Ar žinojote, kad Lietuvoje egzistuoja koncertuojantis klausos negalią turinčių vaikų ansamblis? Klaipėdoje jį subūręs muzikantas bei muzikos pedagogas Linas Švirinas savo mokiniams diegia esminį įsitikinimą: „Aš galiu viską – šita užduotis man įveikiama.“ Linui pasakojant apie gydančią garso galią ir paties atradimus mokant specialiųjų poreikių vaikus, man nejučia vis išsprūsdavo: „oho!“. Kviečiu skaityti mudviejų pokalbį ir kartu patyrinėti žmogaus galimybių ribas.

Linas Švirinas

Mane labai nustebino faktas, kad klausos negalią turintys žmonės gali groti. Kaip jie girdi muziką?

Dramblys girdi keliasdešimties kilometrų atstumu. Garsų jis klausosi ne ausimis, o padais. Žmonių jutiminės galimybės yra labai giminingos drambliams. Mūsų jutiminiai organai – žymiai jautresni nei mokame jais pasinaudoti gyvendami tam tikrų patirčių formate.

Mes, girdintieji, vienas kito klausomės per garsiakalbį, o kurtieji klausosi lytėdami vienas kitą. Pavyzdžiui, vienas klausos negalią turintis vaikas groja tibetietišku dubenėliu laikydamas jį delnuose, o kitas uždeda ranką jam ant peties ir taip girdi. Kai aš su džembe groju ritmą, jie visi šimtu procentu atkartoja. Kurčias žmogus jaučia džembės garso bangą, kuri pasiekia jo kūną. Mes nesidomime, ką gali kūnas, nelaviname to. O galimybių riba yra kažkur gerokai toliau nei įsivaizduojame.

Ar neprigirdintiems žmonėms pavyksta sinchroniškai groti kartu?

Evelyn Glennie yra negirdinti prancūzų perkusininkė, kuri groja su simfoniniais orkestrais. Groja marimbom, vibrofonais – sudėtingais instrumentais. Ji turi pasidariusi tokią pakylą, kuri rezonuoja į padus. Mes su neprigirdinčiais vaikais irgi koncertuojame basi.

Esu sugalvojęs priemonių, kurios leidžia jiems suvokti, kaip sinchroniškai groti. Mokomės sinchroniškumo lytėdami. Kūną įtraukiame į šį pojūtį tiesioginiu būdu, ne per atstumą. Pavyzdžiui, visi sėdime ratu, kairį delną ištiesiam į viršų, o dešiniu delnu plojam sėdinčiam per kairį delną. Akys mato sėdinčius priešais, nes mes sėdime rate, o greta esantys jaučiami fiziškai. Mums tai leidžia patirti kolektyvinį jausmą. Dar turiu tokį didelį indėnišką būgną. Jį dedamės ant kojų, kad jaustųsi apatinės dalies vibracija. Vieną ranką laikome ant instrumento paviršiaus, o kita grojame.

Jūs koncertuojate ne tik su neprigirdinčiais, bet ir kitų negalių turinčiais vaikais, pavyzdžiui, autistais. Papasakokite, kaip vaikams sekasi ruoštis pasirodymams?

Taip. Klaipėdos Džiazo festivalio programoje radosi atskiras renginys „Muzika gydo”, aš už jį buvau atsakingas. Vaikus viliodavau pasiūlymu sudalyvauti koncerte. Visiems tai suteikdavo papildomos motyvacijos stengtis, nevengti pakartojimų. Mes rengdavome muzikinę programą ir turėjome labai rimtus viešus koncertus: Klaipėdos dramos teatre, pranciškonų bažnyčioje ir kitur.

Aš stengiuosi susidraugauti su savo jaunaisiais bičiuliais. Su vienu šešiolikmečiu autistu mes drauge sukūrėme dainą. Jis mokėsi groti džembe, o širdyje buvo reperis. Kai atlikinėdavo ritminę užduotį vienas, tas berniukas blaškydavosi tarp natų ir manęs. Pradžioje mūsų bendravimo išsiaiškinau, kad jam labai patinka „G&G sindikatas“. Kai kažkas vaikui patinka, mes turime bendrą vardiklį, kuriuo remiantis galime ieškoti susikalbėjimo. Aš paprašiau, kad jis pramoktų mėgstamiausios savo dainos fragmentą. Jis mielai sutiko ir kiek sugebėjo – pramoko. Su tos dainos emocija mes bandėme daryti iš jo artistą, atskleisti jo temperamentą, charakterį. Įsijautus į reperio emociją jo žvilgsnis nebesiblaškė: jam pavyko stebėti natas ir nežiūrėti į mane.

Taip pat mudu susigalvojom keiksmažodį, kurį tik mes supratom. Tais metais „Žalgiris“ nuo „Fenerbahče“ gavo į kailį. Berniukas labai domėjosi krepšiniu, todėl mes susitarėm, kad, kai mums nepasiseks, sakysim fenerbahče. Keiksmažodžio įvedimas pradėjo keisti jo savijautą ir nusiteikimą. Keiksmas visada sukeldavo šypseną – suklydus jam būdavo linksma. Dainą paruošti pasirodymui pavyko per metus. Įvyko koncertas, kuriame jis repavo. Su juo dirbę kitų sričių specialistai dalyvavo koncerte ir pastebėjo didžiulį mūsų pasiekimą – jo baimių įveikimą.

Ar mokydamas neprigirdinčius vaikus jaučiate bendravimo barjerą?

 Aš pats neprigirdintis. Mano klausa keliais decibelais silpnesnė negu daugelio. Taip, kad aš esu kolega [juokiasi]. Mano gyvenimo kokybei tie keli decibelai neturi jokios įtakos, bet mano mamos seserys ir brolis antroje gyvenimo pusėje naudojo klausos aparatus. Kartais darau pratimus, treniruojuosi girdėti tylesnį garsą. Iš smalsumo.

Linas Švirinas

Kaip jūs susikalbate su mokiniais pamokų metu?

Yra mokinys su klausos aparatu, kuris girdi ir vertėjauja. Kita mokinė supranta iš lūpų. O kai vertėjo nėra, susikalbame užrašų pagalba.

 Kuo skiriasi muzikos pamokos su specialių poreikių turinčiais vaikais? Kuo ši patirtis praturtina jus patį?

Darbas su specialius poreikius turinčiais vaikais labai labai stipriai auklėja. Tau nereikia klausti, kaip vaikas jaučiasi, jis iš karto parodo. Man teko bendrauti su berniuku, kuris spjaudavo sau ant rūbo ir parodydavo man, kada falšuodavau. Kai prarasdavau iniciatyvą, gebėjimą išlaikyti jo dėmesį, savo nuotaika jis man sakydavo: tu, vyreli, ne kažką čia dabar darai. Jei žmogus nekalba – negali pasakyti jam jokių savo titulų, nepapasakosi, koks esi fainas, neparodysi savo portfolio ar straipsnio apie save. Šitie vaikai yra geriausi nusireikšminimo mokytojai.

Turėjau paauglį mokinį, kuriam sunku buvo artikuliuoti, o jo judesiai buvo suvaržyti. Bet norą muzikuoti jis turėjo tokį, kokio neįmanoma išmokti. Nežinau, kuris iš mūsų labiau laimingas būdavo susitikimų metu. Vieną šeštadienį mes pamuzikavome ir nutariau jį parvežti namo. Atvykę dar užėjome arbatos išgerti, kalbėjomės apie moteris, kaip tikri vyrai. Jo kalba buvo sudėtinga, tai aš jo vis perklausdavau: „kaip sakei?“. Perklausimų kiekis buvo nemenkas, tai galvoju pabūsiu jautrus ir klausiu jo: „Tu kalbi, o aš vis nesuprantu, prašau pakartoti. Tau turbūt jau nusibodo?“ Ne, sako jis, viskas gerai. „O kaip mokykloje, ar klasiokai pradeda tyčiotis, kai nesupranta tavęs?“ Ne, sako, nesityčioja – viskas gerai. Aš vėl klausiu: „Bet visi sako, kad mokykloje – patyčios. Kodėl tu sakai, kad ne?“ Ir jis man atsako: „Tie, kurie galvoja, kad iš jų tyčiojasi, nesupranta baerių.“ Puikiausiai iliustruoja, ką gauni bendraudamas su tokiais žmonėmis.

Dažnu atveju aukštų muzikinių rezultatų dirbant su negalią turinčiais vaikais pasiekti nepavyksta. Ar jums nepritrūksta šiame procese kantrybės?

Aš ne savo sumanymą įgyvendinu, o mėginu būti kaip tėvas sūnui: į vaiko pageidavimą atsiliepti, išgirsti jį. Stengiuosi suprasti, kaip galiu padėti. Dešimt kartų kartodamas tą patį suprantu, kad tai aš neaiškiai išaiškinau. Jei žmogus turi kitokį supratimą, kitokį gyvenimo būdą ir aš to nesuprantu, vadinasi pats turiu negalią.

Linas Švirinas

Jūs domitės gydančiu garso poveikiu. Ar muzika gali padėti sveikti nuo ligų?

Muzika yra pats didžiausias smegenų stimuliatorius. Mano viena iš sėkmės istorijų yra dvylikos metų mergaitė. Kai mes susipažinome, ji svėrė 13 kg, negirdėjo, nekalbėjo, nevaikščiojo, nesėdėjo. Ji gyveno išlikimo režimu. Medikai tris kartus buvo numatę jos gyvenimo pabaigą. Bet mums kartu pavyko jos gyvenimą pagerinti. Aš turiu tokį didelį instrumentą – medinę tuščiavidurę dėžę su šone esančiomis išpjovomis-liežuvėliais. Ant jo žmogus atsigula. Aš suduodu į instrumento šoną ir žmogus gulėdamas kūnu labai stipriai jaučia skambesio vibraciją. Po penkių šios mergaitės pagulėjimų jai pradėjo tvarkytis virškinimo veikla, kuri buvo komplikuota visą gyvenimą. Spazmai dingo ir virškinimo veikla ėmė funkcionuoti žymiai sklandžiau. Po kelių mėnesių ji savarankiškai sėdėjo prie gongo ištiestomis rankomis, kaip žmogus besimėgaudamas audra. Poveikį turėjo tai, kad jos dėmesys nuo savęs, nuo išlikimo, persikėlė į išorę. Mamai tai buvo geras šokas. Per metus mergaitė priaugo septynis kilogramus. Jos gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai. Su mamos pagalba po trijų metų ji ir vaikščiojo.

Žinau, kad užsiimate dar viena įdomia veikla: gaminate lauko muzikos instrumentus, skambančias skulptūras.

Čia dar tiktai graži pradžia. Pirmasis kuklus sprendimas jau yra pastatytas Klaipėdos rajono pedagoginės psichologinės tarnybos kiemelyje, pernai įkurtame japoniškame sodelyje. Tai relaksacinio pobūdžio garso kabina. Sukūrėme erdvę, kurioje galėtumei pabūti skambesy. Man norisi Klaipėdoje ar kur kitur sukurti garsinę skulptūrą, kuri skambėtų vėjo ar vandens pagalba. Klaipėda turi tokį gūsingą vėją. Kodėl nesukūrus garsų jėgainės, kuri suteiktų mums džiaugsmo? Noriu sukurti garso jėgainių parką, į kurį atėjęs žmogus jaustųsi nekasdieniškai. Aš svajoju, kad kuo daugiau garso apsigyventų gėlynuose, balkonuose, parkuose, soduose. Kad viskas žydėtų ir skambėtų.

Klabino Monika Augustaitytė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *