Prieš daugiau nei penkiasdešimt metų, 1965-ųjų gruodžio 8 dieną, popiežius Paulius VI patvirtino daugiausia aistrų ir ginčų sukėlusį II Vatikano susirinkimo dokumentą – deklaraciją „Žmogaus orumas“ (Dignitatis Humanae).

Šio dokumento svarstymas vyko dramatiškai. Rengiantis Susirinkimui, neplanuota skelbti atskiro dokumento apie religijos laisvę, keli teksto skirsniai šia tema turėjo būti įtraukti į dokumentą apie Bažnyčią pasaulyje. Tačiau jau Susirinkimo metu, iš esmės keičiantis svarstomų dokumentų struktūrai, popiežius Paulius VI priėmė svarbų sprendimą išskirti religijos laisvės temą į atskirą dokumentą.

Deklaracijos tekstas net kelis kartus buvo iš esmės pertvarkytas, svarstyme buvo nuspręsta daryti metų pertrauką, tačiau galiausiai jis buvo patvirtintas. Prieš balsavo 249 vyskupai. Nors šis skaičius tėra tik dešimtadalis visų Susirinkimo dalyvių, jis liudija apie tai, kad net ir kompromisinis, gana nuosaikus deklaracijos variantas netenkino tų, kuriems pati „religijos laisvės“ sąvoka atrodė kaip neleistinas laisvės ir tiesos išskyrimas.

Prabėgus penkiasdešimčiai metų nuo Susirinkimo pabaigos, deklaracijos „Žmogaus orumas“ teiginiai nebeskamba revoliucingai, tačiau pustrečio šimto Susirinkimo dalyvių buvo įsitikinę, kad patvirtinta religijos laisvės samprata nutraukia ryšius su Bažnyčios mokymo tradicija, griauna daugybę metų galiojusį Bažnyčios ir valstybės santykių modelį.

Nors po Susirinkimo nuo Bažnyčios atskilę kritikai pirmiausia išsiskiria ikisusirinkimine liturgija, tačiau būtent pozicija dėl deklaracijos „Žmogaus orumas“ yra formalus pretekstas jau beveik penkiasdešimt metų trunkančiai skausmingai schizmai.

Valstybė – tikėjimo gynėja?

Po Prancūzijos revoliucijos, praliejusios daug kraujo, sugriovusios daugelį metų gyvavusius socialinius santykius, Katalikų Bažnyčia užėmė gynybinę poziciją modernybės atžvilgiu. Visą šimtmetį, kol popiežius Leonas XIII prabilo apie dialogo su moderniu pasauliu būtinybę, vyravo įsitikinimas, kad su laisvę nuo tiesos atskyrusia modernybe neįmanoma susikalbėti. Bent jau tol, kol ji neišsižadės savo klaidų. Viena iš XIX amžiaus popiežiaus įvardytų modernybės klaidų kaip tik ir buvo „tikėjimo laisvės“ samprata.

Vadovautasi įsitikinimu, kad klystančius žmones galima pakęsti, tačiau neteisinga jiems suteikti visas pilietines teises, kurias turi tiesą saugančios ir ją iš kartos į kartą perduodančios Katalikų Bažnyčios nariai. Todėl politinė valdžia, ypač tuose kraštuose, kuriuose dauguma gyventojų katalikai, turi tvirtai įsipareigoti ginti tikrąjį tikėjimą ir apriboti kitatikių galimybes klaidinti žmones.

Tose valstybėse, kur katalikai sudaro mažumą, dera kovoti, kad jiems būtų garantuota teisė išpažinti ir skleisti savo tikėjimą. Tokio pobūdžio tikėjimo laisvė būtina, tačiau ne laisvė klysti, kurios reikalauja modernistai ir liberalai.

Šventojo Sosto ir Ispanijos 1953 m. pasirašytas konkordatas buvo daugelio vyskupų vertinamas kaip siektinas valstybės ir Bažnyčios santykių modelis. Katalikas Francisko Frankas (Francisco Franco) tvirtino atkūręs „katalikišką Ispaniją“, kurią bandė sugriauti respublikoniška ir antireligiškai nusiteikusi Liaudies fronto vyriausybė. Frankas buvo pasiryžęs prisiimti Bažnyčios gynėjo vaidmenį, savo ruožtu Šventasis Sostas sutiko bent iš dalies atkurti tą privilegiją, kurią seniau turėjo Ispanijos monarchai, galėję patys parinkti savo valdomos teritorijos vyskupus.

Konkordatas su Šventuoju Sostu Frankui padėjo įtvirtinti autoritetą tiek vidaus, tiek užsienio politikoje, nes po pilietinio karo Ispanija vis dar buvo susiskaldžiusi, be to, į naująją valdžią skeptiškai žvelgė ne vienos užsienio valstybės vyriausybė.

Ispanijos valstybė konkordate įsipareigojo ginti Bažnyčią nuo visokių išpuolių viešojoje erdvėje, suteikti jai mokesčių lengvatų bei remti religinio pobūdžio pastatų statybą, suteikė teisę steigti konfesinius universitetus ar žiniasklaidos priemones, dvasininkai buvo atleisti nuo karinės tarnybos.

Ispanijos vyskupai džiaugėsi, jog po persekiojimų laikotarpio ir pilietinio karo neramumų gali naudotis privilegijomis ir jaučia valstybės paramą. Tad nenuostabu, kad jie sutartinai kritikavo bandymą ginti religijos laisvės ir valstybės neutralumo tikėjimo klausimais principą.

Taragonos arkivyskupas kardinolas Bendžaminas Kastro (Benjamin de Arriba y Castro) Susirinkimo metu kreipėsi tiesiai į popiežių, prašydamas: „Neleiskite, kad Katalikų Bažnyčia taptų griuvėsiais valstybėse, kur katalikybė yra vienintelė praktikuojama religija.“

Laisvė ir tiesa

Tikėjimo laisvės deklaracija „Žmogaus orumas“ savo pavadinimą, kaip įprasta Bažnyčios dokumentams, gavo pagal pirmuosius teksto žodžius: „Žmogaus asmens orumą mūsų laikų žmonės diena po dienos įsisąmonina vis giliau, ir atsiranda vis daugiau reikalaujančiųjų, kad veikdami žmonės galėtų naudotis ir naudotųsi savo sprendimais ir atsakinga laisve, veiktų ne verčiami, o įsisąmonintos pareigos vedami.“

Prieš kalbant apie laisvę, deklaracijoje kalbama apie tiesą: „Šventasis Sinodas išpažįsta, jog pats Dievas yra žmonių giminei nurodęs kelią, kaip jam tarnaudami žmonės gali pasiekti išganymą ir palaimą Kristuje. Tikime, jog šis vienintelis tikrasis tikėjimo kelias gyvuoja katalikiškoje ir apaštališkoje Bažnyčioje, kurią Viešpats Jėzus įpareigojo skelbti tą tikėjimą žmonėms.“ Šie teiginiai skirti pirmiausia pabrėžti, kad deklaracijos tekstas išauga iš Bažnyčios tradicijos, o ne ją neigia.

Tiesa, kaip toliau tvirtinama deklaracijoje, pokyčiai pasaulyje, kuriame gyvename, skatina naujai pažvelgti į galimybę suderinti tiesos ir laisvės siekius religijos laisvės sampratoje.

„Žmogiškasis asmuo turi tikėjimo laisvės teisę. Toji laisvė pasireiškia tuo, kad visi žmonės turi būti saugūs nuo pavienių asmenų, visuomeninių grupių ar bet kokios žmogiškosios valdžios prievartos, kad niekas tikėjimo srityje nebūtų nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti ką nors privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais veikdamas ir neperžengdamas teisėtų ribų.“ Tikėjimo laisvės teisė yra grindžiama pačiu žmogaus asmens orumu. Todėl kiekviena valstybės santvarka privalo pripažinti tikėjimo laisvę kaip esminę pilietinę teisę.

Vienas iš svarbiausių deklaracijos teiginių: „Teisė į tikėjimo laisvę grindžiama ne subjektyvia asmens nuostata, bet pačia jo prigimtimi. Todėl teisę į tokį saugumą nuo prievartos turi net tie asmenys, kurie nevykdo savo pareigos – tiesos ieškoti ir laikytis; jei nepažeidžiama teisinga viešoji tvarka, negalima trukdyti naudotis šia teise.“

Reaguodamas į šią nuostatą vienas įtakingiausių Susirinkimo dalyvių, skeptikų sparno idėjinis lyderis kardinolas Alfredas Otavianis (Alfredo Ottaviani) piktinosi: „Niekaip nesuprantu, kodėl klystantis žmogus yra vertas pagarbos. Suprantu, kad kiekvienas žmogus vertas pamokymo, pakantumo, gailestingumo, atjautos, bet kuo čia dėta pagarba?“

Panašiai ir kiti deklaracijos kritikai nuoširdžiai nesuprato: jei religijos laisvės principas reiškia laisvę klysti, ar tai reiškia, kad mes tokiu būdu bandome kovoti už klaidos teises?

Deklaracijos rengėjai tvirtino, kad religijos laisvės principas tikrai nereiškia abejingumo klaidai. Tai veikiau esminio principo, kad tiesa yra laisvės stichija, priminimas.

Nė vienas žmogus negali būti prievartaujamas elgtis prieš savo sąžinę. Tai pažeidžia pagarbos žmogaus orumui principą, net jei esame įsitikinę, kad tokiu būdu mes „gelbėjame“ kitą žmogų. Prievarta tikėjimo srityje yra blogis, ir negalima blogiu siekti gero tikslo, nes blogis viską užnuodija.

Mes negalime įsikišti ir „sutvarkyti“ kito žmogaus santykių su Dievu. Tegalime savo pavyzdžiu, kantria meile ir tiesos skelbimu raginti pasiklydusįjį grįžti į tiesos kelią. Klaida iš tiesų neturi teisių, bet žmogus turi teises net tada, kai klysta. Žmogus niekada nenustoja būti žmogumi – Dievo meilės pergale prieš nebūtį, todėl jis visada yra daugiau nei vien jo veiksmai.

Kai kalbame apie žmogaus tikėjimo laisvę, nesakome, kad jis negali jos prarasti. Klaida sunaikina laisvę, bet tik meilė, gailestingumas gali ją atkurti. Prievarta laisvės atkurti negali, o be laisvės nėra autentiško santykio su tiesa.

Deklaracijoje svarbiausiu žmogaus laisvės ugdymo kelionės bendrakeleiviu vadinama šeima.

„Pasaulietinė valdžia turi pripažinti tėvų teisę tikrai laisvai pasirinkti mokyklas arba kitas auklėjimo priemones, ir dėl šio pasirinkimo laisvės negalima tiesiogiai arba netiesiogiai apsunkinti juos neteisingomis naštomis. Be to, tėvų teisės pažeidžiamos, jei vaikai verčiami lankyti pamokas, neatitinkančias gimdytojų religinių įsitikinimų, arba jei visiems užkraunamas vienintelis auklėjimo būdas, iš kurio visai pašalintas religinis ugdymas.“ Neabejotina, kad, rašydami apie trukdymus vaikams gauti religinį ugdymą, deklaracijos autoriai mintyje pirmiausia turėjo komunistinius kraštus, kuriuose prievarta buvo diegiamas ateizmas. Beje, komunistinių kraštų vyskupai drauge entuziastingai palaikė deklaracijos priėmimą. Tačiau šiandien šios nuostatos aktualios praktiškai visose Vakarų valstybėse. Tad galima teigti, kad mūsų dienomis vykstanti kova už šeimos teises valstybėje kartu yra kova už autentišką religijos laisvę.

Labai svarbi deklaracijos nuostata, jog tose valstybėse, kur dėl ypatingų istorinių aplinkybių vienai religinei bendruomenei valstybės teisinėje santvarkoje suteikiamas specialus pripažinimas ir privilegijos, net jei ta privilegijuota bendruomenė būtų Katalikų Bažnyčia, jos nariai privalo rūpintis ir kitų religinių bendruomenių narių tikėjimo laisve. Tai ne geros valios gestas, kuriuo galėtume didžiuotis, bet prievolė žmogaus asmens orumui, kurios nevykdymas yra nusikalstamas.

Atvirumas gelbstinčiai Dievo malonei

Deklaracijoje „Žmogaus orumas“ atvirai pripažįstama, kad keliaujančios per besikeičiančius žmonių istorijos tarpsnius Dievo tautos elgsena ne visada derinosi su Evangelijos dvasia ar net radikaliai jai prieštaravo. Šis pripažinimas neatvėrė naujų teologijos erdvių, bet buvo itin svarbus psichologiniu požiūriu. Daug Bažnyčios narių jautėsi sutrikę, nežinodami, kokiu būdu suderinti ištikimybę Bažnyčiai kaip tiesos saugotojai ir skelbėjai su tais Bažnyčios vyrų ir moterų klaidžiojimais, kurių nemažai būta praeityje.

Vatikano II susirinkimas priminė labai dažnai užmirštamą tiesą, kad Bažnyčia yra nusidėjėlių bendruomenė, kurios šventumas išauga ne iš narių nuopelnų, bet iš atvirumo Dievo malonei. Bažnyčia triumfuoja ne primesdama savo galią kitiems, bet tapdama tokia nuolanki ir ištikima Viešpačiui, jog tampa gydančiu ir gelbstinčiu Jo ženklu.

Nors Susirinkimo idėją paskelbė popiežius Jonas XXIII, o pabaigti, ieškant sutarimo emocingose diskusijose, jau teko jo įpėdiniui popiežiui Pauliui VI, tačiau drąsiai galima teigti, kad deklaracijoje apie religinę laisvę nuosekliai žengiama kryptimi, kuri buvo išskleista Susirinkimą inauguruojančioje pontifiko kalboje. Joje Jonas XXIII tvirtino, kad svarbu atsisakyti pavojingos schemos, pasak kurios, Katalikų Bažnyčios politinės įtakos laikotarpis yra „aukso amžius“, po kurio situacija tik prastėjo. Todėl mes turime ne siekti restauruoti politinę Bažnyčios įtaką, bet siekti Bažnyčios atnaujinimo Šventojoje Dvasioje. Apaštalų darbuose užrašyti šv. Pauliaus žodžiai: „aukso ir sidabro aš neturiu, bet duodu tau tai, ką turiu – Viešpaties Jėzaus vardu sakau – kelkis ir eik.“ Taigi, Bažnyčia dovanoja žmonėms ne praeinančias gėrybes, ne dievišką malonę. Brangiausias turtas, kurį Bažnyčia gali dovanoti pasauliui, – tai Geroji Naujiena.

Jonas XXIII teigė, kad mūsų pareiga nėra vien tik saugoti tikėjimo brangenybes, tarsi jų didžiausia vertė būtų jų amžius, tačiau turime drąsiai ir negailėdami savęs darbuotis, spręsdami mūsų amžiaus problemas, čia ir dabar pasinaudodami mūsų paveldėtais dvasiniais turtais. Turime nešti į pasaulį ne tiek griežtumo, kiek malonės vaistų. Bažnyčia gali atsiliepti į šiandienos žmonių poreikius veikiau atskleisdama krikščioniško gyvenimo vaisingumą, nei smerkdama klystančiuosius. Privalome atsisakyti katastrofinės sąmonės ir polinkio matyti dabartyje tik neigiamus dalykus ir grėsmes, atsisakyti įtarumo ir baimės kultūros. Dabartyje mes turime matyti galimybę, o ne grėsmę.

Deklaracija „Žmogaus orumas“ buvo ryžtingas Bažnyčios įsipareigojimas rūpintis ne institucine galia, bet atvirumu gelbstinčiai Viešpaties malonei. Susirinkimo kritikai iki šiol įsitikinę, kad tai kartu buvo Bažnyčios atsisakymas kovoti už tiesą, atveriantis kelią reliatyvizmo diktatūrai. Tokią interpretaciją ne kartą atmetė autoritetingiausiu mūsų laikų teologu vadinamas popiežius Benediktas XVI. Jis tvirtino, kad reliatyvizmo diktatūrai kelią atveria ne pagarba žmogaus laisvei, bet nepagarbi ir susiaurinta proto samprata bei šių dienų katalikų atšalimas nuo kasdienio tikėjimo liudijimo. •

Žurnalas “Kelionė”

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *