Tai, jog moterys Lietuvos politikoje vaidina svarbų vaidmenį šiandien, jau pripratome. Tačiau ar nestebina, kad tarp  Nepriklausomybės akto signatarų nebuvo nė vienos moters? Nė viena moteris tarpukario Lietuvoje neužėmė svarbių politinių pareigų. Tiesą sakant, taio buvo ne tik Lietuvoje, bet ir didžiojoje pasaulio dalyje. Nepamirškim, kad Lietuvoje moterys išsikovojo visuotinę rinkimų teisę 1919 m. Vėl gi, jei lygintume su kitomis pasaulio valstybėmis, anksčiau, nei ne vienoje Vakarų valstybėje, kuri vėliau gerokai mus pralenkė, kalbant apie lyčių lygiateisiškumą politiniame gyvenime.

Tik visai neseniai naujus atspalvius pradėjo įgauti rašytojos ir visuomeninės veikėjos Žemaitės portretas. Tačiau norisi pabrėžti, kad ir prieš šimtą metų Lietuvoje buvo ne viena drąsi ir darbšti politikė. Pakanka priminti, jog  1926 m. net dvi moterys kandidatavo į Prezidento postą. Taip, joms nepavyko, bet vien jau šis faktas vertas pagarbos ir  parodo, jog nepriklausoma Lietuva sparčiai perėmė europietiškos demokratijos vertybes.

Apie vieną iš kandidačių, kuriai taip ir neteko užimti jokių įtakingų politinių pareigų, nors buvo rimta kandidatė ne tik į Prezidento postą, bet buvo svarstoma ir kaip potenciali ministrė, buvo arti to, kad taptų Nepriklausomybės akto signatarė, nusprendėme papasakoti plačiau. Taip , tai politikė maištininkė Felicija Povickaitė – Bortkevičienė. Apie ją sakoma, jog sunku atrasti kitą žmogų, kurie tiek nepatogus būtų visoms valdžioms, kurios keitėsi pakankamai dažnai.

Dvarininkų dukra

1873 m. rugsėjo 1 d. Linkaučių dvare, Krekenavos valsčiuje, dvarininkų Juozo ir Antaninos Onos Povickų šeimoje gimė mergaitė, kuri buvo pakrikštyta Felicijos vardu. Išvertus iš lotynų kalbos, vardas turėjo reikšti sėkmę.  Tiesa, Linkaučių dvare mergaitė gyveno labai neilgai, nes tėvas, prieš dešimtmetį nesėkmingai pasibaigusio Sukilimo dalyvis, buvo patekęs į Rusijos imperijos valdžios nemalonę ir teko atsisakyti didesnės dalies turėtos nuosavybės. Vvisa šeima persikėlė į Ukmergės rajone esantį Antakalnio dvarą. Čia gimė jaunesnieji Felicijos brolis ir sesuo.

Šeimoje kalbėta lenkiškai, nes Juozas Povickis laikėsi aristokratiškų principų ir pate nemokėjo lietuviškai. Antanina Povickienė lietuviškai kalbėjo, tačiau taip pat mieliau kalbėjo lenkiškai – „bajoriškai“. Tiesa, stengėsi, jog vaikai išmoktų vietinės kalbos.

Tai buvo itin intensyvios rusifikacijos laikotarpis ir mokykloje Povickių vaikams, kaip ir kitiems, teko mokytis rusiškai. Katalikiškai išauklėtiems vaikams iššūkis buvo ir prievartinis reikalavimas lankyti cerkvę. Povickiai visada buvo maištingos dvasios, o Felicija dar buvo. Labai drąsi ir užsispyrusi. Gimnazijoje Kaune ji kelis kartus įkalbėjo drauges protestuoti ir neiti į cerkvę, Sankcijos buvo griežtos – penkios gimnazistės privalėjo palikti mokymo įstaigą.

Tiesa, tėvai pasinaudojo galimybe pervežti dukrą į gimnaziją Vilniuje, kuria jai pavyko baigti. Toliau Felicija patraukė į Varšuvą, kur lankė slaptus Moravskos kursus. Tačiau policija susekė pogrindines stgudijas ir merginai teliko grįžti atgal į Ukmergę. Čia ji padėjo tėvui tvarkytis banke.

Galbūt Felicija ir būtų aprimusi, tačiau sutiko ir įsimylėjo Joną Bortkevičių. Beje, santuoka buvo su maišto prieskoniu, nes tėvai nenorėjo, kad dukra tuoktųsi su jų ekonomu.

Visuomenininkė

Bortkevičiai nebuvo tokia šeima, kokias pažįstame iš Žemaitės kūrinių. Abu sutuoktiniai labai gerbė vienas kitą ir skatino aktyviai veikti visuomenėje. Jonas supažindino žmoną su savo aktyviais draugais ir ji net buvo priimta į „Dvylikos apaštalų“organizaciją Vilniuje, pažeidžiant įstatus, nes pagal juos tai buvo išskirtinai vyriška organizacija. Veišasis pasaulis tuo metu buvo skirtas vyrams ir moterims reikėjo labai daug pastangų ir drąsos, jog jos galėtų būti aktyvios anapus namų sienų.

Felicija tapo tikra Lietuvos patriote ir kovojo prieš spaudos draudimą. Ji daug prisidėjo prie lietuviškų knygų gabenimo į Vilnių, neblogai įvaldė konspiracijos meną.

1902 m. įkūrus Lietuvos demokratų partiją, Felicija tapo jos Centro komiteto nare. Šioje partijos aktyviai veikė net dvidešimt metų. Tuo pat metu ji aktyviai dalyvavo

1905 m. revoliucijos įvykiuose, jai buvo labai svarbūs socialiniai klausimai. Buvo viena iš aktyviausių Vilniaus Didžiojo Seimo rengėjų.

Deja, jos santuokai buvo lemta tęstis tik dešimtmetį, nes Jonas sunkiai susirgo ir mirė. Po jo mirties Felicija daugiausia dėmesio skyrė labdaros, aukų rinkimui našlaičiams, visiems, kurie nukentėjo nuo karo, tiems, kurie norėjo grįžti į Lietuvą.

Politikė

Drąsiai galima teigti, kad tik tai, jog buvo moteris, jai sutrukdė tapti viena iš Nepriklausomybės akto signatarų. Nes tuo metu ji buvo gerai žinoma politikė ir ją vertino. Tačiau moterų balsavimo teisių dar teko palaukti daugiau nei metus. Net ir po jų moteriai politikei buvo sunku daryti politinę karjerą. Mykolas Sleževičius buvo pasiryžęs ją įtraukti į savo Vyriausybę, net buvo su Felicija sutarta, tačiau Lietuvos Taryba pasipriešino moters įtraukimui į tokias svarbias pareigas. Esą visa Vyriausybė dėl to atrodys nerimtai.

O tuo metu Felicijai Bortkevičienei jau teko pabuvoti ir kalėjime, kur ją nusiuntė Vincas Kapsukas, bandęs įvesti komunistų valdžią Lietuvoje. Tai buvo pirmas, bet ne paskutinis įkalinimas. Jai teko kalėti ir, valdant krikščionims demokratams, taip pat ir tautininkams bei sovietų okupacijos laikotarpiu. Įkalinimai buvo neilgi, bet ją išmokė labai rūpintis visais, kurie, išėję iš kalėjimo, neturėjo lėšų vėl pradėti normaliai gyventi. Ji šelpė kalinius, nepriklausomai nuo jų politinių įsitikinimų.

1920 m., rinkimuose į Steigiamąjį Seimą Bortkevičienė kandidatavo tiek Valstiečių sąjungos, tiek Socialistų liaudininkų demokratų partijos sąrašuose, išrinkta pagal pirmosios sąrašą Marijampolės rinkimų apygardoje. Tačiau Felicija mandato atsisakė dėl „pareigų gausos ir didelio užimtumo“. Tik 1921 m. sausį, mirus kitam Seimo nariui J.Lukoševičiui, Felicija tapo Seimo nare.

Regis, nebuvo labai aktyvi Seimo narė. Daugiau atkreipė dėmesį tuo, kad prieštaravo, jog Lietuvoje būtų įvesta Prezidento institucija.

1926 m. rinkimuose Felicija Bortkevičienė į Seimą jau nebuvo išrinkta. Bet tuomet ji išdrįso dar kartą mesti iššūkį kolegoms vyrams: dalyvavo prezidento rinkimuose kartu su Petkevičaite-Bite, Kęstučiu Griniumi ir Antanu Smetona. Moterys palaikymo nesulaukė, kiekviena gavo po balsą, o prezidentu išrinktas Kęstutis Grinius. Beje, ir Smetona tegavo du balsus, kas vėliau nesutrukdė jam tapti šalies vadovu.

Bortkevičienė po šių rinkimų iš aktyvios politinės veiklos pasitraukė.

Leidėja

Pasitraukusi iš politikos, visą laiką skyrė darbui  „Varpo“ bendrovėje, kuri leido „Lietuvos ūkininką“ ir „Lietuvos žinias“. Direktoriavo, aktyviai domėjosi turiniu, net gyveno tame pačiame pastate, kur veikė ir spaustuvė.

Lietuvoje įvykus Gruodžio perversmą, Bortkevičienė labai skeptiškai žiūrėjo į naują valdžią, jos leidžiamose laikraščiuose nebuvo laikomasi naujųjų cenzūros taisyklių.

1927 m. kovo 11-osios nakties įvykis – nežinomi asmenys susprogdino „Lietuvos žinių“ redakciją ir spaustuvę, kurios buvo įsikūrusios Kaune, Laisvės al. 60. Tai padarė dešiniųjų radikalai, voldemarininkams artimi veikėjai. Bortkevičienė nenukentėjo, bet viskas išsprogdinta. Visgi ji sugebėjo vėl atgaivinti spaustuvę ir darbavosi, kol dar buvo įmanoma leisti laikraščius.

Santykiai su Smetonos valdžia buvo labai įtempti. Gavo ne tik baudų, bet ir teko pasėdėti kalėjime. Tačiau jos nepradžiugino ir sovietinė okupacija. Kai nemaža dalis liaudininkų džiaugėsi, jog dabar bus lengviau gyventi, Felicija perspėjo, kad nieko gero nederėtų tikėtis.

Beje, už tai, kad per karą daug jėgų skyrė pagalbai tiek žydų tautybės žmonėms, tiek kitiems, kam jos reikėjo, grįžusi sovietų valdžia, kaip įtartiną elementą, įkalino ją, Tai visai palaužė jos sveikatą.

Tyli mirtis

Mirė Felicija Bortkevičienė 1945 m. spalio 21-osios rytą. Kaip teigiama, velionės piniginėje buvo rasta 30 rublių – ir tie skolinti. Teko organizuoti rinkliavą. Kadangi ji buvo gerai žinoma Kaune, buvo nuspręsta atsisveikinimą organizuoti buvusios leidyklos patalpose. Tačiau sovietų valdžia neleido jos šarvoti Kaune ir čia rengti atsisveikinimą, pareikalavo, kad velionės kūnas kuo greičiau būtų išvežtas į Troškūnus ir čia palaidotas.

Parengė D.N.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *