Dar vienas „Nutylimos temos“ pokalbis – su Inga Filipovič (g. 1977), moterimi, nuo mažumės turinčia negalią. Tačiau, nors jos judėjimas yra apribotas, o kūnas visai mažutis, – širdis laisva ir plati. Nepaisant dažnai varstančio fizinio skausmo, Inga ne tik leidžia sau svajoti, bet ir įgyvendinti savo svajones: vaidinti teatre, režisuoti spektaklius, piešti, na, ir sukaupti įspūdingą tušinukų kolekciją.

Nesutapus chromosomoms…

Nesu sutikusi žmogaus, kuris norėtų turėti negalią. Tapau neįgali, nes mano tėvų chromosomos nesutapo, o savo tėvų juk nepasirinkau, Dievas mane pas juos atsiuntė. Žmonės, turintys tokią pat negalią kaip ir aš, ilgiausiai yra išgyvenę iki 32-ejų, o man jau 43-eji. Kokia tai diag-nozė? Progresuojantis genetinis susirgimas, Morquio sindromas, širdies ir plaučių lėtinis nepakankamumas, osteoporozė ir taip toliau…

Rodės, gimiau kaip ir visi vaikai, išnešiota devynis mėnesius, tačiau gimdymas truko net 24 val., o medikai negalėjo suprasti, kuri išgyvens: aš ar mama. Išgyvenom abi. Po to atrodė, kad viskas gerai: būdama keturių mėnesių jau sėdėjau be atlošo, septynių – taip greitai ropojau, kad mane būdavo sunku pagauti, o vienuolikos – jau ne vaikščiojau, bet bėgiojau. Ir kalbėti pradėjau anksti: kai buvau metų ir dviejų mėnesių, valgydama sriubą, mamai jau pasakydavau, druskos ar pipirų joje trūksta, ir kalbėjau nešvepluodama – sakiniais. Tačiau kai buvau pusantrų metukų, mama pastebėjo, kad ėmė krypti mano rankos ir kojos, pradėjau lėčiau augti, atsirado sąnarių problemų. Dabar juokauju, kad galėčiau būti sinoptike, nebaigusia mokslų: kai keičiasi orai, siaubingai skauda visus sąnarius, ir jau prieš keletą dienų galiu pasakyti, kada lis. Įdomu, jog per pandemiją, kai sergantiems korona viską skauda, man – nieko, ir nors tu ką…

Apie šeimą

Kai gimiau, tėčio ir mamos keliai išsiskyrė. Galima sakyti, kad mano tėvų istorija dramatiška: jie nebuvo susituokę, tėtis – žymus fotografas, vedęs kitą moterį. Tėčio istoriją sužinojau jau po jo mirties. Ir mirė jis dramatiškai: nužudė kitą žmogų ir, tai supratęs, nusižudė pats… Tik jau suaugusi susipažinau su savo teta – tėčio seserimi. Man buvo taip svarbu sužinoti paprasčiausius dalykus apie tėtį, koks jis buvo, koks mėgstamiausias jo patiekalas, ką mėgo veikti, buvo vyturys ar pelėda, kokia kava ar arbata jam labiausiai patiko…

Kai man buvo penkeri, mama susipažino su mano patėviu. Jis buvo muzikantas, grojo trombonu. Po jo mirties praėjo jau trisdešimt metų, ir per visą tą laiką mama buvo viena, nors dar galėjo ištekėti. Į mano klausimą, kodėl taip nutiko, ji atsakė: „Per visą gyvenimą mylėjau tik du vyrus – tavo tėtį ir patėvį. Kai pirmą kartą į namus atėjo patėvis, pamačiau, kaip gerai judu sutariat, ir supratau, kad tai tas žmogus, kuris gali gyventi drauge su mumis.“

Nors mano šeimos istorija sudėtinga, neteisiu nei tėčio, nei mamos, esu dėkinga jiems, kad esu tokia, kokia esu. Juk nėra žmogaus, kuris ateitų į žemę nereikalingas. Dažai sakoma: pasodinsi medį, pastatysi namą, užauginsi vaiką – ir tavo gyvenimas bus prasmingas. Aš negaliu padaryti nė vieno iš šių dalykų, nė vieno iš jų nepadarė ir Šekspyras, bet ir šiandien jis yra vienas žymiausių dramaturgų. Yra daugybė žmonių, kurie negalėdami nuveikti to, kas, rodos, įprasmina gyvenimą, pavyzdžiui, neturi vaikų, gyvena savo gyvenimą ir vis dėlto kažką svarbaus pasauliui palieka. Galbūt ir aš kažką padarysiu, galbūt kažkam būsiu reikalinga, o galbūt mano misija jau įvykdyta – nežinau…

Vieno žingsnio kaina

Vaikystėje lankiau savaitinį darželį Vilniuje, vėliau mokiausi Prienų specialiojoje internatinėje mokykloje. Esu dėkinga, kad mama ten mane „ištrėmė“, nes būtent ten labai greitai išmokau idealiai kalbėti lietuviškai. Mano mama – rusakalbė, ir iki gyvenimo Prienuose tik tris žodžius mokėjau pasakyti lietuviškai: populiariausią pasaulyje žodį „mama“, „tėtis“ ir, net nežinau kodėl, „kėdė“. Kai po savaitės mokykloje mama parsivežė mane namo, suprato, kad jau kalbu lietuviškai, nes… per miegus ėmiau kalbėti būtent lietuvių kalba.

Prienuose mokiausi, kol baigiau mokyklą, namus aplankydavau savaitgaliais ir atostogų metu. Pasiilgdavau jų, bet per tą laiką tapau savarankiškesnė. Mokykloje tik suolas buvo pritaikytas man – mažesnis, o visa kita – standartinio dydžio. Kaip ir klasės draugai klasiokai, turėdavau plauti klases ir savo kambarį, net lentą tekdavo valyti – įsivaizduokit, man!

Mūsų internate mokėsi vaikai, kurie turėjo judėjimo negalią, dėl to didelio išskirtumo nejaučiau ir pašaipų nepatyriau. Dalyvaudavau ir diskotekose, buvau tiesiog jų karalienė!

Iki septintos klasės turėjau negalią, buvau mažo ūgio, man skaudėjo rankas ir kojas, bet vaikščiojau pati, o su vežimėliu susidraugauti teko, kai patyriau traumą – kritau nuo sūpynių. Kai gydytojas pasakė, kad niekada nevaikščiosiu, pažvelgiau į jį ir pasakiau: „Nevaikščiosiu? Vaikščiosiu! Nes noriu.“

Kai šliaužiodavau, skausmo nejausdavau, bet vos tik atsistodavau ant kojų, atrodydavo, lyg į stuburą būtų įkištas grąžtas ir kažkas juo gręžtų – toks košmariškas skausmas ir ūžesys ausyse. Bet vieną dieną sau pasakiau: „Inga, turi pratintis prie skausmo. Šiandien privalai žengti vieną žingsnį.“ Kurį laiką kovojau su savimi, bet apsisprendžiau – šiandien žengsiu vieną žingsnį, kad rytoj nesigailėčiau, jog vakar kažko nepadariau. O ką reiškia žengti vieną žingsnį? Atsistoti ant kojų, jau patiriant didelius skausmus ir ūžesį galvoje, ir, pakėlus vieną koją, visą kūno masę perkelti ant kitos kojos. O kas bus tada? Nusprendžiu – kas bus, tas, o pabandyti reikia. Atsistojau ir žengiau žingsnį. Kritau. Guliu ant kilimo, skauda visą kūną, „grąžtas“ veikia… Kitą dieną prisiverčiu žengti dar vieną žingsnį. Taip kasdien po žingsnį – vis daugiau ir daugiau.

Maždaug po mėnesio, kai mama iš kito kambario sušuko: „Tuoj tave atsinešiu!“ – pasakiau: „Nereikia, aš pati ateisiu.“ „Vėl eisi keliais?“ – „Ne, kojom.“ Mama nusijuokė: „Madmuazel, norėčiau pamatyti, kaip jūs vaikštote…“ Tada atsistojau ir pradėjau eiti. Skauda, bet einu. Kai atėjau į virtuvę ir atsisėdau, mama pasakė: „Nuo šiol tau nieko nebepadavinėsiu – viską darysi pati!“

Laimingiausia mokyklos mergaitė

Paradoksalu, bet po tos traumos tapau pačia laimingiausia mokyklos mergaite – buvau vienintelė, sėdinti vežimėlyje. Per visą keturių aukštų mokyklos pastatą aukštyn žemyn reikėdavo sulakstyti daugybę kartų per dieną, o lifto nebuvo. Taigi, mane mokyklos berniukai nešiodavo iš aukšto į aukštą ant rankų… Priimti pagalbą nebuvo sunku, drąsiai prašydavau: „Ar gali nunešti?“ Kartais ateidavo net keli ir klausdavo: „Kuris nori, kad neštų?“ Taigi, gerokai paauginau mokyklos vaikinams raumenų…

Baigiant mokyklą, kūrėm klasės „testamentą“. Labai nustebau, kai bendraklasiai parašė, kad aš jiems buvau kaip Motina Teresė. Kas ta Motina Teresė? O jie man sako: „Vienuolė, kuri visus užjausdavo, paguosdavo, o Tu – tikra mūsų mokyklos Motina Teresė. Juk mokiniai iš visų klasių ateina pas tave, net berniukai apie santykius su mergaitėmis išsipasakoti skuba tau, šniūrais pas tave visi eina…“ Tada sutikau: „Ką gi, galiu pabūti ir Motina Terese, jei taip labai reikia.“

Pirmasis vaidmuo

Mokykloje lankiau be galo daug būrelių. Vienintelis, kurio negalėjau lankyti, buvo šokių: į jį galėjo eiti tik tie vaikai, kurių negalia nematoma, o manosios nepaslėpsi. Tačiau dainuoti pradėjau dar darželyje, vėliau tęsiau mokykloje. Labai norėjau išmokti groti, todėl prašydavau, kad man leistų pasimokyti groti pianinu aktų salėje. Kartą pavaduotojos paprašiau atrakinti salę, o ji sako: „Ten vyksta dramos būrelio repeticija.“ Nors į dramos būrelį rinkosi vyresnių klasių mokiniai, vis tiek nuėjau ten. Tąkart man leido pasėdėti salės gale ir stebėti, kas vyksta. Taip iš tolo „dalyvavau“ visose repeticijose. Likus savaitei iki vaidinimo mokytoja staiga sušuko: „Inga, eik į sceną! Būsi voras.“ Kaip voras, sėdėjau po stalu, o vienas berniukas, kuris vaidino raganių ir sėdėjo prie stalo, spektaklio metu kilstelėjęs koją netyčia įspyrė man į veidą… Laimei, labai nenukentėjau. Taigi, toks buvo mano pirmasis vaidmuo.

Na, o nuo penktos klasės jau rimčiau įsitraukiau į dramos būrelio veiklą. Septintoje klasėje spektaklyje „Mergaitė ieško pasakos“ gavau pagrindinį vaidmenį. Vis dėlto tais metais patyriau traumą ir dėl jos metus negalėjau lankyti dramos būrelio. Kai grįžau, jau kita jį vedusi mokytoja man pasakė: „Negaliu tavęs priimti, juk tu nevaikštai.“ „Bet aš galiu žengti keletą žingsnių ir atsisėsti į tam tikrą vietą, juk ir sėdėdama galiu atlikti savo vaidmenį.“ Įtikinau.

Mokykloje nemėgau literatūros, bet mane žavėjo dramos ir poezija. Kai perskaičiau Binkio „Atžalyną“, pasiūliau dramos būrelio vadovei, kad galėtume jį pastatyti. „Ką tu, čia labai daug personažų, mes tiek neturim…“ „Bet mokiniai gali vaidini mokinius, o mokytojai – mokytojus. Taip dar labiau vieni prie kitų priprasim – kartu susitiksim ne tik per pamokas, bet ir dramos būrelyje.“ Taip ir buvo, pastatėm šį spektaklį drauge su mokytojais.

Pamažu svajonė vaidinti manyje vis augo.

Nauji iššūkiai

Turėjau ir kitą svajonę – labai norėjau studijuoti psichologiją ir dirbti psichologe. Bet dvyliktoje klasėje apsirgus gripu mano klausa taip pašlijo, kad mėnesį nieko negirdėjau. Susimąsčiau – kokia aš būsiu psichologė? Jau vien tai, kad mano išvaizda bado akis – maža, šleiva – o dar būsiu ir negirdinti… Tuomet atrodė, kad mano gyvenimas niekam tikęs, buvau viskuo nusivylusi. Galiausiai klausa atsistatė, tačiau nevisiškai. Vis tik per tą ligą, sumenko mano motyvacija kažko siekti: grįžusi į mokyklą, visus dalykus, kuriuos buvau pasirinkusi A lygiu, ėmiau mokytis B. O ir apie tolimesnes studijas net nebuvo minčių…

Kelias į teatrą

Vis dėlto visą laiką domėjausi menu, nuolat piešiau. Bebaigiančią mokyklą mane pakvietė darbuotis į „Mažąją guboją“, kur buvo rengiami kūrybiniai užsiėmimai žmonėms, turintiems negalią, daugiausiai – sutrikusio intelekto. Metus laiko čia užsiimdavome floristika, keramika, taikomąja daile, siuvimu… Vėliau Žmonių su negalia sąjunga man pasiūlė dalyvauti prancūzų organizuojamame meniniame projekte „Prancūzų menininkai Lietuvai“. Jo metu susipažinau su kitais judėjimo negalią turinčiais žmonėmis, neabejingais teatrui. Tuos užsiėmimus, kurių metu skaitėme Danilo Charmso „Nutikimus“ ir vėliau pristatėme skaitymus žiūrovams, vedė prancūzas režisierius Emanuelis. Jų metu sužinojau, kas yra sceninė kalba, sceninė šypsena, sceninės erdvės pajutimas ir taip toliau…

Projektui pasibaigus, paskambinau jo dalyviams ir pasakiau: „Norėčiau, kad tai, ką pradėjome, tęstųsi. Kurkim trupę!“ Atsirado daugiau norinčių, turėjom didžiulį norą vaidinti, bet scenoje buvom visai žali. Turėjom atrasti organizaciją, kuri mums pagelbėtų, – reikėjo patalpų, transporto. Po ilgos paieškos, kai daugelis neįgaliųjų organizacijų prieš nosį užvėrė duris, mus priėmė Lietuvos specialiosios kūrybos draugija „Guboja“. Su jos vadove buvau pažįstama, nes dainavau „Spalvų muzikos“ orkestre, kur žmonės, turintys sutrikusį intelektą ir nepažįstantys natų, groja pagal spalvas.

Dainuodama „Spalvų muzikos“ orkestre, išmokau kvėpuoti diafragma. Jei ne tai, jau būčiau mirusi: žmonės, turintys tokią kaip mano negalią, miršta būtent dėl kvėpavimo problemų. Mano plaučiai nedirba jau daugiau kaip penkiolika metų, nes širdis yra triskart didesnė nei turėtų būti ir juos spaudžia. Džiaugiuosi, kad man yra duotas troškimas gyventi ir išmokti naujų dalykų, taigi, išmokau ir kvėpuoti diafragma. Buvo nepatogu, nemalonu, sunku, bet išmokau ir dėl to šiandien esu gyva.

Grįžkime prie teatro. „Gubojos“ vadovei Viktorijai vis zyziau: „Jeigu žmogus, turintis intelekto sutrikimą, groja, tai juo labiau žmogus, turintis judėjimo negalią, gali vaidinti. O žiūrovas, stebėdamas spektaklį, pamirš vežimėlį, pamirš tai, kad mūsų kūnai kitokie, jis matys tai, ko reikia jam, o ne mūsų negalią.“ Taigi, „Guboja“ mus priėmė.

„Mažasis Princas“

Teko ieškoti režisieriaus, kreipėmės į Nacionalinį dramos teatrą ir… pas mus ateiti sutiko Artūras Šablauskas. Jis paprašė atsinešti po kūrinį, kurį norėtume suvaidinti. Kai ant tos šūsnies pjesių viena trupės narė uždėjo „Mažąjį princą“, pamaniau – kokia nesąmonė. Dar mokykloje, kai pradėjau skaityti šią knygą, niekaip nesuvokiau, kaip vaikas gali skraidyti nuo vienos planetos prie kitos, ir… tiesiog nebeskaičiau. Mokytojai tąsyk pasakiau, kad Egziuperi, rašydamas šią knygą, veikiausiai buvo gerai išgėręs… ir gavau dvejetą.

Režisierius pasirinko būtent „Mažąjį princą“, kaip labai tinkamą mūsų trupei: „Jūs visi labai skirtingi, net ir jūsų vežimėliai skiriasi, o Egziuperi princas keliauja per skirtingas planetas… Be to – mes jau turim pagrindinį vaidmenį.“ Tai sakydamas, jis žiūrėjo į mane. Buvau šokiruota: vaidinti tokią nesąmonę ir dar pagrindinį vaidmenį?! Grįžusi namo ėmiau skaityti „Mažąjį Princą“ ir pamačiau šį kūrinį visai kitomis, jau nebe vaiko, akimis. Prieš pat spektaklio premjerą pasakiau sau: „Inga, pamiršk save – tu turi būti Mažasis Princas.“ Išėjusi į sceną, nušvitus prožektoriams, iš tiesų pamiršau save. Spektakliui visai besibaigiant, pajutau, kad ant mano nosies galiuko kabo prakaito lašas. Man stojantis, jis nukrito, tuomet pagalvojau: „Čia – tai darbas. Tokį darbą aš noriu dirbti.“

Pamažu ėmėm statyti kitus spektaklius, dalyvauti satyros konkursuose. Pamenu, kai vaidinau spektaklyje „Coliukė“: prieš einant į sceną mane nugrimavo, nežinojau, kad esu tam alergiška. Bevaidinant prasidėjo alerginė reakcija – ašaros kaip pupos! O toje scenoje kaip tik turėjau verkti… Po spektaklio man sakė: „Inga, bet kaip tu gerai vaidinai!..“

„Scenoje pamirštu save“

Su neįgaliųjų trupe važinėdavom po mokyklas, po festivalius, bet vis labiau brendo svajonė mokytis akademijoje ir būti profesionale aktore. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra įsteigta Mažoji teatro akademija, ten dvejus metus mokiausi visų teatrui reikalingų disciplinų, išskyrus choreografiją. Mano svajonė išsipildė: dabar kaip profesionali aktorė galiu dirbti teatre, o kaip režisierė – režisuoti spektaklius mėgėjų trupėse. Mažojoje teatro akademijoje baigiamasis mūsų darbas buvo spektaklis pagal Aleksandro Ostrovskio pjesę „Pelninga vieta“, jį rodėme Mažajame teatre. Vėliau, kai buvo įkurta trupė „Naujasis teatras“, kurioje neįgalieji vaidina kartu su sveikaisiais, prisijungėm prie jos.

Vienas svarbiausių spektaklių, kuriame teko vaidinti, – Artūro Šablausko „Stiklinis Žvėrynas“. Buvo daug darbo, bet man darbas teatre – malonumas. Čia pamirštu save, čia jaučiuosi žmogumi. Taip pat ir kine. Kai filmavausi filme „Elžbieta II“, turėdavau keltis 4 val. ryto ir įveikti nemažą atstumą iki filmavimo aikštelės. Darbas baigdavosi vakare apie 18 val., bet po to dar būdavau pilna jėgų – teatras, kinas yra kažkas nuostabaus.

Prieš „Žiurkiagalvių“ premjerą vienas personažas iš mano gyvenimo buvo sugadinęs man nuotaiką. Režisierius tai pamatė ir pasakė: „Nežinau, kas tau nutiko, bet galiu pasakyti, kad nuo šio pasirodymo priklauso tavo ateities karjera. Tu privalai pamiršti praeitį, negalvoti apie ateitį, o gyventi dabartyje. Dabartis nulems tavo ateitį. Eik toliau.“ Taip ir darau.

Vis dėlto kartais įsijausti į vaidmenį būna nelengva. Sunkiausia buvo, kai spektaklyje „Ubagų sala“ gavau Barbelės – būrėjos – vaidmenį. Labai nemėgstu tų, kurie buria, varažija. Tikiu, kad gimiau ir mirsiu, bet nenoriu jokių burtų, jokių ateities spėjimų – gyvenam dabartim, o ateitis tebūna staigmena. Na, ir ką gi – man atiteko būtent būrėjos vaidmuo… Į repeticiją eidavau žingsnis į priekį ir penki atgal. Tik per premjerą pavyko įsijausti į Barbelės vaidmenį ir pamiršti save. Mane pažįstantys ir matę vaidinančią kituose spektakliuose klausė: „Čia tikrai Inga?“ Tuomet supratau, kad teatre galiu tapti kita. Teatre pamirštu ir savo negalią, čia man nieko neskauda – niekur negyvenu taip, kaip scenoje.

Būdama tarp teatralų, kvėpuodama teatro oru, buvau be galo laiminga, o dabar laukiu, kada vėl atsiras galimybė eiti į sceną. Šiuo metu daugiausiai laiko skiriu piešimui, bet man tai – trumpas malonumas, o vaidindama galiu dirbti ilgai ir visai nepavargstu.

Apie svajones

Dar svajoju atidaryti tušinukų muziejų. Prezidentas Algirdas Brazauskas buvo man pažadėjęs kampelį Valdovų rūmuose, kai turėsiu 3000 eksponatų, bet jam mirus teturėjau 800. Šiandien jų jau yra 3021 ir galima galvoti apie vietą šiai kolekcijai, bet pandemija viską pristabdžiusi.

Kai kurie tušinukai atsiųsti iš man nepažįstamų žmonių. O vienas atkeliavo iš Maroko: mano bičiulis pasakojo, kad dalyvaudamas ekskursijoje po Sacharos dykumą pagalvojo: „Kur per šią kelionę gausiu Ingai tušinuką?“ Staiga visai šalia jo prašliaužė gyvatė ir tuomet po kojomis jis pamatė gulintį tušinuką, kurį man ir parvežė. Kiekvienas tušinukas turi savo istoriją.

Žvilgsnis į negalią

Paauglystėje dėl negalios iš manęs labai tyčiodavosi kiemo vaikai. Tuo metu buvo skaudu, bet dabar pagalvoju: o kas būtų, jei tų patyčių nebūtų buvę?

Kai sužinojau, jog mirė tas, kuris labiausiai iš manęs šaipydavosi, jo seseriai pasakiau: „Žinai, esu jam dėkinga. Jis spyrė man į užpakalį ir privertė daryti tai, kas atrodė neįmanoma. Baigiau mokyklą, Mažąją teatro akademiją, dainavau, piešiau… Visą tą laiką galvojau, ar tas vaikinas, kuris neturėjo jokios negalios ir iš manęs tyčiodavosi, padarė daugiau negu aš.“

Kurį laiką dirbau Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjungoje, buvau ten projektų koordinatorė, rūpinausi ir teatro veikla. Su projektu „Pažink negalią“ važiuodavom į darželius, mokyklas, kalbėdavom apie tai, kaip žmonės tampa neįgaliais, kaip po to pasikeičia gyvenimas, pasakodavom savo istorijas. Tai buvo labai naudinga, mokiniai sužinodavo, kaip gali padėti žmogui su negalia, kaip paklausti, ar jam reikia pagalbos. Po šio projekto pastebėjau, kad atsirado daugiau mokinių, kurie gatvėje prie manęs prieidavo ir paklausdavo – ar reikia pagalbos ir kokios.

Vis dėlto ir šiandien ne visi sveikieji priima mus, neįgaliuosius, tokius, kokie esame. Mane skaudina tai, kad kai važiuoju gatve, į mane atsigręždami žiūri praeiviai. Kartą vienas bežiūrėdamas net į stulpą atsitrenkė… Arba, būna, tėvai vaikams sako: „Nežiūrėk, ir tu toks tapsi.“ Kas dėl to kaltas? Jų nežinia ar mūsų pačių elgesys?

Sovietmečiu, sako, neįgaliųjų nebuvo – netiesa, tik aplinka nebuvo pritaikyta jų judėjimui, ir neįgalieji sėdėjo namuose. Dabar aplinka daug labiau pritaikyta, be to, neįgaliesiems sudaromos sąlygos mokytis ir dirbti, bet visuomenė vis tiek per mažai mus mato. Turėtume patys daugiau išeiti į viešumą, nebijoti paprašyti pagalbos, paaiškinti apie negalią, pabendrauti. Tuomet žmonės pamatys, susipažins, supras, kad ir tu esi žmogus, tik tavo galimybės šiek tiek mažesnės nei to, kuris neturi negalios.

Kitokie sunkumai

Kai būna sunku, nubudus galvoju: „O kam aš nubudau?“ Ir tuoj pat atsakau sau: „Pabudau, nes reikia. Jei ne dėl savęs, šiandien gyvensiu dėl kitų.“

Man sunku įkvėpti, sunku kažką pasiekti. Kitiems tai nieko nereiškia, o man – rimti iššūkiai. Net įjungti šviesą lazdelės pagalba man būdavo didžiausias pasiekimas. O kai skauda sąnarius, nueiti iš kambario iki virtuvės – uch… Kai skauda, kiekvienas žingsnis – didžiausias išbandymas, turiu apmąstyti kiekvieną judesiuką, kaip žengti, kad mažiau skaudėtų. Jei tą padarau ir nueinu, galiu pasakyti – gyvenimas yra nuostabus. Nuostabus, nes dar galiu kažką padaryti, kažko siekti. Žmogus, neturintis sveikatos sutrikimų, to nesupras, o aš vertinu kiekvieną savo įkvėpimą.

Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF
Straipsnis iliustruotas Ingos Filipovič asmeninio archyvo nuotraukomis

Žurnalas Kelionė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *