Markas Mansonas – tarptautinių bestselerių „Subtilus menas nekrušti sau (ir kitiems) proto“ ir „Viskas yra sukrušta. Knyga apie viltį“ autorius. Jo tinklaraštis MarkManson.net per mėnesį sulaukia daugiau nei 2 mln. skaitytojų. Rašytojas gyvena Niujorke.

Edvardo Racevičiaus skulptūra

Pažeidžiamumas šiandien tapo savotišku populiariu žodeliu, todėl dažnai jo prasmė iškreipiama. Galbūt ir jūs esate iš tų, kurie, išgirdę žodį „pažeidžiamumas“, susigūžia. Galbūt vien nuo minties tapti labiau pažeidžiamam jus pykina ir prieš akis iškyla vaizdas, kaip su kuo nors sėdite prie laužo, susikibę už rankų, ir verksmingai pasakojate, kad jūsų geriausias draugas nemyli jūsų taip, kaip jį mylite jūs.

Tačiau pažeidžiamumas yra daug paprastesnis, kasdieniškesnis ir vis dėlto žymiai galingesnis už visas išankstines nuostatas bei blankias galimas sampratas. Patenkinkite mažytę mano užgaidą – perskaitykite šį sąrašą ir pasakykite, ar kuris nors iš punktų jums tinka:

  • Jūs nuolat atsiduriate pokalbiuose, kurių temos nuobodžios, nes jos yra „saugios“ ir negilios, todėl nerizikuojate jomis ko nors įžeisti ar išprovokuoti.
  • Esate užstrigę darbe ar gyvenimo būde, kuris jums iš tiesų nepatinka, nes kiti žmonės visada sakydavo, kad tai gera mintis, ir jūs nenorėjote jų nuliūdinti ar nuvilti.
  • Nesportavote ar nepuoselėjote savo išvaizdos tiek, kiek galėjote, nes nenorėjote per daug išsiskirti.
  • Apsirengę ypač gerai jaučiatės nepatogiai.
  • Jums baugu nusišypsoti nepažįstamiesiems.
  • Mintis tiesiai pakviesti ką nors į pasimatymą jus gąsdina dėl galimo atmetimo.

Visa tai yra pagrindinės problemos – nesugebėjimo būti pažeidžiamam – simptomai.

Daugelio iš mūsų niekas nemokė, kaip laisvai reikšti savo emocijas. Dėl įvairių priežasčių – galbūt dėl situacijos namie, vaikystės traumų, o gal ir mūsų tėvai niekada nereiškė savo emocijų – užaugome su giliai mumyse įsišaknijusiais įpročiais, kurie varžo ir verčia užgniaužti savo jausmus.

Nesivelk į ginčus. Neišsiskirk. Nesielk „pašėlusiai“, „kvailai“ ar „savanaudiškai“…

Man buvo panašiai. Jaunystėje bijojau visų, kuriems nepatikau. Vien mintis, kad kas nors manęs nekenčia, mergina ar vaikinas, tiesiogine to žodžio prasme neleisdavo man užmigti. Dėl to visas mano gyvenimo sukosi apie tai, kaip žmonėms įtikti, paslėpti savo trūkumus, sunaikinti įkalčius, apkaltinti kitus.

Visa tai gali skambėti per daug sentimentaliai arba netgi priminti „Naujojo amžiaus“ mąstymą. Patikėkit manim, taip nėra.

Iš tiesų, susisiedami su kitais per pažeidžiamumą – o ne stengdamiesi priversti kitus jus pamėgti – susikursite geriausius santykius savo gyvenime.

Kas iš tiesų yra pažeidžiamumas?

Daugybei žmonių, ypač tiems, kurie visą gyvenimą praleido slėpdami emocijas, suprasti, kas yra pažeidžiamumas, sunku. Tai suprantama. Daugybė elgesio išraiškų, kurios iš pažiūros gali atrodyti kaip pažeidžiamumo raiška, iš tikrųjų yra neįtikėtinos manipuliacijos ir (arba) perdėtas dėmesio troškimas, t. y. pažeidžiamumo priešingybė.

Pažeidžiamumas yra sąmoningas pasirinkimas neslėpti savo emocijų ar norų nuo kitų. Viskas. Tiesiog laisvai reiškiate savo mintis, jausmus, norus ir nuomonę, nepaisydami, ką kiti gali pagalvoti apie jus. Tai gali būti labai paprasta: pavyzdžiui, pagirti žmogų už tai, kad gerai atrodo, užkalbinti patrauklų nepažįstamąjį, nustatyti aiškias ir tvirtas ribas arba kam nors prisipažinti, kad myli amžina meile.

Kartu tai gali reikšti ir štai ką: teks atsidurti tokioje padėtyje, kur jus gali atstumti, reikės išdrįsti pasakyti juokelį, kuris gali būti nejuokingas, pareikšti nuomonę, galinčią įžeisti kitus, prisijungti prie nepažįstamų žmonių stalo, pasakyti kitam asmeniui, kad jums patinka.

Praktikuoti pažeidžiamumą išties yra taip paprasta – tereikia atlikti šiuos veiksmus. Tačiau nors būti pažeidžiamam yra paprasta, tai ne visada lengva. Taip yra todėl, kad visi šie dalykai reikalauja emociškai rizikuoti.

Parodykite savo trūkumus. Nustokite stengtis būti tobuli. Atskleiskite savo tikrąjį „aš“ ir dalykitės savimi nesivaržydami.

Tačiau tikrojo pažeidžiamumo esmė yra ta, kad jūs tampate pasiruošę priimti pasekmes, kad ir kokios jos būtų. Kai kuriuos žmones įžeisite. Kai kuriuos – atstumsite. Galite prarasti draugą, klientą ar partnerį. Tačiau pažeidžiamumas yra kelias į tikrą žmogiškąjį ryšį. Kaip Robertas Gloveris teigia savo knygoje „Nustok būti mielu vyruku“, „žmogų prie žmogaus traukia trūkumai“. Parodykite savo trūkumus. Nustokite stengtis būti tobuli. Atskleiskite savo tikrąjį „aš“ ir dalykitės savimi nesivaržydami. Priimkite atmetimus bei likimo smūgius ir judėkite toliau, nes jūs jau esate stipresnis.

Tikrojo pažeidžiamumo pavyzdžiai

Išties noriu jums įkalti į galvą, kaip atrodo tikrasis pažeidžiamumas, todėl pateiksiu keletą konkrečių pavyzdžių. Tikiuosi, tai padės pamatyti gyvenime pasireiškiančio pažeidžiamumo subtilybes ir grožį.

Pripažinti, kad kažkas nesiseka. Pagalvokite: jei kam nors akivaizdžiai nesiseka kuri nors veikla – nesvarbu, užsimoti golfo lazda ar versle dalyvauti aukšto lygio derybose – turbūt nėra nieko gėdingesnio nei atvirai girtis, koks esi įgudęs toje srityje.

Kita vertus, kai kas nors atvirai prisipažįsta, kad iš tikrųjų kažkas nesiseka, greičiausiai, galų gale, pajusite jiems pagarbą (aišku, tol, kol jie dėl to nepuola į neviltį). Jei nesiseka pasimatymai, pasakykite apie tai draugui ir paprašykite gero patarimo. Jei nesiseka bendrauti su žmonėmis darbe ir manote, kad tai daro įtaką darbo rezultatams, pasakykite keliems bendradarbiams, kad patiriate sunkumų, ir galbūt jie galės jums patarti. Esmė – nesistengti būti kažkuo kitu. Priimkite save tokį, koks esate, su savo trūkumais. Žmonės tai laikys neįtikėtino pasitikėjimo savimi pavyzdžiu ir atsakys tuo pačiu.

Prisiimti atsakomybę, užuot kaltinus kitus. Visi pažįstame žmonių, kurie dėl savo problemų kaltina kitą asmenį (ar visus aplinkinius):

  • Vyras, kuris dėl visų dabartinių santykių problemų kaltina „nevykusią apsimetėlę buvusiąją“. Jam būtų daug geriau, jei tiesiog pripažintų, kad jiems abiem nepavyko, kad pats kartais buvo blogas partneris, ir tada stengtųsi keistis.
  • Bendradarbis, kuris nuolat nepasiekia jam keliamų darbo tikslų ir kaltina biuro kultūrą, ekonomiką arba iš esmės bet ką, tik ne žemą savo kompetenciją. Tokiam žmogui svarbu pripažinti, kad jam reikia pagalbos tam tikroje srityje, ir susirasti žmogų, galintį padėti tobulėti.
  • Moteris, kuri kaltina visus vyrus – ne vieną, bet visus – dėl savo siaubingų draugysčių.

Priežastis, kodėl atsakomybės už savo problemas prisiėmimas toks svarbus, yra tai, kad čia jūs turite priimti sprendimą. Kaltindami aplinkinius, perleidžiate kontrolę kitiems, ir – netikėta atomazga – negalite valdyti visų ir visko aplinkui. Galbūt nesate kaltas dėl šlykščios dabartinės situacijos, tačiau atsistoti ir pasakyti, kad ketinate ją sutvarkyti, yra nepaprastai galingas žingsnis. Tai rodo, kad jūsų netrikdo išorinis spaudimas kaip nors atrodyti, veikti ar jaustis, ir vietoje to priimate realybę tokią, kokia yra, bei pasiryžtate dirbti su tuo, ką turite. Tai yra puikus pažeidžiamumo pavyzdys, nes jūs sakote: „Turiu problemą. Nesu tobulas, bet tai yra gerai. Galiu su tuo susitvarkyti.“

Igno Algirdo Stanio nuotrauka

Pasakyti kitam asmeniui, kad jis jus skaudina arba yra nejautrus. Kai kuriems žmonėms šis pažeidžiamumo pavyzdys gali atrodyti akivaizdus, tačiau iš tikrųjų jis nėra toks dažnas. Daugelis iš mūsų bando užsiauginti storą odą ir tiesiog šypsotis bei kentėti, kai kiti mina ant mums skaudamų vietų ar tiesiog būna bjaurūs.

Tas žmogus gali būti kas nors, jums ar aplinkiniams mestelėjantis atsainų komentarą ar juokelį, kuris šiek tiek peržengia ribas. O gal tai jūsų partneris, kuris kartais būna nejautrus (jis, beje, gali net nežinoti, kad yra nejautrus). Konfrontuodami su tuo, kuris iš tiesų peržengė jūsų ribas, tampate pažeidžiami. Paviešinate savo jausmus ir nuomonę apie kitą asmenį. Tai rizikinga. Tai gali peraugti į konfliktą. Kai kurie tai priims asmeniškiau nei kiti. Be to, kai kuriuos žmones gali erzinti tai, kad jūs „drumsčiate vandenį“.

Visgi, savo vertybių gynimas tampa veiksmingu keliu į tikrą pažeidžiamumą. Tačiau atminkite, kad yra skirtumas tarp konfrontacijos su tuo, kuris yra žiaurus ar jums kenkia, ir konfrontacijos su kuo nors, su kuo tiesiog nesutinkate. Pastarasis elgesys yra žalingas ir situaciją pablogina, o ne pagerina.

Pasakyti kam nors, kad jį (ją) vertinate / žavitės / gerbiate / mylite. Tai gali būti aukščiausia pažeidžiamumo forma ir turbūt labiausiai klaidinanti. Ji apima pasakymą kitam asmeniui, kad, jūsų manymu, jis yra žavus, išsakymą draugui, kad tikrai žavitės juo kaip asmeniu, pagarbos ir meilės išreiškimą tėvams ir net prisipažinimą apie amžiną meilę. Norėdami visa tai išsakyti, turite tapti pažeidžiami, nes niekada iš tiesų nežinote, kaip į jus žvelgia kitas, o tai reiškia, kad jo jausmai nebūtinai sutaps su jūsiškiais, tai gali išvesti santykius iš pusiausvyros, gali pakeisti santykių dinamiką ir taip toliau.

Bet prieš jums išskubant prisipažinti ką nors mylint amžina meile, turime pakalbėti apie ploną ribą tarp pažeidžiamumo ir emocinės psichopatijos.

Kas nėra pažeidžiamumas?

Taigi, pasikartosiu: daugelis žmonių perskaitys tai, ką parašiau, ir vis tiek ne itin gerai supras, kas iš tikrųjų yra pažeidžiamumas. Paprastai painiava pasireiškia viena iš dviejų formų: 1) pažeidžiamumas naudojamas kaip dar viena „taktika“, siekiant priversti žmones jus pamėgti / įžiūrėti jūsų patrauklumą / duoti jums pinigų ir pan.; 2) kaip būdas būti pažeidžiamam naudojamas „emocinis vėmimas“.

Apžvelkime kiekvieną jų.

Pažeidžiamumas nėra „taktika“

Labai dažna problema, kad žmonės pažeidžiamumą supranta kaip dar vieną taktiką, kurią jie gali „panaudoti“, kad kitų akyse sukurtų tam tikrą savo įvaizdį. Jie galvoja: „Aha, gerai, Markas sako, kad man tereikia pasakyti kai ką, ko paprastai žmonėms nesakau, tada jiems patiksiu / mane paaukštins / norės su manimi gyventi ir t. t.“

Neteisingai. Jei pasakojate kam nors apie tai, kaip jautėtės nudvėsus jūsų šuniui, arba apie įtemptus santykius su tėčiu, arba kaip iš tikrųjų susibičiuliavote su draugu, kai kartu žygiavote per Peru kalnus, bet visa tai darote tik tam, kad jus labiau pamėgtų – tai ne pažeidžiamumas, o manipuliacija.

Tai nėra autentiška, todėl čia nėra ir pažeidžiamumo. Negana to, jūs dar ir pardavinėjate pačius brangiausius gyvenimo prisiminimus, bandydamas priversti kitus jus pamėgti. Sveikinu. Esate visiškai beviltiškas.

Tikras pažeidžiamumas susijęs ne su tuo, ką darote, o su tuo, kodėl tai darote. Dėl jūsų elgesio motyvų pažeidžiamumas gali būti tikras arba ne. Pasakojate juoką dėl to, kad, jūsų manymu, jis yra juokingas (buvimas pažeidžiamam), ar todėl, kad norite, jog kiti žmonės juoktųsi ir galvotų, kad esate juokingas (manipuliacija)?

Pasakojate patraukliam asmeniui apie savo moksliukiškus pomėgius, kad paprasčiausiai pasidalytumėte tuo su juo (buvimas pažeidžiamam), ar darote tai, nes norite parodyti savo „jautriąją pusę“ (manipuliacija)?

Pradedate savo verslą dėl to, kad jums jau bloga nuo samdomo darbo ir radote tai, ką tikrai norite išbandyti (buvimas pažeidžiamam), ar todėl, kad perskaitėte knygą, kuri įteigė, jog vienintelis būdas būti sėkmingam yra turėti savo verslą, ir norite padaryti žmonėms įspūdį (tai tiesiog nepaprastai liūdna, žmogau)?

Tikro pažeidžiamumo tikslas yra ne atrodyti labiau pažeidžiamam, o tiesiog kuo nuoširdžiau save išreikšti.

„Emocinis vėmimas“ ir pažeidžiamumas

Kita problema, su kuria žmonės susiduria – tai pažeidžiamumo raiška „emociškai vemiant“. „Emocinis vėmimas“ vyksta tada, kai staiga per pokalbį iškraunate neadekvatų kiekį emocijų ir asmeninės istorijos, paprastai sukeldami siaubą savo klausytojui.

„Emocinis vėmimas“ yra sudėtinga problema, nes, viena vertus, tai yra tikras pažeidžiamumas, tačiau, kita vertus, jis yra atstumiantis ir nepatrauklus. „Emocinio vėmimo“ sudėtingumas slypi tame, kad, jeigu slepiate savo perdėtus emocinius poreikius, šis trūkumas vis viena turi kažkokiu būdu pasirodyti, ir tuomet galėsite tai spręsti. Aš šitai vadinu „skausmo laikotarpiu“. Klaida, kurią žmonės daro emociškai vemdami – jie tikisi, jog paprastas „išsivėmimas“ padės staigiai viską išspręsti. Vis dėlto „emocinio vėmimo“ esmė yra pripažinti savo problemas, kad galėtumėte jas išspręsti.

Edvardo Racevičiaus skulptūra

Kai skųsdavausi, kokia kvaila melagė yra mano buvusioji, tas pyktis nepanaikino mano perdėtų emocinių poreikių. Kuo jis buvo naudingas? Privertė mane pamatyti, koks piktas ir pasibjaurėtinas tapau, pats to net nežinodamas. Kai esame izoliuoti savo protų palatose, minkštomis sienomis, lengva patikėti, kad viskas, ką galvojame ar jaučiame, yra pagrįsta. Kai šias mintis ir jausmus iškeliame į dienos šviesą, suprantame, kaip toli nuo realybės esame nutolę, ir tai ateityje leis mums koreguoti savo veiksmus.

Štai ką pastebėjau: kadangi smarkiai pykau, tikrai nebuvau nė trupučio jos pamiršęs, kaip man iki tol atrodė. Maždaug tuo metu pradėjau lankyti psichoterapiją, kuri padėjo suprasti, kad pyktis ant buvusiosios iš tiesų buvo dar gilesnis, be to, susijęs su šeimos problemomis. Galų gale, ilgėliau apmąstęs ir šiek tiek nusiraminęs, sugebėjau suvokti, kad iš tikrųjų tos moters atžvilgiu buvau susikūręs pernelyg daug lūkesčių, o ir pats nebuvau toks jau puikus vaikinas. Tai iš esmės išsprendė didžiąją dalį mano problemų, išgaravo daug pykčio, nukreipto tiek į ją, tiek apskritai į moteris. Bet kelionė iki to buvo sunki ir skausminga.

„Emocinis vėmimas“ man suteikė gijimui reikalingą supratimą, bet tai nebuvo pats gijimas. Galų gale, jūs turite tapti atsakingi už savo mintis bei jausmus ir su jais susitvarkyti. Jei nepavyks to padaryti, liksite pikti ir nusivylę, atstumiantys visus, su kuriais susidursite.

Pažeidžiamumo galia

Tikras, autentiškas pažeidžiamumas yra galios išraiška – gili ir subtili galios išraiška. Apie tai savo knygoje „Didi drąsa“ pasakoja Brené Brown. Žmogus, kuris gali būti pažeidžiamas ir atskleisti savo silpnybes, nekreipdamas dėmesio į tai, ką pagalvos kiti, pasauliui sako: „Man nerūpi, ką tu apie mane galvoji; esu savimi ir atsisakau būti kuo nors kitu.“ Taip veikia atvirkštinis dėsnis: norėdami tapti atsparesni ir sunkiau įveikiami, pirmiausia turite pasauliui pristatyti savo trūkumus ir silpnybes. Jums tai padarius, pastarieji praranda savo galią jūsų atžvilgiu, tad galite gyventi savo gyvenimą nuoširdžiau ir atviriau.

Atsivėrimas pažeidžiamumui, mokymasis ramiai reaguoti į savo emocijas bei ydas ir laisvai išreikšti save neįvyksta per naktį. Tai procesas. Procesas, kuris kartais vargina. Bet patikinu: jei įdėsite pastangų, jei ryšitės sunkiems pokalbiams, jei nuoširdžiai išreikšite save, net jei tai daryti rizikinga; jei pasakysite pasauliui: „esu savimi ir atsisakau būti kuo nors kitu“, – savo santykiuose atrasite naujų gelmių. Visuose santykiuose.

O perėję šį procesą, nesigėdysite savo trūkumų ir to, kas iš tiesų esate.

Parengė Kšištofas Kšivecas

Žurnalas Kelionė 2020 m. Nr. III

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *