1672 m.  birželio  9 d. Rusijos caro šeimoje gimė jau keturioliktas vaikas, tiesa, pirmasis, kurį pagimdė naujoji carienė. Pakrikštijo Petro vardu, negalvodami, kad jis taps paskutiniu visos Rusios caru ir pirmuoju imperatoriumi. Caru buvo paskelbtas, vos sulaukęs dešimties. Tiesa, pinateisiu valdovu tapo ne iš karto. Kurį laiką jo vardu valdė vyresnis brolis Ivanas.

Nuo pat jaunų dienų Petras rodė interesą mokslui ir užsienio papročiams bei gyvenimo būdui. Jis pirmasis iš Rusijos valdovų nusprendė išvykti į ilgą kelionę po Vakarų Europą. Grįžęs iš jos, kaip tik tada mirė jo globėjas Ivanas, pradėjo didfžiules reformas. Jis siekė praplėsti Rusijos teritoriją, užkariauti Baltijos regioną. Po pergalės Šiaurės kare pasiskelbė Rusijos imperatoriumi.

Beje, kol oficialiu Petro globėju buvo Ivanas, visą įtaką savo rankose sutelkė vyresnė sesuo Sofija. Ji buvo tikroji Rusijos valdovė ir bijojo, kad, kai Petras taps pilnaverčiu valdovu, jos įtaka gerokai sumažės. Konfliktas tik stiprėjo, kol Petras galiausiai įrodė savo galią.

Iš pradžių Petras I valstybės reikalus paliko dėdės Levo Nariškino ir kitų motinos giminaičių rankose, o pats aistringai atsidavė karo pratimams, laivų statybai ir navigacijai. Artimiausi jo patarėjai pasidarė įvairūs svetimšaliai, su kuriais jis buvo susidraugavęs dar vaikystėje ir kurie jam įkvėpė susidomėjimą Vakarų Europos kultūra. Iš jų šveicarui Fr. J. Lefort’ui ir škotui P. Gordonui pavedė perorganizuoti Rusijos kariuomenę vakarietišku pavyzdžiu. Planuodamas įsteigti laivyną, kvietėsi iš Vakarų Europos specialistų ir siuntė į Nyderlandus, Angliją ir Veneciją rusų jaunuolius mokytis laivų statybos. Petro I gyvenimo būdas ir jo reformos sukėlė bajorų opoziciją, kuria pasinaudojo Sofijos šalininkai ir Petro I į šalį nustumti šauliai.

Petras I karštai ėmėsi reformų, versdamas savo dvariškius rengtis ir gyventi vakarietiškai. Pasiėmęs žirkles, pats ėmė kirpti dvariškių barzdas. Įvykdė daug rimtų reformų. Jo administracinės reformos turėjo tikslą dar labiau sustiprinti autokratinę caro valdžią ir centralizuoti valdžios aparatą.

1707 m. – 1711 m. Rusija buvo padalyta į gubernijas, valdomas caro paskirtų gubernatorių.

Petro I administracinių reformų tiesioginis tikslas buvo surinkti kuo daugiau mokesčių ir padidinti valstybės iždo pajamas, kurios pirmiausia jam buvo reikalingos laivynui įkurti ir kariuomenei perorganizuoti, taip pat nuolatiniams karams finansuoti. Petras I sukūrė Rusijos nuolatinę reguliarią armiją, gerai organizuotą ir apginkluotą Vakarų Europos pavyzdžiu.

Petro Didžiojo iniciatyva buvo pastatytas naujas miestas, pavadintas jo vardu ir ten perkelta Rusijos sostinė. Sėkmingai kovojo su švedais, jo vadovaujama Rusijos kariuomenė pridarė labai daug bėdų Abejų Tautų Respublikai.

Petras Didysis mirė 1725 m. vasario 8 d. nepalikęs jokio konkretaus įpėdinio.

Buvo labai žiaurus, vykdė įvairias represijas, tačiau yra vertinamas Rusijoje, kaip didžiausias visų laikų vadovas, kuris sugebėjo radikaliai sustirpinti Rusiją. Ne tik praplėtė teritoriją, bet ir modernizavo valstybę,

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *