1542 m. birželio 24 d.  Funtiveros mieste netoli Avilos, Senojoje Kastilijoje, gimė Chuanas de Jepes Alvaresas, kuris dabar kur kas labiau žinomas, kaip vienas iškiliausių mistikų Šv. Kryžiaus Jonas. Šeima buvo labai neturtinga. Tėvas, kilęs iš kilmingos Toledo giminės, buvo išvarytas iš namų ir prarado palikimą, nes vedė Kataliną, paprastą šilko audėją. Jau vaikystėje Jonas neteko tėvo, devynerių metų su motina ir broliu Pranciškumi persikėlė į Medina del Kampą netoli Valjadolido. Teigiama, kad tuo metu jis ligoninėje prižiūrėjo ligonius, taip pat gavo išsilavinimą jėzuitų mokykloje. Po mokslų apsisprendė tapti karmelitų vienuoliu ir priėmė Jono vardą.

Tuomet važiavo studijuoti į labai įtakingą Salamankos universitetą.

Tuo metu karmelitų ordine vyko intensyvios diskusijos dėl pašvęstojo gyvenimo būdo. Šių reformų iniciatoriumi buvo Teresė Avilietė. Jonas tapo šalininku reformatorių, kurie norėjo grįžti prie senų karmelitų idealų – griežtumo ir asketizmo ir įkūrė pirmąjį reformuotą (arba „basųjų“) karmelitų vienuolyną Duruele.

1570–1572 m. buvo Manceros vienuolyno naujokų mokytoju, nuo 1572 m. – Avilos vienuolyno, kuriame gyveno šv. Teresė Avilietė, nuodėmklausiu ir dvasios vadovu.

Tarp reformuotų ir nereformuotų karmelitų kilus ginčui dėl jurisdikcijos, Jonas 1577 m. gruodžio 3 d. naktį nereformuotųjų karmelitų buvo suimtas ir uždarytas į Toledo vienuolyną, iš kur 1578 m. pabėgo. Nelaisvėje pradėjo rašyti eiles, persmelktas ypatingos mistinės dvasios ir religingumo. Jis parašė prozos traktatus – „Kopimas į Karmelio kalną“, „Juoda sielos naktis“, „Sielos daina“, „Gyva meilės liepsna“.

Vėliau buvo keleto vienuolynų viršininkas, nuo 1585 m. – Andalūzijos generalinis vikaras. 1591 m. kapitula atleido iš visų pareigų ir perkėlė į Penuelos vienuolyną.

Šv. Kryžiaus Jonas mirė 1591 m. Ubedoje. 1726 m. popiežiaus Benedikto XIII buvo kanonizuotas, 1926 m. popiežius Pijus XI paskelbė jį Bažnyčios mokytoju.

Fundamentalus Šv. Kryžiaus Jonas tikėjimas grindžiamas tuo, kad Dievas yra viskas, o žmogus – niekas. Reiškia, kad pasiektumei visišką susijungimą su Dievu, taigi ir šventumą, reikia savo apsivalymui skirti visas sielos ir kūno galimybes.

Jo pagrindiniai kūriniai yra šie: „Kopimas į Karmelio kalną“, „Tamsioji naktis“, „Dvasinė giesmė“ ir „Gyvoji meilės liepsna“. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, šie kūriniai padeda mums prisiartinti prie esminių taškų jo plataus ir gilaus mistinio mokymo, kuriuo siekiama parodyti patikimą kelią į šventumą, tobulumo būvį, į kurį mus visus kviečia Dievas.

Comments are closed.