1921 metų birželio 5 d. Šarnelėje, netoli Žemaičių Kalvarijos, gimė vienas žymiausių savo kartos poetų Vytautas Mačernis. Jo kūryba – tai jauno žmogaus dvasinis manifestas, kupinas jautraus žvilgsnio į supantį pasaulį bei autentiškų vidinių būties paieškų.

1935 m. baigė Sedos progimnaziją, paskui tęsė mokslus Telšių gimnazijoje. Joje mokydamasis, pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius. Gimnazijoje jis vis toks pat susikaupęs, į kažką įsigilinęs, minties ir proto žmogus. Viename laiške pats V. Mačernis rašo: „Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu, regėjimais.  Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis.“

1938 m. jaučio subadytas mirė tėvas, ir motina liko su 2 paaugusiais bei 5 mažamečiais vaikais.V. Mačernio šviesiausias ir gražiausias prisiminimas – senolė, kuri jį augino, kėlėsi naktimis, o ūgtelėjusiam sekė pasakas. Jis buvo susimąstęs, užsisklendęs savyje, kažko susikrimtęs vaikas. Kartais jį pagaudavo regėjimai ar sapnai vidury dienos. Motinos teigimu, jis mėgdavo tupėti „gandrelyje“ – lizde, kurį buvo įsitaisęs aukštoje pušyje, ir svajodamas žiūrėti į horizontą.

1939 m. baigęs gimnaziją, pradėjo studijuoti anglų kalbą Vytauto Didžiojo universitete. Įsijungė į jaunų literatų veiklą, svajojo apie savąjį žurnalą. 1940 m. persikėlė į Vilniaus universitetą, po dviejų semestrų pagrindine savo specialybe pasirinko filosofiją. Lankė ir lituanistikos paskaitas, klausė Vinco Krėvės, Vinco Mykolaičio Putino paskaitų, dalyvavo Balio Sruogos seminaruose. Susipažino su būsima istorijos mokytoja Brone Vildžiūnaite, su kuria vėliau susižadėjo, bet taip ir nespėjo susituokti. Po V. Mačernio mirties B. Vildžiūnaitė niekuomet neištekėjo.

Poeto eilėraščiai iš rankų į rankas sklido dar prieškariu, perrašomi iš ateitininkų spaudos, kurioje buvo skelbiami. Ypatingai jauniems žmonėms tiek anuomet, tiek ir dabar, V. Mačernio eilėraščiai kalba atpažįstamu vienišo, elegiško, nerimastingo, romantiško, maksimalistiško, lyriško, į egzistencializmą ir dievoiešką linkusio poeto balsu.

Prie šio poeto legendos prisidėjo ir ankstyva jo žūtis 1944 metais nuo atsitiktinės sviedinio skeveldros. Sovietai, užėmę Žemaičių Kalvariją, neleido poeto palaidoti miestelio kapinėse, todėl jis atgulė gimtojoje Šarnelėje, ant kalnelio netoli sodybos, tartum iki galo likdamas ištikimas tai žemei, vietai, šitiek kartų apdainuotai savo eilėraščiuose.

Mačernio skaitytojams Šarnelė yra tapusi neatsiejama jo kūrybos įsikūnijimo teritorija: iš 209 žinomų poeto eilėraščių, 200 yra parašyti būtent čia, paties poeto eilėraščių pabaigoje pažyminti šią vietą bei datą. „Šarnelė“ – tai poeto tikrovė ir vizija vienu metu, tapusi įkvėpimo žeme.

2017 metais rašytoja Aldona Ruseckaitė apie V. Mačernį parašė biografinį romaną „Dūžtančios formos“, kuriame remiamasi poeto sužadėtinės atsiminimais bei paties V. Mačernio laiškais mylimajai.

***

Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

Kiekvienas tavo žodis, išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas, laisvas ir platus,
Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,
Praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius.

Nes tu sakei: “Per žemę mes praeinam
Tik vienąsyk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty”.

Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
Aš pažinau karalių tavyje.

Šarnelė, 1942.VII.3

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *