1231 m. birželio 13 d. pakeliui į Paduvą šv. Antanas sumurmėjo: „Aš matau savo Viešpatį.“ Jis palaimino kiekvieną brolį, keliavusi kartu ir ramiai užmigo amžinuoju miegu.
Taip baigėsi žemiškoji kelionė berniuko, kuris gimė 1195 m. Lisabonoje ir buvo pakrikštytas Ferdinandu. Buvo labai linskams ir bendringas. Tačiau tuo pat metu pasireiškė jo ypatingas religingumas. Dar būdamas paaugliu, tvirtai pasižadėjo tapti vienuoliu, Jis įstojo į Šv. Augustino kanmauninkų vienuolyną. Tačiau jį nuolat lankė draugai ir Ferdinandui sunkiai sekėsi laikytis kontempliatyvaus vienuolyno taisyklių. Todėl pats pasiprašė į ųv. Kryžiaus vienuolyną Kolmroje, kuri s buvo toliau nuo Lisabonos. Čia ssusipažino su pranciškonais ir labai su jais susidraugavo. Jam tapo sunku vienuolyne, kuris buvo labai prabangus. Ferdinandui norėjosi paprastumo. Lemiamu tapo jo susitikimas su penkiais pranciškonais, kurie prašė išmaldos, kaip buvo siųsti paties Šv. Pranciškaus. Jie vyko skelbti Evangeliją musulmonams. Netrukus jie tapo kankiniais. Tai paskatino Ferdinandą prašyti vyresnybės leisti jam stoti pas pranciškonus.
Jis ne tik įstojo pas pranciškonus, bet ir priėmė Antano vardą. Čia taip pat tapo kunigu. 27-aisiais gyvenimo metais Antanui prasidėjo naujas etapas, kuris tęsėsi iki pat mirties: tai Jėzaus Kristaus Evangelijos skelbimas. Šv. Pranciškus pirmiausia paprašė Antano mokyti brolius. Vieną dieną jis gavo tokį šv. Pranciškaus laišką: „Broliui Antanui, mano vyskupui, brolio Pranciškaus sveikinimai. Aš manau, jog yra gera, kad mokai šventos teologijos mūsų brolius. Tačiau budėk, kad vidinės maldos dvasia, kaip pažymėta mūsų reguloje, neužgestų.“
Profesoriaudamas Bolonijoje Antanas išliko mažuoju broliu, keliavo į aplinkinius kaimus pamokslaudamas paprastiems žmonėms. Labai greitai jam buvo paskirta dar viena nauja misija – kova su katarų erezija, kuri siautėjo visoje šalyje. Kadangi jis studijavo pas augustiniečius, atrodė, kad tiesiog tam ir yra skirtas. Jo ginklas – Dievo žodis. Jis jį mylėjo ir buvo visiškai juo persisunkęs. Jis dėstė tekstų visumą, o ne po vieną frazę, ištrauktą iš konteksto, kaip eretikai, kurie ištraukai suteikdavo prasmę, kokią norėdavo. Antano Dievo Žodžio pažinimas buvo toks, jog sakoma, kad jis galėjęs iš atminties užrašyti visas Šventojo Rašto knygas. Dėl sėkmės kovojant su eretikais jį vadino „eretikų kūju“. Tačiau nereikia suklysti, nes tik nuolankiai mokydamas ir duodamas kantrybės bei meilės pavyzdį Antanas atvedė į Bažnyčią jos paklydusius vaikus.
Antano sveikata pablogėjo, visas kūnas būdavo išbrinkęs ir būdavo sunku netgi stovėti. Jis pasiprašė grąžinamas į Paduvą, kad ten galėtų numirti. Kelionės metu jis mirė. Prie jo kapo labai greitai įvyko tiek daug stebuklų, kad praėjus 11 mėnesių po mirties popiežius Grigalius IX kanonizavo šv. Antaną. Tai greičiausia kanonizacija Bažnyčios istorijoje. Po 714 m. popiežius Pijus XII 1946 m. sausį paskelbė šv. Antaną Bažnyčios mokytoju.
