Prieš  daugiau nei šimtą metų, 1920 m. gegužės 18 d., Lenkijoje, Vadovicų mieste, kariškio ir mokytojos Voitylų šeimoje gimė trečiasis berniukas, kuriam tėvai davė Karolio vardą. Berniukas nuo mažens buvo labai judrus ir žingeidus. Daug kas spėjo, kad jis taps profesionaliu aktoriumi ar rašytoju. Tuo labiau kad vaikinas rašė eilėraščius, vaidino spektakliuose ir jam puikiai sekėsi filologijos studijos Krokuvos universitete. Tačiau 1941-aisiais mirus tėčiui, kuris jaunuoliui buvo labai svarbus asmuo, Karolis aiškiai suprato – štai akimirka, kai jis privalo apsispręsti ir atsiliepti į Dievo kvietimą tapti ne aktoriumi, poetu, visuomenės veikėju ar šeimos žmogumi, bet kunigu. Gerokai vėliau, kai Karolis tapo popiežiumi Jonu Pauliumi II, daugelis galėjome įsitikinti, kad ir Dievo vietininkui aktorystės įgūdžiai, poetinis talentas, politinė išmintis bei gebėjimas įkvėpti milijonus žmonių yra labai svarbūs dalykai.

Šiandien, kai žvelgiame į Joną Paulių II pakeitusius pontifikus ir jų sielovadines keliones po pasaulį, kalbame apie komunistinį bloką būtuoju laiku, kai katalikai nebevengia lytiškumo ir net mūsų silpnume švytinčio asmens orumo temų, turėtume pripažinti, kad pirmasis slavų kilmės popiežius labai pakeitė ne tik Bažnyčią, bet ir visą XX a. pasaulį. Jei tektų nurodyti iškiliausią XX a. asmenybę, neabejodamas įvardinčiau Karolį Voitylą, žmogų, kurį gerbė net ir patys aršiausi jo pažiūrų kritikai.

Posusirinkiminės Bažnyčios dilemos

1978 m. rugpjūtį mirė popiežius Paulius VI. Tai, kad popiežius silpsta, buvo žinoma, ir jo mirtis nebuvo staigmena, todėl kardinolai iš viso pasaulio jau buvo pasiruošę kelionei į Vatikaną. Naujojo popiežiaus rinkimai iš anksto buvo pavadinti istoriniais. Veikiausiai dėl vis stiprėjančio jausmo, kad reikia aiškiai atsakyti į klausimą – ar Vatikano II Susirinkimas buvo klaida, kurią derėtų kuo greičiau pamiršti, ar Dievo malonė, kurią reikia gerokai plačiau išskleisti Bažnyčios gyvenime? Kitas itin svarbus klausimas – ar Bažnyčia dar gali pasiūlyti tvirtą atramą vis labiau chaotiškam ir sutrikusiam pasauliui? Ar nevertėtų sąžiningai pripažinti, kad dialogo su šiuolaikiniu pasauliu siekis patyrė nesėkmę, ir dabar reikia grįžti prie Bažnyčios, kaip naujojo Nojaus laivo, sampratos?

Po pirminio Susirinkimo entuziazmo atėjo „dykumos“ laikotarpis. Viena vertus, jis susijęs ir su tuo, kad daliai Susirinkimo entuziastų trūko popiežiaus Jono XXIII romumo, ir jie pasijuto įgalioti iš Šventosios Dvasios perimti Bažnyčios atnaujintojų vaidmenį. Kita vertus, dar prieš Susirinkimą ilgai besikaupusios vidinės Bažnyčios problemos, savotiškas vidinis pūlinys, skaudžiai sprogo, ir kunigystės bei pašvęstojo gyvenimo problemos tapo regimos. Taip pat labai sustiprėjo katalikų dalijimasis į įvairias ideologines frakcijas, kovojančias tarpusavyje. Pamaldus, intelektualus ir kilnus popiežius Paulius VI jautėsi tapęs tirštėjančių problemų įkaitu. Jis labai skaudžiai išgyveno vis stiprėjantį kritikos viesulą, ypač kai bandė aktyviai ginti gyvybės kultūrą. Pauliui VI atrodė, kad procesai tapo nekontroliuojami ir geriausia būtų ieškoti tvirtesnio popiežiaus nei jis pats. Tačiau šis ganytojas ryžosi išgerti karčią popiežystės taurę iki galo.

Mirus Pauliui VI, atrodė visai realu, kad popiežiumi taps kuris nors iš Susirinkimo kritikų, tačiau kardinolai, regis, nustebino patys save jau pirmąją konklavos dieną popiežiumi išrinkdami Venecijos patriarchą Albino Lučianį, kuris, prasidedant konklavai, net nebuvo minimas tarp favoritų. Vėliau kardinolai kalbėjo, kad šioje konklavoje itin stipriai buvo galima justi Šventosios Dvasios veikimą. Atrodė, jog džiugesys palietė net ir Susirinkimo kritikus, nors jau pats naujojo popiežiaus vardo pasirinkimas nepaliko abejonių, kad jis ištikimas Susirinkimo dvasiai. Lučianis pirmą kartą Bažnyčios istorijoje pasirinko dvigubą vardą ir tapo popiežiumi Jonu Pauliumi. Jau per pirmąsias pontifikato dienas aplinkinius jis sužavėjo paprastumu ir vidiniu džiaugsmu, todėl buvo pramintas „besišypsančiu popiežiumi“.

Deja, naujojo popiežiaus šypsena džiugino tik trisdešimt tris dienas. Ankstyvą rugsėjo 29-osios rytą viena iš sesių vienuolių, dirbusių popiežiaus rūmuose, rado Joną Paulių I mirusį – naktį jį ištiko infarktas. Tai buvo šokas visiems.

Jono Pauliaus II „gimimas“

Atrodė, kad naujoji konklava tėra neseniai pasibaigusios tęsinys. Tačiau svarstymų dvasia buvo labai pasikeitusi. Vienas iš svarbiausių klausimų, kuris vis skambėjo konklavos metu: ką Viešpats tokiu trumpu pontifikatu norėjo pasakyti? Šis klausimas stiprino įsitikinimą, kad kardinolai turi priimti ryžtingą sprendimą, žengti istorinį žingsnį.

Paradoksalu, bet dar prieš mėnesį idėja, kad derėtų rinkti ne italų kilmės popiežių, neatrodė įtikinama, o dabar ji vis labiau panašėjo į tą „gelbėjimosi ratą“, kurį Dievas meta Bažnyčiai. Kai buvo įveiktas „psichologinis barjeras“ ir kandidato pradėta dairytis už Italijos ribų, tapo aišku, kad nėra tinkamesnės kandidatūros už Krokuvos vyskupą Karolį Voitylą, kuris išrinktas simboliškai pasirinko Jono Pauliaus II vardą, tarsi įsipareigodamas tęsti visų trijų savo pirmtakų pradėtą darbą.

1978 m. spalio 16 d. kardinolas Voityla išgirdo klausimą – „Ar priimi?“ Jo atsakymas buvo tvirtas: „Tikėdamas Kristumi, savo Viešpačiu, ir būdamas jam klusnus, pasitikėdamas Kristaus ir Bažnyčios Motina, suprasdamas laukiančius didelius sunkumus, priimu.“ Taip prasidėjo 9665 dienas trukęs pontifikatas, kurio metu popiežius paskelbė 14 enciklikų, 15 apaštalinių paraginimų, 12 apaštalinių konstitucijų, 45 apaštalinius laiškus, daugybę homilijų, viešų kalbų, surengė 1164 bendrasis audiencijas, kuriose dalyvavo 17 665 800 žmonių iš viso pasaulio.

Įspūdinga statistika, tačiau prie jos turėtume pridėti dar vieną itin svarbų Jono Pauliaus II veiklos aspektą – piligrimystę pas tikėjimo brolius ir seseris visame pasaulyje, dalinantis Gerosios Naujienos džiaugsmu bei stiprinant jų tikėjimą. Per 104 apaštalines keliones popiežius aplankė 129 valstybes. Suskaičiuota, kad jis nukeliavo 1 247 613 kilometrų, tai tris kartus ilgesnis atstumas nei nuo Žemės iki Mėnulio. Popiežius išvykęs iš Romos buvo 822 dienas, per kurias aplankė 1022 miestus. Kelionėms prireikė daug popiežiaus jėgų, tačiau jis buvo įsitikinęs, jog svarbu, kad patys katalikai Jėzų, Bažnyčią, tikinčiųjų bendrystę suvoktų ne kaip abstrakcijas, o kaip čia ir dabar besikleidžiančią tikrovę. Jis siekė būti ne iš Vatikano bendraujančiu, bet tarp tikėjimo brolių ir seserų esančiu, popiežiumi.

Kai netrukus po inauguracijos jis lankėsi Asyžiuje, norėdamas pasisemti jėgų iš šv. Pranciškaus, vienas iš sutiktų piligrimų šūktelėjo: „Nepamirškit tylos Bažnyčios.“ Popiežiaus atsakymas įėjo į istoriją: „Nebėra tylos Bažnyčios, nes ji dabar kalba mano, popiežiaus, balsu.“

Jei reikėtų visą šį įspūdingą pontifikatą apibūdinti vienu žodžiu, nedvejodamas pasirinkčiau raginimą – „Nebijokite“: „Nebijokite! Atverkite, plačiai atlapokite vartus Kristui. Atverkite jo gelbėjančiai galiai valstybių sienas, ekonomines ir politines sistemas. Dar kartą kartoju – nebijokite. Kristus žino, kas yra žmogus ir kiek žmogus gali. Tik jis vienas tai žino.“

Jonas Paulius II ir Bažnyčios socialinis mokymas

1991 m. Jonas Paulius II paskelbė encikliką „Centesimus annus“, skirtą Bažnyčios socialinio mokymo šimtmečiui, kuri iki šiol išlieka svarbiausias dokumentas šioje srityje. Be kita ko, tai buvo išsamus apmąstymas, kaip atrasti naujas gaires pasauliui, įveikusiam „šaltojo karo“ bei komunizmo išbandymus.

Tiesa, tenka pripažinti, kad, žvelgiant iš dabarties perspektyvų, Jono Pauliaus II svarstymai apie moralės ir laisvos rinkos santalką skamba kiek utopiškai – globalėjantis pasaulis pastaruosius dešimtmečius itin sparčiai grimzdo į vartotojiškumo „dumblą“. Kita vertus, šios enciklikos įžvalgos naujoje šviesoje atsiskleidžia ir kaip itin aktualios gairės pasauliui po koronaviruso pandemijos.

Karolis Voityla pats patyrė „komunistinio eksperimento“ pražūtingumą, tad nieko nuostabaus, kad būtent šis popiežius tvirtai pasmerkė komunistinę privačios nuosavybės panaikinimo idėją kaip antropologinę klaidą. Jonas Paulius II enciklikoje tvirtino, kad dėmesys žmogui, o ne kokiai nors ideologijai, yra tikrasis Bažnyčios kelias. Būtent šis Pontifikas Bažnyčios socialiniame mokyme galutinai įtvirtino „žmogaus teisių“ sąvoką.

„Centesimus annus“ tvirtinama, kad nė viena politinė ar ekonominė tvarka negali gyvuoti be tvirto vertybių pamato. Tai reiškia, kad ir laisvoji rinka negali gyvuoti atsietai nuo artimo meilės ar bendrojo gėrio siekio. „Troškimas gyventi geriau nėra blogas, bet netikęs toks gyvenimo stilius, kai svarbiau turėti, negu būti, kai norima daugiau turėti ne tam, kad labiau būtume, bet kad patirtume gyvenime kuo daugiau malonumų. Todėl reikia kurti tokį gyvenimo stilių, kad, pasirenkant vartojimo formą, santaupas ir investicijas, lemiamas dalykas būtų tiesos, gėrio ir grožio ieškojimas bei žmonių bendrija, siekianti bendro vystymosi.“

Giluminis žmogaus siekis, Jono Pauliaus II įsitikinimu, yra būti santykyje, o ne turėti ar sieti save su daiktais. Bažnyčios tikslas – padėti žmonėms nepamesti iš akių svarbiausio tikslo, o pagrindinis valstybės uždavinys – sukurti tokią teisinę aplinką, kurioje kiekvienas žmogus galėtų laisvai išskleisti prigimtinius talentus ir veikti drauge su kitais dėl bendro tikslo.

Jonas Paulius II ir gyvybės kultūra

1995 m. Jonas Paulius II paskelbė dar vieną itin svarbią encikliką „Evangelium Vitae“, kuri neretai vadinama svarbiausiu jo pontifikato dokumentu, mat čia popiežius stojo į kovą už gyvybės kultūrą. Enciklika pradedama žodžiais: „Gyvybės Evangelija yra Jėzaus žinios šerdyje. Bažnyčios su meile priimama diena iš dienos, ji turi būti skelbiama be baimės ir ištikimai kaip „geroji naujiena“ visų amžių ir kultūrų žmonėms.“

Žmogus, pasak Jono Pauliaus II, pašauktas gyvenimo pilnatvei, kuri toli pranoksta jo žmogiškosios egzistencijos ribas, nes toji pilnatvė – tai dalyvavimas pačiame Dievo gyvenime. Tokio antgamtinio pašaukimo didingumas atskleidžia žmogaus gyvybės didybę ir neįkainojamą vertę net laikinuoju jos metu. Žmogaus kilnumo pripažinimas niekada negali remtis tuo, kaip mes tą žmogų suvokiame arba kaip mes su juo susidūrėme. Toks pripažinimas turi būti grindžiamas suvokimu, kad nuo pat pradėjimo akimirkos iki natūralios mirties žmogus gyvena ryšyje su Dievu. Žmoguje švytintis panašumas su Kūrėju daro jį svarbesnį už visas idėjas ir kitų žmonių požiūrį į jį, o žmogiškoji būtis yra absoliuti. Žmogaus orumas nėra nuopelnas ar socialinio patvirtinimo reikalaujanti kokybė, bet dovana, kurios visiškai negalima prarasti.

Deja, mokslo ir technologijos pažanga ne tik plečia žmonių galią, bet kartu atveria kelią naujoms kėsinimosi į žmogaus orumą formoms. Pražūtingiausia tai, kad įsigalėjo kultūrinis klimatas, pateisinantis ar net skatinantis nusikaltimus prieš gyvybę. Pavojingai kinta žmonių santykis su gyvybe. Pasak popiežiaus, tai, kad daugelyje valstybių įstatymu įteisinti gyvybei prieštaraujantys veiksmai, yra tikras moralės nuosmukis. Pasirinkimai, anksčiau vieningai laikyti nusikaltimais, palengva tapo socialiai priimtini. Net tam tikrose medicinos srityse, dėl savo pašaukimo skirtose ginti žmogaus gyvybę ir ja rūpintis, vis dažniau regimas noras imtis prieš žmogų nukreiptų veiksmų. Šiandien gyvename pasaulyje, kuriame žudomi negimę arba gyvenimą bebaigiantys žmonės, ir tai nebesukelia nei siaubo, nei pasmerkimo, o aptemdyta daugelio sąžinė net nereaguoja į tai kaip į pasibaisėtiną dalyką.

Žmogaus orumo nuvertinimas susijęs su keliomis priežastimis: iškreipta laisvės samprata, kančios demonizavimu bei vartotojiška sąmone.

Laisvė, kuri nustoja pripažinti ir gerbti savo esminį ryšį su tiesa, ne tik neigia ir naikina save, bet tampa veiksniu, lemiančiu kitų naikinimą. „Kai laisvė, vedama troškimo išsivaduoti iš bet kokio pavidalo tradicijų bei autoritetų, atmeta net aiškiausius objektyvios ir visuotinės tiesos – asmeninio ir socialinio gyvenimo pamato įrodymus, tada asmuo vieninteliu ir neginčijamu savo pasirinkimų matu pagaliau nustoja laikyti tiesą apie gėrį ir blogį ir ima vadovautis savo subjektyvia, besikeičiančia nuomone, arba, tiesą sakant, savanaudiškais interesais bei užgaidomis“, – rašoma enciklikoje „Evangelium Vitae“.

Jei savosios autonomijos įtvirtinimas suvokiamas kaip absoliuti vertybė, tai natūralu, jog kiti žmonės tampa konkurentais ir priešais, nuo kurių reikia gintis. Visuomenė pasidaro tarpusavyje kovojančių individų maišalyne, kurioje svarbiausia – jėga. Gyvybė bei moralė tokioje visuomenėje tėra derybų, kurių nevaržo jokios moralinės normos, objektas. Silpnieji – negimę kūdikiai, ligoniai, neįgalieji, seneliai ar neturintys pakankamai materialinių gėrybių – pradedami suvokti kaip našta, kurios dera nusikratyti. „Suokalbiui prieš gyvybę“ nesipriešinanti visuomenė gali formaliai atrodyti demokratinė, tačiau tai tik regimybė, nes vidujai joje neišvengiamai suveši moralinės tironijos dvasia. „Teisė“ nustoja buvusi teise, nes ji netenka vienintelio tvirto pamato – neliečiamo asmens orumo, o valstybė jau nebėra „bendri namai“, kuriuose visi gali gyventi pagal pamatinės lygybės principą, ji paverčiama tirone, pasisavinusia „teisę“ atsikratyti silpniausių ir labiausiai neginamų savo narių gyvybėmis.

Demokratinių valstybių grimzdimą į moralinę tironiją dar labiau sustiprina kultūrinis klimatas, kančioje neįžvelgiantis nei prasmės, nei vertės, bet laikantis ją blogio įsikūnijimu, kurį bet kuria kaina reikia pašalinti. Pats eutanazijos terminas (graikų k. maloni, gera mirtis) yra klaidinantis. Silpno, ligoto žmogaus žudymas, pridengtas šios sąvokos kauke, teisinamas klaidingu gailesčiu, kuris kyla matant ligonio kančias, taip pat dar vienu vis įtaigiau atrodančiu motyvu: juk „veltui“ išleidžiama tiek lėšų, kurias, esą, būtų galima panaudoti „racionaliau“.

Enciklikoje Jonas Paulius II apgailestavo, kad šiuolaikinėje visuomenėje vadinamoji „gyvenimo kokybė“ suprantama vien – arba pirmiausia – kaip ekonominis efektyvumas, besaikis vartojimas, fizinis grožis bei malonumai, ignoruojant gilesnius egzistencijos matmenis: tarpasmeninį, dvasinį ir religinį. Kančia, neišvengiama žmogiškosios egzistencijos našta, bet kartu ir galimo asmenybės augimo veiksnys, tokiame kontekste „cenzūruojama“, ji atmetama kaip bevertė, iš tikrųjų su ja kovojama kaip su blogiu, kurio reikia visada vengti. Kai kančios išvengti negalima ir išnyksta visos būsimos gerovės perspektyvos, atrodo, kad gyvenimas neteko prasmės, ir žmogui stiprėja pagunda savintis teisę gyvybę nuslopinti.

Popiežius Jonas Paulius II teigia: „esame milžiniško, dramatiško gėrio ir blogio, mirties ir gyvybės, „mirties kultūros“ ir „gyvybės kultūros“ konflikto liudytojai. Mes ne tik susiduriame su šiuo konfliktu, bet neišvengiamai esame jo „viduje“: jis liečia mus visus, visi jame dalyvaujame, ir esame neišvengiamai atsakingi už tai, kad apsispręstume besąlygiškai remti gyvybę.“

Ką reiškia kovoti už gyvybės kultūrą?

Negali būti pateisinamas joks įstatymas, kuris pažeidžia žmogaus gyvybę ar orumą, nesvarbu, kokiais motyvais bei argumentais jis būtų grindžiamas. Jono Pauliaus II tvirtinimu, krikščionis ne tik gali, vadovaudamasis sąžine, tokiam įstatymui nepaklusti, bet ir privalo daryti viską, kas nuo jo priklauso, siekdamas jį atšaukti. Kiekvienas žmogus yra brangesnis už viso pasaulio materialines gėrybes, ir šio principo joks politikas, jokia institucija negali pakeisti.

 Ne tik žodžiais, bet ir visu gyvenimu, pasauliui turime skelbti žinią apie unikalų Jėzaus santykį su kiekvienu asmeniu, apie tai, kad kiekvieno žmogaus veide švyti Kristaus veidas. Kartu tai žinia, jog nuoširdus savęs dovanojimas yra visiško savo laisvės įgyvendinimo kelias.

 Liudydami gyvybės kultūrą, neturime baimintis priešiškumo ar nepopuliarumo, privalome atmesti visus kompromisus ir dviprasmybes, kurie palenktų mus tapti panašius į šį pasaulį. Kartu turime neapsiriboti vien motinos įsčiose esančios gyvybės ar žemiškąjį gyvenimą baigiančių žmonių apsauga, bet nuosekliai kovoti su įsigalėjusiu galios kultu, niekinančiu visokį silpnumą, gundančiu žmogų iliuzija tapti gyvybės viešpačiu. Pagarba senatvei, vartotojiško šėlsmo atsisakymas, rūpinimasis kaliniu, ligoniu, emigrantu, benamiu – tai sudėtinė gyvybės kultūros dalis.

Štai kokiam įsipareigojimui mus kviečia popiežius: „Tapkite draugais tiems, kurie neturi draugų. Tapkite šeima tiems, kurie neturi šeimos. Tapkite bendruomene tiems, kurie neturi bendruomenės.“

Asmeninis liudijimas

Neabejotinai Jono Pauliaus II žodžiai skambėtų ne taip įtikinamai, jei jie nebūtų „užantspauduoti“ asmenine jo patirtimi ir liudijimu. Šis popiežius patyrė labai daug kančių. Dar prieš tampant popiežiumi, jam teko kęsti sunkumus nacių okupacijos laikotarpiu. Paskui sekė pasikėsinimas į jo gyvybę, bent keli kaulų lūžiai, Parkinsono liga. Tie, kas su popiežiumi artimai bendravo kasdien, pasakojo apie, regis, beribę jo kantrybę ir tvirtybę. Neretai visos piligriminės kelionės į užsienio valstybę metu jam tekdavo kęsti didžiulius skausmus. Nepaisydamas to, Jonas Paulius II šypsodavosi ir visą dėmesį sutelkdavo į kitus. Kardinolas Valteris Kasperas yra pasakęs, kad ne vienus metus popiežiaus „antrąja profesija“ buvo tapusi kančia.

Popiežius nebandė slėpti savo silpnumo. Jis suprato, kad kenčiančio žmogaus liudijimas kur kas svaresnis ir didesnė pagalba patiriantiems kančių, nei bet kokie žodžiai. Tiesa, toli gražu ne visi pritarė tokiai popiežiaus laikysenai. Vis pasigirsdavo pasipiktinimų, kad silpno ir „apgailėtino“ popiežiaus pasirodymas viešumoje erzina ar trikdo, esą, popiežius privalo atsistatydinti ir „nebevarginti nei savęs, nei kitų“. Tačiau jis liko liudytoju iki paskutinio atodūsio.

Būtina paminėti jo paskutinę kelionę už Romos ribų į Lurdą, Prancūzijoje, 2004 m. vasarą. Čia jis pasakė, jog jaučiasi savo vietoje – ligonis tarp kitų ligonių. Kenčiančio ir labai nuolankaus popiežiaus Lurde vaizdas žodžiams apie kančios vaisingumą suteikė ypatingą jėgą.

Iškeliavimas ir kanonizacija

2005 m. šv. Velykų rytą popiežius pasirodė lange gausiai susirinkusiems tikintiesiems. Jonas Paulius II buvo skaidrios sąmonės, tai buvo aiškiai matyti jo žvilgsnyje. Jis labai norėjo bent trumpai kreiptis į žmones, tačiau lūpos neklausė, ir visi matė tik kančios persmelktą ganytojo veidą. Jis galėjo tik tyliai palaiminti. Pontifikas atrodė dar silpnesnis nei anksčiau, tačiau kiekvienas, kuris jį matė, gali pasakyti, kad popiežius liudijo gyvybės pergalę prieš mirtį, meilės pergalę prieš neapykantą, silpnumo pergalę prieš norą valdyti kitą. Tądien lange jis pats buvo įtaigiausias gyvybės kultūros liudytojas.

2005 m. balandžio 2 d. Jonas Paulius II gimė amžinajam gyvenimui. Paskutiniai jo žodžiai buvo silpnu balsu ištarti vienai sesei vienuolei: „Leiskite man eiti pas Viešpatį.“

„Santo subito“ (italų k. šventuoju nedelsiant) – šiuos žodžius tarsi vienu balsu skandavo trys šimtai tūkstančių žmonių, susirinkusių palydėti Joną Paulių II į paskutinę kelionę. Šis spontaniškas raginimas atrodė nerealistiškai, žinant, kiek paprastai tęsiasi beatifikacijos ir kanonizacijos procedūros Katalikų Bažnyčioje, kuri vengia skubotų sprendimų, nes stengiasi viską vertinti Amžinybės perspektyvoje. Tačiau raginimas „santo subito“ tapo kūnu. Prie to labai prisidėjo Jono Pauliaus II bičiulis ir įpėdinis popiežius Benediktas XVI. Tikrai niekas negalėtų įtarti, kad šis iškilus teologas sentimentalumą galėtų iškelti aukščiau už Tradiciją, todėl praktiškai niekam nekilo abejonių, kai vokietis popiežius itin greitai pradėjo pirmtako beatifikacijos procesą.

Vienintelis klausimas, kuris buvo keliamas – kiek ilgai popiežius Jonas Paulius II bus palaimintuoju, kada bus pradėta jo kanonizacija. Į visus klausimus atsakė popiežius Pranciškus, kuris 2011 m. gegužės 1 d. paskelbė, kad jau po trejų metų įvyks dviejų didžių popiežių – Jono XXIII ir Jono Pauliaus II – kanonizacijos iškilmės. Jos įvyko 2014 m. balandžio 27 d. Simboliška, kad iškilmingas šv. Mišias už du šventus popiežius koncelebravo net du popiežiai – Pranciškus ir emeritas Benediktas XVI.

Baigti norėčiau popiežiaus Pranciškaus homilijos, pasakytos per dviejų popiežių kanonizaciją, žodžiais: „Šv. Jonas XXIII ir šv. Jonas Paulius II turėjo drąsos žiūrėti į Jėzaus žaizdas, paliesti jo žaizdotas rankas ir pervertą šoną. Jie nesigėdijo Kristaus kūno, nepasipiktino Juo, Jo kryžiumi; jie nesigėdijo brolio kūno, nes kiekviename kenčiančiame žmoguje matė Jėzų. Jie buvo drąsūs vyrai, Šventosios Dvasios įkvėpti tiesakalbiai, liudiję Bažnyčiai ir pasauliui Dievo gerumą ir gailestingumą. Jie matė XX amžiaus tragedijas, bet nepalūžo. Galingesnis juose buvo Dievas, stipresnis buvo tikėjimas į Jėzų Kristų, žmogaus Išganytoją ir istorijos Viešpatį, stipresnis buvo Dievo gailestingumas, apie kurį byloja tos penkias žaizdos, stipresnė buvo Marijos motiniška globa.“

Žurnalas “Kelionė”

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *