1924 m. birželio  3 d. Kielinge mirė vienas įtakingiausių XX a. rašytojų, rašiusių vokiečių kalba – Francas Kafka. Būsimas rašytojas gimė žydų šeimoje Prahoje, Tuo metu tai buvo Bohemijos sostinė. Pastaroji priklausė Aistrijos-Vengrijos imperijai. Praktiškai visą savo gyvenimą Francas praleiso Prahoje. Jis mokėjo ir čkų kalba, dalyvavo čekų kultūriniuose renginiuose. Tačiau jis buvo ryškus intravertas, kuriam žmonių minioje buvo nepakenčiama. Beje, Francas taip pat visą gyvenimą kentė tai, jog nesijautė nė vienoje tautoje, kaip namuose. Jis stengėsdi mokytis hebrajų klabos, tačiau niekada nesijautė, jog žydiška tapatybė vyrautų prieš kitas.

Franco gyvenimui labai svarbų pėdsaką paliko santykiai su tėvų.  Pastarasis bandė iš sūnaus padaryti valdininką. Francas troško tėvo dėmesio ir kartu norėjo maištauti.

Įdomu, kad pradžioje jis Prahos universwitete įstojo į chemiją, tik po kurio laiko persivedė į teisę. Pastarosios studijos buvo, neabejotinai, noras įtikti tėvui. Universitete Francas susipažino su Maksu Brodu, kuris buvo garsus to meto Prahos literatūriniame pasaulyje, Rašytojo karjera vis labiau traukė Francą. Tiesa,m jis dar sugebėjo pabaigti teisės studijas. Pirmoji Kafkos darbovietė – įtalų draudimo bendrovė. Tačiau vėliau perėjo į kitą draudimo įmonę, norėdamas, kad liktų daugiau laiko rašymui.

1917 m. Kafka susirgo tuberkulioze. Skausmas, kančia, mirtis, kuriuos jis dažnai vaizdavo savo kūriniuose, tapo gyvenimo realybe. Dėl ligos jam buvo reikalingas nuolatinis palaikymas. Labiausiai ligos periodu jam padėjo jo šeima, o ypač sesuo Otelija. Labai bijojo, kad aplinkiniai žmonės pradės laikyti jį fiziniu ir protiniu ligoniu, tačiau jis kitiems sudarė teigiamą inteligentiško, ramaus ir žmogaus su puikiu humoro jausmu įspūdį.

Mirė 1924 m. birželio 3 d. sanatorijoje Kierlinge (netoli Vienos). Palaidotas Prahoje.

Kūrybą Kafka laikė fantazijos, pasąmonės, sapno, vizijos – subjektyviausių ir paslaptingiausių menininko gelmių – išraiška. Tačiau jis sugebėjo atskleisti savo kūryboje esmines laikmečio tendencijas, apibendrinti XX a. žmogaus patirtį ir prasiskverbti iki universalių egzistencijos tiesų. Jo kūryboje susiduriame su keistu, nelengvai paaiškinamu, grėsmės ir baimės kupinu pasauliu, kuriame tikrovė pinasi su fantastika, tragizmas – su grotesku, kasdienybė – su mistinėmis vizijomis.

Kafka buvo ekspresionistų amžininkas. Karo išvakarėse susiformavęs ekspresionizmo menas – skausmingas, egzaltuotas kūrėjo sielos šauksmas – išreiškė tragišką jaunosios kartos jauseną, pasaulio susvetimėjimą ir deformaciją. Ekspresionistai dažnai vaizdavo patologiškas būsenas, pasąmonės reiškinius, žiaurius instinktus. Dvasinė ir estetinė ekspresionistų pozicija iš dalies gimininga Kafkai, tačiau patosas, retorika, egzaltacija jam, „fanatiškam analitikui“, svetimi. Be to, ekspresionistai tikėjo „geru žmogumi“, kūrė visuotinės žmonių brolybės viziją, o Kafkos vaizduojamas pasaulis neturi ateities. Jo kūryboje galima įžvelgti ryšių ir su romantizmu, ir su realizmu bei natūralizmu, nors, naudodamas šių srovių poetiką, jis siekė visai kitų tikslų. Neretai Kafka vadinamas egzistencialistinės literatūros atstovas.

Esminis rašytojo meninis principas – subjektyviojo pasaulio pirmumas prieš empirinę tikrovę. Jis nesiekė tiksliai perteikti tikrovės, o bandė sukurti tokį vaizdą, kuriame „gyvenimas būtų parodytas su natūraliais puolimais ir pakilimais ir suvokiamas kaip niekas, kaip sapnas, kaip plevenimas“. Jau ankstyvojoje prozoje išryškėjo būdingas Kafkos stiliaus bruožas: netikėtas, be jokių komentarų išorinės tikrovės perėjimas į vidinę, realaus veiksmo perėjimas į fantastinį. Literatūra Kafkai buvo absoliučios tiesos išraiška. Rašė jis be išankstinio plano, spontaniškai. Apsakymuose, novelėse, romanuose rašytojas įvairiais aspektais gvildena pažinimo, ieškojimo, tiesos, kūrybos, kovos, bausmės ir valdžios problemas. Tai yra ir atraminiai jo pasaulėjautos taškai.

Kafka nepaprastai reikliai vertino savo kūrybą, todėl leido publikuoti tik nedidelę jos dalį. Prieš mirtį Kafka savo draugui, rašytojui Brodui pavedė sudeginti kitus rankraščius.  Brodas, suvokdamas Kafkos kūrybos reikšmę (jis – vienas pirmųjų Kafkos biografų ir interpretatorių), išleido visą savo draugo kūrybinį palikimą.

Žymiausi Kafkos kūriniai: „Procesas“, „Pilis“, „Amerika“ (nepabaigtas), taip pat novelės, iš kurių garsiausia – „Metamorfozės“.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *