiozinę kalbą žiūri kreivai, kritiškai, atsargiai. O jaunimas dažnai gan patikliai, be kritinio mąstymo vertina tai, kas jiems yra sakoma „iš aukščiau“. Žinoma, tai ir gerai, nes būtent taip visuomenėje auga pasitikėjimas vienas kitu ir valstybe. Kita vertus, atsiranda imlumas bet kokiai propagandai, viešojoje erdvėje dominuojančiam vienam pasakojimui, kurio jie niekaip nekvestionuoja.

Sovietmečio tema ir šiandien tebekelia nemažų diskusijų bei aštrių nesutarimų. Ne taip seniai buvo aktuali Žaliojo tilto skulptūrų Vilniuje problema, o ją išsprendus tiesiog nukeliant, atėjo eilė Cvirkos paminklui. Kaip pats vertinate iki šiol dar sprendžiamą dilemą griauti ar negriauti? Ir ką, apskritai, Jūsų manymu, šiandien reiškia sąžiningai ir atvirai pažvelgti į sovietmetį?

Sąžiningas požiūris į sovietmetį ar bet kurį kitą laikotarpį – tai, visų pirma, išklausymas ir priėmimas kitokią patirtį bei atsiminimus turinčius. Būtent dialogas gali atskleisti, kad ir tame pasakojime yra dalis tiesos, o tai jau būtų didelis laimėjimas mums visiems. Štai kodėl man nepriimtina yra vis atgimstanti paminklo Cvirkai Vilniuje griovimo iniciatyva. Tai galėtume išnaudoti kaip galimybę į tą laiką, žmogaus apsisprendimus pažvelgti kiek kitaip, per meninę, švietėjišką, atminties dialogo kultūrą skatinančią prizmę. Juk paprasčiausia yra nugriauti, sunaikinti. Tokios iniciatyvos tik parodo, kad iki šiol iš savo akiračio, viešosios erdvės, mes bandome ištrinti visa tai, kas mums yra gėdinga. Tačiau taip problema nesprendžiama, o tik pašalinama iš akių. Mes ir toliau jaučiame gėdą bei kaltę, ir tai neleidžia pagyti iš mus kankinančios depresijos.

Antano Miežansko nuotrauka

Sąžiningas santykis atveria galimybę suprasti net ir tai, kas mums kaip visuomenei yra nepriimtina. Kodėl per šitiek metų Lietuvoje neatsirado nė vieno gero romano ar filmo, kuriame meno kalba būtų atskleidžiamas gyvenimas sovietmečio epochoje. Atsakymas matyt tas, kad į sovietmetį mes vis dar žiūrime labai siaurai ir ideologizuotai. Stebina tai, kad rašytojai mieliau renkasi pasakoti apie nacių okupaciją, kurios jie neatsimena, bet ne apie sovietmetį, kuriame dalis jų patys ir gyveno.

Kodėl bijome pažvelgti į šį laikotarpį atvirai? Gal todėl, kad bijome pamatyti savyje tai, kas nemalonu, negražu: prisitaikėliškumą, konformizmą, išdavystes ir t. t. Viso to anuomet išties netrūko. Dabar viešojoje erdvėje dominuoja nebūta istorija, jog daugelis buvo nelojalūs sovietinei sistemai, ir visi šliejasi prie tų kelių šimtų disidentų bei rezistentų. Tačiau tai iškreiptas vaizdas. Tokiu būdu, per savęs aukštinimą, iš depresijos neišeinama. Privalu drąsiai pažvelgti į save, tamsiausius savo užkaborius, į tai, kas nustumta į pasąmonę. Sąžiningas žvilgsnis į sovietmetį įmanomas tik nebijant pamatyti net ir tai, kas atrodo labai nemalonu ir gėdinga. Tik taip galimas susitaikymas su savimi. Dėl labai įvairių priežasčių mes, kaip visuomenė, išties vis dar esame sovietiniai ir ilgą laiką tokie būsime – tą tiesiog turime sau pripažinti.

Tačiau gali būti, kad pažvelgę tiesiai pamatytume, jog viskas nėra jau taip baisu, kaip mums atrodo iš toli, kad mūsų baimės juokingos ir gerokai perdėtos. Drąsus žvilgsnis į savo praeitį leistų pamatyti ir suprasti, kokie, ir kodėl būtent tokie esame šiandien.

Kalbino Gediminas Kajėnas

Straipsnio publikavimą žurnale Kelionė 2020 m. Nr. III   parėmė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *