Prieš daugiau nei du dešimtmečius per paskaitą, skirtą Šventajam Raštui, išgirdau, kad hebrajiškos sąvokos, reiškiančios „nuodėmę“, tiesioginis vertimas – „nepataikyti į tikslą“.
Kada nepataikome? Kai esame neįgudę šauliai, kai kažkas trukdo, kai įprantame šaudyti į patogų taikinį, nesusimąstydami, ar tikrai į tą tikslą šaudome.
Beje, „nepataikymo į tikslą“ prasmė reiškia, kad šaulio intencijos gali būti geros ir strėlės skristi greitai, tačiau tai nepadeda, jei supainioji tikslus. Tai pabrėžiu, nes šiuo tekstu noriu pasidalinti nuogąstavimu, kuris daug metų vis auga mano širdyje. Ginčijuosi su juo, tiesą sakant, net noriu būti neteisus, tačiau jis vis auga.
Ar tai, kas įvardijama, kaip kova už „tradicinėmis vertybes“, savo esme nėra apmaudus „nepataikymas į tikslą“, kai supainiojamas sekimas Kristumi ir kova už institucinės Bažnyčios galią pasaulyje?
Ar tai, kas pristatoma, kaip „kova už krikščionybę“, nėra paprasčiausiai apaštalo Petro karingumo Getsemenės sode atkartojimas, kai jis, išsitraukęs kardą (ir, beje, visai neseniai pabudęs iš miego) nukerta kareiviui ausį, tvirtindamas, kad neleis suimti Mokytojo? Tačiau, prisiminkime, kad Jėzus elgiasi labai keistai. Jis sudraudžia Petrą, išgydo sužeistą kareivį ir leidžiasi suimamas. Jo tikroji pergalė yra visai ne tokia, kokios tikėjosi absoliuti dauguma Jo sekėjų.
Ar tai reiškia, kad mes, tie, kurie įvardijame save krikščionimis, turime leisti siautėti tiems, kurie ignoruoja ar nepažino Išganytojo? Mano įsitikinimu, pirmiausia, mes turime savyje sustabdyti galios ir puikybės siautėjimą, gundymą pasaulį dalinti į „mus/juos“, „teisuolius/nusidėjėlius.“ Antra, turime prisiminti ir atgaivinti Kristaus strategiją – būti kartu su tais, kurie pasiklydo, yra persekiojami, sutrikę. Jėzus buvo ir būna su kiekvienu, kuriam reikia pagalbos – pabrėžiu, būna, o ne auklėja ir per prievartą bando „perdaryti“. Trečia, mes aimanuojame, kad nedaug žmonių ateina į pamaldas, kad tik nedidelis nuošimtis praktikuoja Bažnyčios mokymą, tačiau, ar ne laikas Bažnyčiai eiti į žmonių tirštumą, o ne vien jaustis „Dangaus Karalystės muitine“.
Noriu pabrėžti, kad tai nėra tekstas – „žinau geriau už kitus“, bet veikiau pasidalijimas tuo, apie ką daug metų galvoju, ką nešiojuosi širdyje, nors ir puikiai suprantu, kad tokia mano pozicija sukels daug kritikos ir nesupratimo.
Krikščionybė mums atskleidžia svarbią tiesą apie žmogų: mes esame Dievo sukurti šedevrai, kurie yra vidujai įskilę dėl prigimtinė nuodėmės, nepasitikėjimo Kūrėju ir pagundos save sudievinti; mes sukurti laisvei ir laimei, tačiau tai neatsiejama nuo tiesos bei ištikimybės savajai prigimčiai; esame bendruomeniškos būtybės – kiti žmonės yra ne prakeiksmas, bet dovana, padedanti mums patiems išsiskleisti; taip pat kiekvienas esame apdovanoti unikaliais talentais, kuriuos esame pašaukti išplėtoti.
Viena iš svarbiausių krikščionybės naujovių prieš du tūkstančius metų buvo žinia, kad kiekvienas žmogus yra Kūrėjo šedevras, kuriame švyti panašumas su Dievu. Nėra nė vieno žmogaus, kuris nerūpėtų Dievui. Iki tol žmogaus vertė buvo tiesiogiai siejama su socialiniu statusu. Krikščionių tvirtinimas, kad vyras nėra svarbesnis už moterį, karalius už vergą, išsilavinęs aristokratas už barbarą, buvo tikra revoliucija. Nors negalima sakyti, kad krikščioniška žmogaus įtaka nebeturi jokios įtakos šiandien, tačiau tenka pripažinti, jog gyvename vis labiau pokrikščioniškoje kultūroje. Vis dar naudojamės krikščionybės suformuotų žodynu, jos įkvėptomis normomis, tačiau vis labiau įsigali instrumentinis požiūris į kitą žmogų. Labai dažnai jis veda prie mes/jie priešstatos. Tarsi Jėzus mirė ne už visus žmones, bet už „mūsiškių“ klestėjimą.
Kristus niekada neprašė, neragino būti jo gerbėjais, bet apie save kalbėjo kaip apie tiesą, gyvenimą ir kelią. Jis ragino būti sekėjais. Deja, šiandien išplito „krikščionio gerbėjo“ tipas, kuris ištobulino kitų smerkimo retoriką ir meistriškai sugeba įvardinti, ką kiti ne taip daro, už ką privalo kovoti krikščionys. Deja, paprastai nuo tokio „gerbėjo“ sklinda ne meilės, bet ideologijos kvapas.
Problemiška tai, jog visa mūsų katechezė, įkrikščioninimas nukreipti į „gerbėjų“ rekrūtavimą ir rūpestį Bažnyčios, kaip institucijos, stiprinimą. Be kita ko, tai reiškia, jog Bažnyčia pradeda įsivaizduoti, kaip viena iš žaidėjų konkurencijoje dėl „klientų“ ir jos konkurencine stiprybe tampa teikiamų paslaugų specifika ir, daugeliu atveju, monopolis.
Žvelgiant į Bažnyčios istoriją, galima drąsiai sakyti, kad didžiausios krizės kildavo būtent tada, kai labai pagausėdavo „gerbėjų“ ir Bažnyčia, kaip institucija įgydavo politinę galią, pradėdavo pasitikėti labiau galia, nei malone, pasiduodavo iliuzijai, kad ji gali tapti „sielų muitine“.
Popiežius Pranciškus jau pirmajame pamoksle po konklavos teigė, kad užsisklendusi Bažnyčia surūgsta.
Puikiai suprantu, kad įdiegti „teisingą ideologiją“ yra paprasčiau, nei drąsinti praktikuoti artimo meilę, kurioje netrūksta rizikos ir gali pasitaikyti klaidų. Kiekvienas susitikimas yra rizika, tam tikras apsinuoginimas ir visada yra galimybė susižeisti, Tačiau tikras bendravimas, kurio mus moko Jėzus, turi tik vieną gairę – turi padovanoti kitam brangiausią savo turtą, savo dėmesį, savo čia ir dabar. Turi sustoti prie kito, įveikti norą teisti, perdaryti, bet išgirsti kitą kaip unikalų žmogų, su savo istorija, siekiais, planais ir silpnybėmis. Turi iš tiesų gerbti kito žmogaus laisvę būti savimi, net jei tai nepatogu ir trikdo.
Neabejoju, kad ne tik mane trikdo tai, kas pastaruoju metu vyksta Lietuvos Bažnyčioje. Nors, sąžiningai vertinant, daug nepatogių klausimų ir abejonių kaupėsi ilgai. Simboliška, kai katalikai kuria profsąjungą ginti katalikų teises nuo galimų persekiojimų, tačiau, mano įsitikinimu, kur kas krikščioniškiau būtų pradėti nuo sąžiningos diskusijos- ar Bažnyčios institucijose paisoma teisingo atlygio, socialinio teisingumo principų? Turiu galvoje tiek pasauliečių, dirbančių bažnytinėse struktūrose apmokėjimą ir socialines garantija, tiek Bažnyčios prioritetus, kur ir kiek investuoti.
Lietuvos vyskupų konferencijos vieši pareiškimai jau seniai persmelkti nerimo dėl to, kaip stiprinti institucinės Bažnyčios pozicijas, konkurencijoje su kitomis institucijomis, tačiau ne rūpesčio silpniausiais visuomenės nariais, tais, kurie pateko į krizę. Deja, iš „kryžiaus žygis“ už šeimą labiau primena „saviškių“ gynimą, o ne Gerąją Naujieną visiems. Jėzus mokė apie piemenį, kuris daro viską, jog atrastų paklydusią avį, apie moterį, kuri uoliai ieško mažaverčio pinigėlio, tačiau, panašu, jog mes ne ieškome, bet rūpinamės, jog nebūtų sušvelnintos „sielų muitinės“ taisyklės. Tiesą sakant, labai primename Evangelijos prievaizdą, kuriame šeimininkas dovanojo visas skolas, o jis terorizuoja savo skolininkus.
Šeima yra didi Viešpaties dovana ir būtina žmonių bendrystės prielaida. Deja, šiandien ji tampa deklaracija ir kovos, kuri supriešina, o ne sutelkia, šūkiu. Tokioje situacijoje vertybes traktuoti, kaip „barikadas“, o ne kaip „tiltus“, – tai išduoti Kristaus veikimo dvasią.
Baigti noriu nepatogia tiesa – Kristaus gyvenimas, vertinant „galios“ kriterijumi, buvo nesėkmė, o jo veikimas abejotinas. Buvo ne vienas kartas, kai jis galėjo suburti didžiulę armiją „gerbėjų“, kuriuos patraukė stebuklai, tokie, kaip duonos padauginimas, ar išgydymai. Jo mirtis ant Kryžiaus nebuvo triukas, bet tikra mirtis. Jo kančia buvo tikra kančia. Didysis Šeštadienis – tuštumos, pralaimėjimo ir nevilties laikas. Jis įveikiamas ne dėl kokių nors „teisingų vertybių“, bet dėl to, jog Jis Prisikėlė, tikrai Prisikėlė ir nugalėjo mirtį.
Skelbkime Gerąją Naujieną, o ne persekiokime tuos, kurie neįsitenka mūsų vaizdinių schemose. Nepamirškime, kad Jėzų myriop nuteisė religingiausieji, ne marginalai, bet teisuoliai. Nes Jis buvo per mažai teisingas. Tačiau Jis atpirko ir savo teisėjus.
Ir dar – ne kartą girdėjau pastaruoju metu keistą frazę – esą tik kunigai ir vyskupai turi išmanyti Bažnyčios mokymą ir nurodyti, kas teisinga konkrečioje situacijoje. Ne. Kiekvienas per krikštą tampame Bažnyčios dalimis ir esame jos dalimi. Kiekvienas esame atsakingi už savo tikėjimo kelionę ir tai, ar sugebėjome išskleisti savo gyvenime Kūrėjo svajonę, galiausiai vertins ne bažnytinis tribunolas, bet pats Viešpats. Jis klaus: kodėl neišdrįsome labiau mylėti, o ne tai, ar turime klebono pasirašytą charakteristiką.
