Įsivaizduokite du skirtingai mąstančius žmones, kurie ginčijasi dėl to, kaip elgtis būtų geriausia. Jei abu žmonės yra draugai, gerai žinome, kad turime ne palaikyti vieną ar kitą pusę, abidvi puses išklausyti ir padėti atrasti sutarimą. Psichologė ir dainininkė Eglė Sirvydytė tvirtina, kad į mumyse esančias prieštaraujančias nuostatas taip pat galima žiūrėti kaip į atskirus žmones. Taip bus lengviau išspręsti vidinį konfliktą, kuris dažnai trukdo mums priimti sprendimus. Kai žmogaus norai, vertybės ir tikslai nekonfliktuoja su jo veiksmais, tuomet visa sistema veikia vieningai. Tačiau pasiekti tokią darną nėra lengva. Pasak E. Sirvydytės, visų pirma mes turime pažinti save. Tik tada, kai sąžiningai ir atvirai sau pripažinsime, kur esame riboti, atsivers pokyčių galimybė. Kalbina Ginta Gaivenytė.

Eglė Sirvydytė. Monikos Dambrauskytės nuotrauka.

Ką daryti žmogui, kuris jaučiasi neturintis energijos?

Pirmiausia reikia atsekti ir išsiaiškinti, kur ta energija nuteka. Dažniausiai mes jos netenkame, kai įsiveliame į vidinius konfliktus. Arba tų konfliktų neįsivardiname. O kai neįsivardiname, tada ir nesprendžiame.

Įsivaizduokite, kas būtų, jei vairuodami automobilį kartu ir laikytume koją ant dviejų pedalų – ant „gazo“ ir ant stabdžių. Dažnai žmoguje taip pat slypi jėgos, kurios kaunasi tarpusavyje. Pavyzdžiui, „Aš labai noriu tai padaryti“ ir „Labai bijau tai daryti“. Noras stumia į priekį, o baimė stabdo. Tokiu atveju žmogus ne tik įšąla, bet ir praranda savo energiją. Juk baimė juk reikalauja didelių vidinių resursų, kad nuolatos gesintų norą ir veikimą. Plėšomas į skirtingas puses žmogus praranda jėgas, taip ir lieka niekur nepajudėjęs. Nors tiek norai, tiek drąsa, tiek baimė gyvena kiekviename iš mūsų, nesprendžiamas ir netransformuojamas vidinis konfliktas gali rimtai nutekinti didelius energijos kiekius.

Taip pat energijos neturėjimas gali liudyti, kad žmogus veikia prieš savo prigimtį, vertybes ir norus ir per ilgai naudoja valios galią. Valią galima ir reikia naudoti, bet saikingai. Mano subjektyviu manymu, pagrindinis „draivas“ turėtų būti giluminis troškimas. Kai žmogaus norai, vertybės ir tikslai nekonfliktuoja su jo veiksmais, tuomet visa sistema veikia vieningai.

Žinoma, kartais reikia pasitikrinti ir fizinio organizmo būklę – kartais reikia susireguliuoti mitybą, gyvenimo būdą. Bet net ir tada dažnai galima pastebėti, kad dvasinis, psichologinis disbalansas atsispindi fizinio kūno lygmenyje. Kiekviena išsibalansavusi sritis turi atspindį susirgimuose skirtingose fizinio kūno zonose.

Ar galima būtų sakyti, kad energija prapuola tada, kai žmogus dvejoja, ką pasirinkti?

Pasirinkimas visada yra jautrus dalykas. Kiekviename pasirinkime yra rizika ir auka. Pavyzdžiui, pasirenki gimdyti vaikus ir turėti šeimą, bet tuomet turi paaukoti savo laisvę ir asmeninę erdvę. Pasirinkęs riziką, aukoji saugumą. Visuomet kiekviename pasirinkime yra savaime užkoduota kažkokio dydžio auka. Dvejonė gali trukti kažkurį laiką, kol priimamas sprendimas. Tai natūrali proceso dalis.

Tačiau jei kalbi apie dvejonę kaip apie nuolatinę arba užsitęsusią būseną, tuomet taip. Tokiu atveju žmogus  tarsi pakimba tarpinėje erdvėje – nei šen, nei ten. Esu pastebėjusi, kad daliai žmonių esti daug patogiau likti „pakibus“ toje tarpinėje abejonės būsenoje. Tačiau šis apgaulingas komfortas tik liudija baimę suklysti. Jei žmogus toleruoja savo netobulumą ir yra pasiruošęs suklysti, jis keliauja drąsiai į priekį.

Nuotrauka iš asmeninio Eglės Sirvydytės albumo.

Įdomu, kad žmonės, kurie savo lauke turi didesnę aprėptį veiklų ar atsakomybių (pavyzdžiui, vadovai ar lyderiai) yra labiau linkę skirti laiko analizei ir savęs, kitų ir situacijos pažinimui, nuodugniai apsvarstyti įvairius variantus ir tuomet tvirtai priimti sprendimą. O kai jau apsisprendžia, nebegrįžta atgalios, nesigaili. Žmonės, kurie veikia (yra veiklūs, produktyvūs, aktyvūs), savo energiją tausoja ir panaudoja tikslų įgyvendinimui ir judėjimui į priekį, o ne graužačiai. Juk savigaila ir graužatis mus ypatingai sekina.

Mes juk bijome priimti neteisingą sprendimą… Kaip pasirinkti teisingai?

Reikia klausyti savo širdies, vidinio balso. Tarkim, man labai svarbu jausti savo širdį. Būna, kad nesuprantu kas yra tai(p), bet labai aišku, kai širdis sako „ne, ne tai(p)“.  Pavyzdžiui, kadangi gerai mokiausi mokykloje, tėvai labai norėjo, kad studijuočiau ekonomiką. Bet mano širdis visad linko į psichologiją, į  muziką. Tuomet daugiau nieko neturėjau – tik nuojautą ir aiškų širdies balsą. Tai padėjo man atlaikyti kitų valią ir abejones. Nuo tada aiškiai suvokiau, kad verta ir net būtina klausytis savo širdies balso.

Nuotrauka iš asmeninio Eglės Sirvydytės albumo.

Bėda ta, kad kai kurių žmonių širdies balsas yra pritildytas. Arba pritilęs. Kartais savo klientų terapijoje klausiu, ką sako jų širdies balsas. Kai žmogus būna pasimetęs, dažnai bijo, kad jeigu klausys balso, gyvenime chaoso bus dar daugiau. Galbūt net reiks daug ką keisti. O gal apskritai supras einąs absoliučiai netinkamu keliu. Bet juk kai nustojame klausytis savo vidaus, tą pačią akimirką pametame kompasus ir pradedame klaidžioti. Todėl verta įsiklausyti – net jei viduje konfliktas.

Kodėl žmonės nemato savo prieštaringų nuostatų, kodėl kartais net nesupranta kokį nors įsitikimą turintys? Pavyzdžiui, moteris gali lyg ir nuoširdžiai teigti, kad svajoja apie šeimą, bet kartu turėti įsitikinimą „Jei sukursiu šeimą, būsiu nelaiminga“. Kodėl mums taip sunku pamatyti savo įsitikinimus?

Prieštaringose nuostatose jau savaime yra užkoduota prieštara. Arba skirtingi vienas su kitu nesuderinami norai: noriu priklausyti ir noriu būti nepriklausoma. Dažniausiai vieną dalį „tiesos“ mūsų psichika labai lengvai mato – toji tiesa būna patogi aplinkybėms, sociumui… Kita tiesos dalis, kuri nėra tokia „graži“ ar patogi, yra dažnai sunkiai toleruojama ne tik sociumo bei aplinkos, bet taip pat kažkuriuo kampu nėra suderinama su mūsų vaizdiniu – tuo, kuriuo mes norime  save pateikti kitų akyse.

Kiekviena nuostata turi savo turinį ir priežastis. Pavyzdžiui, tai, kaip tu supranti nepriklausomybę ir kaip ją suprantu aš, gali labai smarkiai skirtis. Tiek laisvės laipsniu, tiek forma. O ir priežastys tam gali būti skirtingos. Pavyzdžiui, jei mudvi abi turim panašiai skambantį įsitikinimą, kad pasaulis yra siaubinga ir negailestinga vieta, mano nuostatos priežastis slypės vienokioj istorijoj, tavoji – visai kitokioj. Čia kaip du skirtingi filmai: skirsis scenarijai, skirsis veikėjai, skirsis motyvai.

Nuotrauka iš asmeninio Eglės Sirvydytės albumo.

Jei gilinamės į nuostatas ir įsitikinimus, verta ir leistis į juos – pažįstant, atskleidžiant, susivokiant. Jei mumyse kaunasi vienas kitam prieštaraujantys norai, pirmiausia juos turime sąžiningai pažinti. Galima įsivaizduoti, kad ir pirmasis, ir antrasis noras yra tarsi atskiri žmonės. Pasakojantys savo istorijas, siūlantys mums skirtingus gyvenimo scenarijus. Bet dar svarbiau, kad jie atėję iš labai skirtingų kontekstų.

Pavyzdžiui, jei žmogus turi didelį laisvės troškimą, galbūt ankstyvoje vaikystėje jis jautėsi labai užspaustas. O jei tuo pačiu metu nori ir didelės šeimos – tai galbūt ilgisi prieglobsčio, jaustis priklausantis ir mylimas. Ir tuomet jau galima rasti ir išgryninti konsensusą, kai tiek vienas noras ar poreikis, tiek kitas bus išpildytas. Konsensusai randasi, kai atsisakome radikalumų – juoda arba balta. Dažniausiai gyvenimas ir yra visos kitos spalvos tarp juoda ir balta:)

Turi galvoje, kad pirmiausia reikėtų pasakyti tiesą sau?

Mums būtina taikyti tiesos principą, kad save pažintume. Psichologo kabinete tiesa praktikuojama kasdien ir nuolatos. Didelė svarba teikiama tam, kad žmogus jaustų saugumą ir galimybę atsiverti – ką jaučia ir galvoja iš tikrųjų. Tiesos principas nėra visada patogus. Bet jei stengiuosi jo laikytis, tada įgyju galią matyti tiesą: „A, tai tokia yra tiesa, tai štai kokie yra mano įsitikinimai, norai, poreikiai“. O jeigu bėgu nuo tiesos, tada to nematysiu.

Dažniausiai taip ir būna, kad žmogus, kuris vengia pripažinti tikrovę, jis dažniausiai ir kitose srityse vengia tiesos. Tiesos vengimas gali pasireikšti, kai ignoruoju kito nuomonę ar poreikius. Dažnas yra patyręs, ką reiškia, kai artimas  žmogus kažkokią mano pusę priima, kažkurią atsisako matyti, ignoruoja arba neigia. Yra net pasakymas: „Mato, ką nori matyti“. Tai yra susiję su tiesos principo ignoravimu.

Nuotrauka iš asmeninio Eglės Sirvydytės albumo.

Tiesa nebūtinai patogi, bet ji išlaisvina ir suteikia šansą gerokai gilesniam ryšiui ir santykiui. Anokia čia meilė, kai nepriimi ir nematai tiesos. Tiesa gali mumyse iškelti ir išlaisvinti didelius nusivylimo ar pykčio jausmus, bet pagreitinti geriausio ir sveikiausio sprendimo ieškojimą.

Jei tiesa yra tokia, kad aš nebeapkenčiu kito, su kuriuo gyvenu, tai reikia kažką daryti. Arba tartis, arba skirtis, arba keistis pačiam. Tiesos vengimas ir nepripažinimas mus įkalina įšale. Nuolatos neigiama tikrovė (pvz. „Jis mane muša, vadinasi myli“) yra iškreiptas pasaulio vaizdinys, kuriame ignoruojama sava arba kito prigimtis, poreikiai, gerovė ir t.t.

Turbūt dažnai klausydama žmonių istorijų pastebi, kad jie nėra iki galo atviri net su savimi?

Taip, žmonės retai būna atviri ir kitiems, ir sau. Tam reikia ir drąsos ir pasitikėjimo, kad tiesa mane nuves geriausiu keliu. Vis dėlto uždarumas ir tikrovės slėpimas nuo savęs ir kitų atima labai daug energijos – tai veikia it kaukė. Žmogus jų gali turėti net ne vieną, o kelias. Ir jei savastį slepia labai daug kaukių, gyventi labai sunku, vieniša bei labai nesveikatinga.

Apskritai, pasaulyje veikia sveikatos principas. Viskas nori gyvuoti, augti, klestėti, duoti. Mūsų kūnas ir psichika taip pat turi atsistatymo principą. Tik pažiūrėk, kaip kūnas visomis išgalėmis stengiasi pasveikti ir patarnauti. Mūsų psichika taip pat siekia būti sveika, darni, pilna jėgų. Jei turime daug užspaudimų ir blokų, ji stengiasi išsilaisvinti.

Juk negali mašina važiuoti normaliu greičiu be vieno rato, arba jei vienas gerokai subliuškęs. Ratai turi būti keturi, mašina turi turėti kuro. Tas pats galioja ir psichikai. Tada ir kyla noras išsiaiškinti, kokie yra psichologiniai blokai ar mechanizmai, kurie viduje  kuria didelį chaosą ir nedarną. Čia panašu į trombą, kuris atsiranda kraujagyslėje ir kraujas negali laisvai tekėti. Tas pats nutinka ir su psichika.

Galiausiai žmogui vis kyla nerami mintis: „Gal man reikia eiti į terapiją?“ Siela nori veikti darnoje ir ragina atsikratyti suvaržymų. O kartais būna, kad ir išorės kas nors paragina eiti ir išsiaiškinti, kas vyksta. Tai reiškia – susitikti su tiesa.

Vieniems būna labai sunku išgirsti tiesą, o kiti atviresni – deda viską ant stalo, šį tą jau supranta, bet dar ne iki galo ir nori išsamiai išsiaiškinti. Ir po truputį viskas aiškėja.

Nuotrauka iš asmeninio Eglės Sirvydytės albumo.

Veikiausiai kitas žingsnis – ne kaltinti pasaulį, bet suprasti, kad jis tik atspindi mūsų įsitikinimus?

Taip.  Pavyzdžiui, jei turiu įsitikinimą, kad negaliu uždirbti pinigų ir nesu to verta, jei save viduje baudžiu, tai natūraliai aplinka tą atspindės.  Iš pradžių galbūt nėra lengva tą pamatyti. Bet kai pradedi atidžiai stebėti, tai akivaizdu. Dažnas, kuris turi gilų nepasitikėjimą savimi, sulaukia gana agresyvios formos „prieglobsčio“ ir pagalbos per prievartą iš artimųjų – tol, kol sustiprėja ir yra pajėgus savimi pasirūpinti. Dažnas, kurio teisės ir ribos pažeidžiamos, jas yra linkęs pažeidinėti jas ir pats.  Žinoma, iš to kyla kančia.

Bet aš vis tiek visada čia matau sveikatos momentą. Kiekviena nemaloni situacija ar liga yra labai didelė pamoka. Joje paslėptas potencialas, kaip išsilukštenti iš seno nebereikalingo lukšto.

Mūsų mobiliosios programėlės kartas nuo karto gauna atnaujinimus. Panašiai yra ir su mūsų vidine programine įranga. Didžiausias ir svarbiausias pokytis dažnai slypi nuostatos – žvilgsnio keitime. Kartais tam reikia ligos ar nelaimės. Bet kartais ir terapijoje, jei žmogus atviras, žvilgsnis pradeda platėti, apimti didesnę tikrovės spalvų paletę.

Jei keičiasi žvilgsnis, keičiasi ir mąstymas. Keičiasi mąstymas, keičiasi jausminė būsena. Keičiasi jausminė būsena, keičiasi veiksmai. Keičiasi veiksmai, keičiasi rezultatai, keičiasi įsitikinimai. Keičiasi kertiniai įsitikinimai, keičiasi realybė, jos patyrimas ir visas gyvenimas bei jo kryptis.

Aš tą aplinkinio pasaulio atspindėjimą dažnai matau kaip ir taip skausmingos vietos mygimą vėl ir vėl. Ir jei kančios dar nepakanka, jos organizuojama dar daugiau, kad žmogus  galiausiai ryžtųsi pokyčiams. Ir tada dažnai  ateina akimirka, kai pasakai: „Stop, nebenoriu, kad man čia skaudėtų, noriu kad man sektųsi, noriu gyventi kitaip“, „Nebenoriu sirgti, noriu pasveikti“, „Nebenoriu taip jaustis, noriu jaustis kitaip“.

Nuotrauka iš asmeninio Eglės Sirvydytės albumo.

Tačiau ar mes visada galime viską padaryti patys? Gal reikėtų paprašyti pagalbos?

Svarbus momentas yra atvirumas pagalbai. „Padėkit man“, – tokia mintis rodo, kad jau esi pasirengusi priimti pagalbą . Daugybę kartų man taip yra nutikę, kad pagalba lyg „abrakadabra“ suorganizuojama. Tai yra magiška. Kartais žiūriu į savo gyvenimą ir stebiuosi, kad tiek daug stebuklų… Tai tikrai ne atsitiktinumai, tikrai ne chaoso detalės…

Mano mintys ir mano veiksmai susiję su visu pasauliu. Pasaulis reaguoja į mane, o aš reaguoju į pasaulį. Bet labiau už viską svarbu yra tikėti, kad pasaulis tikrai padeda. Kartais gali atrodyti, kad pasaulis kankina. Taip, kančios yra, nes ji skatina mus mokytis, bet tuo pačiu tai yra ir pagalba.

Tačiau ne visi žmonės priima pagalbą. Iš šalies gali atrodyti, kad žmogus turi visas galimybes pakeisti gyvenimą, bet tam, kuris kenčia, taip neatrodo.

Vienas žmogus sako: „Aš pats noriu viską nuspręsti“. Kitas sako: „Aš jaučiuosi kvailas ir išvis nieko nesuprantu, tegu už mane kiti nusprendžia“.  O trečias sakys: „Aš galiu ir noriu pats pasirinkti, bet esu atviras vedimui“. Būtent tas trečiasis bus atviras pagalbai.

Mūsų įsitikinimai turi didžiulį poveikį. Jei turi negatyvų įsitikinimą, bet esi atviras jį keisti, tai sakai: „Aš netikiu tuo, ką sakai. Bet gerai, pabandom“. Tada atsiranda galimybė keistis. Jei esi uždaras ir manai, kad viską žinai, labai maža tikimybė, kad patirsi kitokią realybę.  Tai liudija, kokia galia yra mūsų įsitikinimuose. Kai sakau „Neįmanoma, to nėra“, tai yra tiesa, bet tik mano karalystėje. Ir jei toks įsitikinimas labai stiprus ir neturiu jokio atvirumo jį keisti, bent truputį suabejoti, tai ir lieku tiesos karaliumi savo karalystėje.

Visai kas kita, jei esu atvira pokyčiams. Tai nereiškia, kad mano įsitikinimas iškart ims ir pasikeis. Aš galiu galvoti: „Netikiu draugyste. Bet kodėl ji tiki? Gal ji mato kažką, ko aš nematau. Ji kažką turi, ko aš neturiu“. Čia jau yra atvirumas. Pradedu svarstyti – Gal mano suvokimas yra labai mažas ir siauras? Gal tikrai verta paklausyti kito?

Mūsų Vakarų kultūroje dalinai vedliais „dirba“ terapeutai, psichologai. Senosiose Rytų kultūrose egzistuoja ir gilesnis vedimas, kuomet mokinys patiki savo valią (ne iš baimės, bet iš pasitikėjimo ir meilės) savo dvasiniam mokytojui. Tačiau tiek Rytų, tiek Vakarų kultūrose, tikras vedlys visada norės paties geriausio – padės pamatyti dalykus, kurių nematai. Švelniai pastūmės ten, kur reikia, nors tu bijai ten žengti. Išbus su tavimi tavo procesuose. Ir įspės, jei matys, kad eini ten, kur Tau nepalanku.

Aišku, galima mokytis ir iš savo klaidų. Bet jei yra vedlys, viskas paprasčiau. Juk kas būtų buvę, jei vaikystėje tėvai nebūtų perspėję, kad tam tikrų dalykų daryti nevalia? Gal būtume ir sėkmingai užaugę, tačiau didelė tikimybė, kad būtume nusisukę galvą. Taigi, ir dabar, kai esame suaugę, neprivalome rizikuoti, kad nusisuksime galvą. Galime prašyti vedimo ir būti už jį dėkingi.

Nuotrauka iš asmeninio Eglės Sirvydytės albumo.

Grįžkime prie klausimo, kodėl prarandame energiją. Kai kurie žmonės, kurie domisi dvasiniais dalykai, aiškina, kad yra „aukštos vibracijos“ ir „žemos vibracijos“. Ar tikrai galima prarasti energiją atsidūrę tam tikrose vietose ar būdami su netinkamais žmonėmis? 

„Žemos vibracijos“ yra dažnai pajuokiama sąvoka, ypač kai ji atsiduria šalia žodžio „dvasingumas“. Galbūt teisingai būtų įvardinti kaip destrukciją. Darna yra susijusi su saiku, su neprievarta, su atjauta, su geranoriškumu, savęs kaip kūrinijos dalies, o ne centro matymu. Dvasinės praktikos yra dažnai apie sąmoningą dėmesingą darnos principų praktikavimą.

Savęs niokojimas ir kitų niokojimas bei įvairios destrukcijos formos (išnaudojimas, manipuliacija, priklausomybės, materializmas) yra būdinga mūsų kultūrai ir mums patiems. Praktikuojantysis darnos principus (blaivumą, tiesą, geranoriškumą, discipliną bei atsidavimą) pradeda ryškiau matyti ir justi šitą poliariškumą.

Prarandame energiją, kai priešinamės. Mąstome: „Čia žemos vibracijos, čia aukštos“. Iš tiesų visko patys – ir polinkių į savidestrukciją, ir nepalankių darnai savybių.Gal čia daug svarbesnis klausimas – kokią sąmonę aš praktikuoju,  kuria kryptimi einu ir ką noru su savo gyvenimu nuveikti. „Žemos vibracijos“ nebekelia didelės grėsmės, kai aš suprantu savo kryptį ir ką noriu su savo energija nuveikti. Iš to seka ir mano žodžiai, mano veiksmai.

Taip, šventovė ar sveikuolių centras man padės prisiminti darnos principus. Taip, glausdamasis prie išmintingų ir darną praktikuojančių žmonių stiprėsiu. O tuo pačiu nieko tokio jaustis silpnu, jei toks esu. Svarbu įsivardinti ir būti sąžiningam su savimi. Pavyzdžiui, kiekvienas, gyjantis nuo priklausomybės suvokia, kad yra silpnas ir net labai, kad kaskart atsilaikytų alkoholiui ar narkotikams. Bet šitas silpnumas jam visada suteiks sveiko proto likti ir glaustis tame rate, kuriame praktikuojama blaivybė.

Esame stiprūs tol, kol suvokiame, kad esame iš tiesų silpni ir lengvai paveikiami bei įtakojami. Bet tai nereiškia, kad šalia mūsų nėra stipresnių už mus. Taip juk pasaulis ir sutvertas. Toks ir yra mokytojo principas, atsispindintis visame kame – nuo pirmųjų gyvenimo metų, glaudžiantis po mamos ir tėčio sparnu, vėliau – mokantis, augant dėka šalia esančių ir mus glėbin priimančių mokytojų.

Yra du požiūriai. Vieni sako, kad mes turime galią manifestuoti viską, ką norime. O kiti skatina viską išvis nebeturėti jokių norų. Ar tarp šių dviejų požiūrių nėra prieštaravimo?

Sveikam žmogui būtinas sveikas suvokimas, kad jis turi galią kurti pasaulį. Praradę asmeninės galios jausmą savimi nepasitiki, bijo gyvenimo ir iššūkių (nes netiki, kad juos įveiks). Bijo kažko imtis, bijo kurti, yra visada pernelyg priklausomi nuo kitų, bijo keisti realybę, kurioje kenčia ir serga. Prisiėmę atsakomybę už savo gyvenimą, ima praktikuoti manifestacijos „burtus“. Kitaip tariant, tai leidimas svajoti, tikėti, kad pasaulis man draugiškas, o beveik visada įdėti ir daug konkrečių asmeninių pastangų bei jėgų, kad manifestacija įvyktų.

Tačiau jei pernelyg eksploatuoji mintį, kad esi visagalis, tolsti nuo tikrovės. Net jei suvoki, kad turi galią kurti, „burtaujant“ (svajojant ir sutelkiant savo jėgas į tam tikrą tikslą), būtina ir išmintis. Kažką manifestavus, tau už tai tenka ir visa atsakomybė.

Antra vertus, tie, kas sveikai suvokia Dievo duotą dovaną mums kiekvienam – kurti ir manifestuoti, tikriausiai pamąsto ir apie tai, jog, kad ir kiek aš tų norų besugalvočiau, kad ir kiek tobulų variacijų beprikurčiau, Dievui priklauso visas grožis, visa meilė, visa išmintis ir visa galia. Tad net ir labai  matematiškai paskaičiavus, apsimoka leisti vykti jo planui.

Galiausiai požiūrį „Noriu būti Tavo ir su Tavimi, nenoriu būti atskiras“ – tokį atsidavimą dvasininkai įvardina kaip giliausią džiaugsmo ir pilnatvės šaltinį.

Nuotrauka iš asmeninio Eglės Sirvydytės albumo.

Turi galvoje, kad pirmas požiūris yra kaip bandymas kurti pozityvų pasaulį aplink save, bet vis dėlto ilgainiui taip gyvenant tenka pripažinti, kad pačiam tokio pasaulio sukurti nepavyks?

Nežinau, man rodos, viską atiduoti Dievui yra savotiška bei labai subtili širdies ir dvasios akrobatika. Kritimas nuo skardžio, kai tiki, kad pagaus. Tyras ir tikras nuolankumas. Tam reikia santykio, tam reikia jutimo širdy, kad esi mylimas. Tam reikia santykio tarp Tavęs ir Dievo puoselėjimo. O kartais, ima ir nutinka situacija gyvenime, kai turi kristi ir pasitikėti. Ir tada, beje, dažnai žmonės liudija pažinę Dievą…

Idėja, kad aš čia viską pats galiu manifestuoti, viską pats keisti, visus įtakoti – visiems geriausią scenarijų sugalvoti yra labai trumparegiška. Kuo toliau stebiu pasaulį ir jo veikimą, tuo labiau suvokiu, kad Dievas yra toks ekspertas, toks ekspertas… Realybę taip sudiriguoti, situacijas ir pamokas taip sustyguoti, meilę taip suorganizuoti…

Tačiau viskam savas laikas.  Pastebiu, kad pirma žmogui reikia pasveikti iš to „aš nieko negaliu“. Tam, kuris mąsto negatyviai, nesuvokia savo galios (kad ir labai mažytės) labai sunku funkcionuoti pasaulyje. Jis nuolat kančioje, įšale. Turi pradėti matyti, kad įmanoma padaryti daug daugiau negu galvoji. Turi save pamatyti kaip gražų, vertą laimės, meilės, sėkmės ir viso ko geriausio. Bet kai jau pasveiksti iš negalios, paaiškėja, kad vis dėlto mažai čia ką ir gali. Tik jau vietoj depresijos ir noro mirti imasi rodytis begalinis dangaus skliautas ir šviesus sielos suvokimas, koks aš mažas mažytis. O pamatyti tai visada kažkas padeda – mokytojas, terapeutas ar tiesiog išmintingesnis draugas. Būna, kad Dievas ir per širdį tokią malonę pakužda ir parodo – suvokimą viduj suskambantį.

Ir tik tada mes galime jausti gyvenimo pilnatvę?

Pilnatvė yra apie tai, kas pripildo. Mano Mokytojas yra labai gražiai kartą sakęs: „Siela esti transcendencijos, dvasinės tikrovės dalis. Ir jos niekad nepamaitins ar nenudžiugins tai, kas yra laikina materialios tikrovės dalis, reiškinys.“ Tą kaip ir galima justi, kai pradedi stebėti savo vidinį alkį, liūdesį, ilgesį. Tarsi nei auksiniai šaukštai, nei privatūs lėktuvai, nei sėkmė versle, nei dažnai net žmogiškieji santykiai neužpildo. Nėra tos pilnatvės. Jos nuolat ieškome. Ji slypi tame, kas peržengia laikinumo ribas. Meilė, pavyzdžiui, gali. Tyra, tikra, besąlyginė. Ir peržengti, ir pripildyti. Joks daiktas, joks statusas, joks diplomas to negali padaryti. Meilė nėra apie daiktus. Ji yra, beje apie santykį, ji yra santykio esmė, ji reiškiasi, gimsta ir gyvuoja santykyje. Gal todėl man visuomet atrodė, kad mokslas apie meilę yra pats svarbiausias mokslas. Nes tai ir yra tikrasis mokslas apie pilnatvę.

Kiekvienas, kuris skaito šį straipsnį, dabar gali prisiminti, per kokią kančią perėjo ir kas tada buvo šalia. Kad ir kaip būtų sunku, kad ir koks didelis būtų išbandymas, visada kas nors ištiesia ranką.

Būna, kad ir aš šį darnos principą pamirštu. Prisiminti padeda gamta. Pavyzdžiui, žiūriu pro langą į paukštį ir mažus paukščiukus. Ir mąstau: „Štai tiems paukščiukams yra suorganizuotas lizdas ir mama. Kiekvienas gimstantis turi, kas juo pasirūpina“.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *