Dar vienas dr. Valdo Mackelos (1972–2017) komentaras Giesmių giesmei, parengtas pagal šio teologo paskaitas, skaitytas Paštuvos basosioms karmelitėms. Šį kartą atidus Giesmių giesmės skaitymas mus sugrąžins prie Perėjimo per Raudonąją jūrą ir kvies įsižiūrėti į bangų keterose pasirodančius žirgus.  

 [Jis:] Tu, mano meile, panaši

į kumelaitę tarp faraono kovos vežimų.

Žavūs tavo skruostai puošti pintomis grandinėlėmis,

o tavo kaklas karoliais.

Iš aukso nukalsim tau grandinėles,

išpuošime jas sidabru.

Gg 1, 9–11

Dievas pasirodo staiga

Priartėję prie šių Giesmių giesmės eilučių, turėtume nustebti – be jokio parengimo ir pristatymo išgirstame Sužadėtinio balsą. Taip Jis atsiliepia į ilgesingą, jau 7 eilutėse besitęsiantį Sužadėtinės kvietimą.

Čia pasigirsta Viešpaties balsas. Labai gražioje 29-ojoje psalmėje kalbama apie tai, koks yra Viešpaties balsas: „VIEŠPATIES balsas virš vandenų, – didybės Dievas griaudžia, VIEŠPATS virš vandenyno. Galingas yra VIEŠPATIES balsas, VIEŠPATIES balsas kupinas didybės. VIEŠPATIES balsas trupina kedrus, VIEŠPATS trupina Libano kedrus. Jis šokdina Libaną lyg veršį ir Hermono kalną lyg jauną buivolą, VIEŠPATIES balsas blyksi žaibais. VIEŠPATIES balsas supurto dykumą, VIEŠPATS sudrebina Kadešo tyrus. VIEŠPATIES balsas triuškina ąžuolus, ir plikai nušluoja miškus, o jo Šventykloje visi šaukia: „Šlovė!“ Viešpaties balsas visuomet pasigirsta labai netikėtai. Jo žodis, kurį išgirstame, paprastai yra visiškai ne tai, ko galėjome tikėtis.

Susitikti su Dievu galima tiktai šią akimirką ir todėl labai svarbus buvimas čia ir dabar.

Dievas pasirodo staiga, taip pat ir Sužadėtinis Giesmių giesmėje pasirodo netikėtai. Šis pasirodymas labai dera su bibliniu apreiškimu, nes visi Dievo įsiveržimai į žmonijos istoriją, visi apreiškimai buvo netikėti. Abraomas nebuvo tam pasiruošęs, kai Dievas prabilo: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu“ (Pr 12, 1). Mergelė Marija nebuvo iš anksto parengta tam, kad jai pasirodys Viešpaties Angelas ir duos gan rimtą užduotį – per kelias akimirkas apsispręsti ir pasakyti: taip – fiat. Ignacas Lojola sako, kad Viešpačiui dera taip elgtis: „Kūrėjui dera įžengti, pasitraukti, sužadinti sielą Jo dieviškosios didybės meilei tarsi be priežasties, be pojūčių ir be jokio išankstinio žinojimo“ (Exercitia spiritualia).

Visoje Giesmių giesmėje mes matome Sužadėtinį, pasirodantį ir dingstantį netikėtai, slėpiningai. Tokį evangelijose matome ir prisikėlusį Jėzų. Taip Jėzus bendrauja ir dabar su mumis. Dievas paprastai kalba neįspėjęs iš anksto. Viešpats netikėtai pasirodo ir netikėtai pasitraukia. Pasak žydų filosofo M. Buberio, Jis yra akimirkos Dievas. Susitikti su Dievu galima tiktai šią akimirką ir todėl labai svarbus buvimas čia ir dabar. Jeigu nebūsi čia ir dabar, gali neišgirsti, ką Dievas kalba.

Arklio grožis

Pirmą kartą pasigirstantis Mylimojo balsas ataidi tarsi iš dykumos. Vyriškis besiartinančią savo mylimąją atpažįsta iš tolo. Susijaudina. Iš jo lūpų ištrūksta mūsų ausims netikėtas palyginimas, verčiąs gal net šiek tiek parausti: jis ją palygina su kumele faraono dviratėj… Šiuo palyginimu norima apsakyti jos grakštumą, žavingą eiseną.

Vaikystėje daug laiko praleisdavau sode, ir tais laikais aplink būdavo daug arklių. Su kaimynų vaikais mėgindavome tuos arklius nupiešti, labai stengiausi, bet keisti jie išeidavo – taip sunku perteikti tą grakštumą ir grožį.

Taigi, kodėl čia atsiranda kumelė faraono dviraty? Kodėl „su faraono kumele tave, mylimoji, palyginau?“ Mūsų ausiai toks pagyrimas būtų labai neįprastas, ir pavadinus moterį kumele, ji veikiausiai nepriimtų to kaip komplimento… Regis, buvo galima parinkti ką nors gražesnio, juo labiau kad tai pirmieji Sužadėtinio žodžiai Sužadėtinei. Čia labai svarbus kultūrinis kontekstas.

Sužadėtine, esi puikesnė už visas moteris, nes tai, ką tavyje padariau, yra nepalyginamai daugiau nei tai, ką padariau su faraonu ir jo kariauna.

Gali būti, kad nomadams, gyvenantiems dykumoje drauge su žirgais, nėra nieko gražesnio už arklį. Mes gyvename pasaulyje, kuriame yra daugybė gražių dalykų, ir, ko gero, mūsų kultūroje lygintume moterį su augalu – liepa ar rožių krūmu. Tačiau dykumų žirgas taip pat yra gražus. Jis simbolizuoja eiklumą, veržlumą, grakštumą, lengvumą. Rytietiškame stiliuje šis palyginimas yra būdas nusakyti Sužadėtinės grožį ir pats didžiausias komplimentas, koks tik gali būti. Be to, visais laikais vyrams buvo labai svarbus jų arklys arba, vėliau, automobilis. Vyrai visuomet mėgo puošti savo transporto priemones – be moterų tai, kuo joja ar važinėja, vyrams yra meilės objektas. Rytuose gaji tradicija išdabinti žirgą: uždėta gūnia, išpuošti pakinktai, apgaubta galva. Tuomet žirgas išties atrodydavo kaip vestuvėms pasiruošusi sužadėtinė – apkarstytas grandinėlėmis, žiedais, apdengtas gražiausiomis medžiagomis.

Senovės Rytuose ir tautose, kuriose daug jodinėjama, žirgas yra tobulumo, grožio simbolis. Itin gražus – bėgantis, šuoliuojantis arklys, kai matoma jo jėga ir veržlumas. Net ir Šventajame Rašte Dievas, aiškindamasis su Jobu, sako: „Argi tu duodi žirgui stiprybę, ar tu apdengei sprandą jam karčiais? Argi tu šokdini jį kaip žiogą ir gąsdini žmones jo piktu prunkštimu? Kanopa noriai jis kasa slėnio žemę, visa savo stiprybe veržiasi į mūšį. Iš baimės tyčiojasi nesulaikomas; nešoka į šalį nuo kalavijo. Ant jo barška strėlinė, blizga iešmas ir ietis. Virpėdamas iš nekantrumo, jis šuoliuoja; išgirdęs rago gausmą, stovėti nebegali. Kiekvienąkart ragui gaudžiant, jis prunkščia: „Aha!“ Iš tolo jis girdi mūšį, vadų įsakymus ir kareivių šauksmus“ (Job 39, 19–25).

Arklys, žirgas siejasi su veržlumu, jis yra tas, kuris nenustygsta, veržiasi, trokšta. Ko gero, į jį panašus mylimosios troškimas būti kartu su Sužadėtiniu, grįžti pas Jį iš ten, kur yra. Mylimoji, it žirgas, yra nenustygstanti, visa širdimi, visomis jėgomis besiveržianti būti su savo Mylimuoju. Tokiu atveju, Sužadėtinio žodžiuose galime girdėti dėmesingumą ir pagarbą, kai Jis staiga palygina savo Sužadėtinę su kumele.

Algimanto Lūžos nuotrauka

Dievo bangų žirgai

Vos pasirodžius mylimajai, Mylimojo širdis nesulaikomai veržiasi jos link: ji kaip kumelaitė jaudina faraono kovos vežimų žirgus. Faraono kavalerija Izraeliui primena galingą ir garbingą egiptiečių pasaulį, be to, pagal Antrąją Kronikų knygą, „Saliamonas turėjo keturis tūkstančius gardų arkliams bei kovos vežimams ir dvylika tūkstančių arklių“ (2 Kr 9, 25). Atrodo, tarsi prie Mylimojo artintųsi jo garbė. Jis ją apžiūri iš arti. Jo akių žvilgsnis švelniai ir aistringai sustoja ties Mylimosios veidu. Jis gėrisi jos skruostais, pastebi puošnius auskarus ir kaklą puošiančius karolius – karališkąją žymę. Mylimoji, savo ruožtu, stebi ir džiaugiasi Mylimuoju.

Vis dėlto netgi ir pripažinus, kad „kumelė“ yra komplimentas, jo pateikimas kelia klausimų. Ar šis poetinis įvaizdis, kurį pasitelkia Sužadėtinis, yra skirtas vien pagirti mylimosios grožį? Kodėl jis sako „su savo kumele faraono dviratėj aš tave, mylimoji, palyginau!“, o ne tiesiog „tu panaši į kumelę faraono dviratėj“? Ir kodėl faraono vežimuose, o ne vežime? Atrodo, kad čia norima ne tik pabrėžti mylimosios kilnumą ir laisvę, bet pasakyti kažką daugiau.

Komentuodamas šią eilutę Origenas prisimena, kad žydų Perėjimo metu faraono vežėčios ir jo kavalerija paskendo Raudonojoje jūroje, ir ją pasiglemžė jūros bangos lyg Dievo kavalerija. Šioje Giesmių giesmės eilutėje toks neprilygstamas pranašumas prieš faraono kariuomenę yra pažadamas Izraeliui. Origenas didžiajame Giesmių giesmės komentare Dievui į lūpas įdeda tokius žodžius: „Kaip praeityje Egipte, kada faraonas persekiojo mano tautą su savo kovos vežimais, pats būdamas savo kariaunos priešaky, mano kariuomenė juos užliejo ir nubloškė į jūrą, taip tu, Sužadėtine, esi puikesnė už visas moteris, nes tai, ką tavyje padariau, yra nepalyginamai daugiau nei tai, ką padariau su faraonu ir jo kariauna“.

Jei įsižiūrėtume į baltas bangų keteras, jas būtų galima lyginti su kaimene laukinių arklių, šuoliuojančių prerijomis. Kadangi Origenas gyveno Aleksandrijoje prie jūros, jis veikiausiai matė tokį vaizdą, todėl ir Perėjimas per Raudonąją jūrą, ir faraono kariaunos paskendimas jam sukelia mintis apie žirgus, kuriuos primena jūros bangos. Tą pačią mintį Origenas plėtoja savo Pirmojoje homilijoje Giesmių giesmei: „Palyginau tave su savo raitininkija tarp Faraono vežimų. Jei nori sužinoti, o Sužadėtine, kaip turėtum save pažinti, suprask, su kuo tave palyginau, ir tuomet pamatysi, kad esi ta, kuri neturi negerai atsiduoti, savo grožį išvydusi. Tai ką gi reiškia: Palyginau tave su savo raitininkija tarp Faraono vežimų? Iš pranašo žodžių žinau Sužadėtinį esant raitininką: Ir jo žirgai – išgelbėjimai. Taigi palyginta esi su mano raitininkija tarp Faraono vežimų. Kiek skiriasi mano raitininkija, mano, kuris esu Viešpats ir kuris bangose skandinu Faraoną, jo karvedžius, raitininkus, jo žirgus ir vežimus – taigi, sakau, kiek skiriasi mano raitininkija nuo Faraono žirgų, tiek tu esi geresnė už visas dukteris, tu Sužadėtine, tu bažnytiška siela, lyginant su sielomis, kurios nėra tokios. Vadinasi, jei esi bažnytiška siela, esi geresnė už visas sielas; jei nesi geresnė, nesi bažnytiška. Palyginau tave, artimiausioji mano, su savo raitininkija tarp Faraono vežimų.“

Orginas šią eilutę perskaito taip: Sužadėtinė išsiskiria tarp faraono vežimų. Pati geriausia tų laikų kariuomenė buvo egiptiečių – jų žirgai ir vežimai. Tačiau lyginant su šia puikiausia egiptiečių kariuomene, Dievo kariuomenė išsiskiria. Izraelį – mylimąją – Origenas palygina ir su bažnytiška siela, kuri išsiskiria iš kitų, jis palygina ją su tais, kurie perėjo per Raudonąją jūrą ir buvo išgelbėti Dievo kavalerijos.

Keistos mylimosios puošmenos

Šioje eilutėje neturėtume apsiriboti vien išoriniu mylimosios grožio ir stiprybės apibūdinimu, kai ji yra palyginama su faraono kumele, nes šiame etape jos grožis vis dar yra paslėptas ir šiurkštus. Mylimosios veidas Babilonijos tremtyje primena ją Egipto vergovėje. Tuos vargus primena ne tik keistos puošmenos („Žavūs tavo skruostai, dabinti pintomis grandinėlėmis“) bei ir daugiskaitinis žodis „vežėčios“. Komentatoriams „grandinės“ sukelia mintis apie vergovę, puošmenos simbolizuoja ne laisvę, bet priklausomybę arba vergiją, o „vežėčios“ reiškia vergavimą Egipte – kaip ir darbas vynuogynuose.

Vis dėlto Mylimasis yra pasiruošęs pakeisti geležinius vergovės žiedus, karolius bei apyrankes puošmenomis iš gryno aukso ir sidabro: „Mes iš aukso nukalsime tau pakabučių, iš sidabro – karolių“ (Gg 1, 11). Tas pats dalykas gali būti ir vergovės, ir laisvės ženklas. Yra žmonių, kurie mėgsta puoštis grandinėmis, grandinėlėmis. Iš tiesų grandinė savo prigimtimi yra įkalinimo ženklas, kaip ir tatuiruotės, kuriomis būdavo ženklinami vergai. Koptai, tiesa, irgi darosi tatuiruotes, bet jau kaip Kristaus vergai, žymėdami save kryžiumi ant kaktos arba ant rankos.

Per Kristų mes ne tik atgauname garbę, grožį ir šlovę, kurią turėjo Adomas, bet gauname dar daugiau – geležis tampa auksu…

Šiose eilutėse matomas perkeitimas: iš vergovės ženklų puošmenos tampa laisvės simboliu, nes čia paminėtas auksas ir sidabras – kažkas esmingai pasikeičia, ir, nors puošmenos tarsi tos pačios, jos jau skirtingos. Šios puošmenos yra tokios, kokias mylimoji turėjo kadaise, kai Izraelio tauta buvo Viešpaties išrinkta iš kitų tautų ir nuostabiai išdabinta: „Papuošiau tave brangiais puošmenimis, užmoviau tau ant rankų apyrankes, o ant kaklo karolius, įvėriau žiedą tau į nosį ir auskarus į ausis, uždėjau tau ant galvos gražų vainiką. Tu buvai papuošta auksu ir sidabru, tavieji drabužiai buvo iš puikaus lino, prabangaus šilko ir išsiuvinėto audeklo“ (Ez 16,11–13).

Taip tarsi sugrįžtama atgal, bet iš tiesų naujosios puošmenos yra dar puikesnės, nei buvo prieš tai. Daugelis Bažnyčios Tėvų – tarp jų šv. Augustinas ir šv. Ambraziejus – sakė: „palaiminta kaltė“ (felix culpa), turėdami omenyje, jog tai, ką gauname pabaigoje yra nepalyginamai daugiau nei turėjome pradžioje. „Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe; paskutinis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia“ (1 Kor 15, 45). Per Kristų mes ne tik atgauname garbę, grožį ir šlovę, kurią turėjo Adomas, bet gauname dar daugiau – geležis tampa auksu…

Bus daugiau

Parengė Dalia Mackelienė ir Faustina Andrulytė SF

Žurnalas Kelionė 2020 m. Nr. III

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *