Neilas Gaimanas (Neil Gaiman) – garsus mokslinės fantastikos rašytojas, kurio kūriniais mėgaujasi gausybė žmonių visame pasaulyje. Skelbiame jo kalbą, pasakytą vieno Didžiosios Britanijos menų universiteto studentams, vildamiesi, kad ji įkvėps, suteiks peno apmąstymams, skatins kurti ar savo pačių gyvenime pradėti ieškoti kūrybos pradmenų. Kiekvienas esame menininkas, bet tik menininkai tai žino, tiesa?

Niekada nemaniau, kad dalinsiu patarimus tiems, kas užveria universiteto duris. Tiesiog aš ten niekada nesimokiau ir jau iš mokyklos pabėgau viesulo greičiu, nebegalėdamas ištverti priverstinio žinių farširavimo. Norėjau domėtis, mokytis be prievartos ir paprasčiausiai rašyti. Ištrūkęs į pasaulį tik tai ir dariau. Kuo daugiau rašiau, tuo geriau man sekėsi. Aš nesustojau, ir pasirodė, kad tai, ką rašau, žmonėms patinka. Man pradėjo mokėti už kai kuriuos tekstus, taip pat prašyti, kad parašyčiau kažką pagal užsakymą.

Atsigręžęs atgal matau, kad ši kelionė buvo labai įdomi. Nesu tikras, ar galiu vadinti tai karjera, nes karjera turėtų turėti tam tikrą planą, o aš jo niekada neturėjau. Artimiausias karjeros planui buvo norų sąrašas, kurį susirašiau būdamas penkiolikos. Jame juodu ant balto buvo parašyta: sukurti romaną suaugusiems, romaną vaikams, komiksą, knygos scenarijų, įgarsinti audio knygą… Tad aš nesiekiau karjeros, o tiesiog dariau tai, ko norėjau nuo pat vaikystės.

Taigi, noriu pasidalinti tuo, ką žinojau jau tada, kai pradėjau savo, kaip rašytojo, kelią, ir tuo, ką būčiau norėjęs žinoti.

Pirma, pradėdamas karjerą meno srityje, niekada negali žinoti, ką tiksliai darai. Ir tai puiku. Kitose srityse žinomos aiškios ribos, taisyklės, kurios nurodo tai, kas įmanoma ir kas ne. O jūs nežinote ir neturite žinoti. Tie, kurie bandė brėžti ribas kūrybai ir menui, niekada nepabandė patys žengti žingsnio už tų ribų. O jūs galite. Daug lengviau kažką padaryti, kai nežinai, kad tai neįmanoma. Kadangi niekas to dar nedarė, nėra ir sukurtų taisyklių, kurios neleistų žengti į užribį.

Antra, jei turi kokį nors supratimą apie tai, ko sieki, ką sugebi – tiesiog imk ir daryk. Žinau, kad tai daug sunkiau, nei skamba, tačiau – paradoksalu – daug lengviau, nei galėtum įsivaizduoti. Paprastai yra galybė dalykų, kuriuos turi padaryti, kad pasiektum tai, ko nori. Aš norėjau rašyti komiksus ir grožinę literatūrą, filmų scenarijus, tad tapau žurnalistu, nes žurnalistams leidžiama klausinėti, eiti ir išsiaiškinti apie viską, ko jie patys galbūt nesupranta. Taip pat norėjau rašyti. Norėjau išmokti rašyti nepriekaištingai. Būdamas žurnalistu, gavau algą už tai, kad mokiausi rašyti. Tai man padėjo išmokti rašyti greitai, paprastai, įtaigiai ir įvairiomis sąlygomis, laikantis sutartų laiko terminų.

Kartais tai, ką nori daryti, bus labai aišku, ir kelias to link bus tiesus ir be jokių posūkių. Bet kartais reikės pavaikščioti aplinkui, išbandyti save netikėtuose amplua ir suderinti savo svajones su poreikiu išgyventi.

Man padėjo įsivaizdavimas, kuo aš noriu būti. Žinojau, kad noriu būti grožinių knygų autoriumi, rašytoju ir gyventi iš to, ką sukuriu. Tai buvo mano kalnas, kurį mačiau horizonte ir svajojau pasiekti. Tai buvo mano tikslas. Ką bedariau tol, kol ėjau jo link, nejaučiau nerimo ir priėmiau visus iššūkius. Kartais norėdavosi apsisukti ir viską mesti, bet tuomet prisimindavau šį kalną – nenorėjau nuo jo nusigręžti, nors po mano kojomis ir buvo duobėta atkarpa.

Viskas priklausė nuo to, kur esu. Artėdamas kalno papėdės link, aš nepriėmiau patrauklių darbo pasiūlymų, nors jie man būtų suteikę puikų uždarbį, nes jaučiau, kad jie tolina mane nuo svajonės. Bet, jei tokie pasiūlymai būtų mane pasitikę anksčiau, galbūt būčiau sutikęs, nes jie atrodė esantys arčiau kalno, nei tuomet buvau aš.

Rašyti išmokau rašydamas. Ėmiausi beveik visų užsakymų, kol jie atrodė kaip nauji nuotykiai, o kai pradėdavau į juos žiūrėti kaip į eilinį darbą, atsisakydavau. Mano gyvenimas nebuvo paskendęs darbe, bet buvo pilnas rašymo.

Trečia, kai pradedi, tikrai patiri nesėkmių. Deja, ne kiekvienas projektas, dėl kurio sunkiai dirbai, pasiseks. Kiekvieno laisvai samdomo menininko gyvenimas kartais primena žinučių rašymą ir dėjimą į butelį, kurį išmeti jūron. Ir dažnai tie buteliai sugrįžta net neatidaryti. Reikia susitaikyti su tuo, kad ne visada sulauksi norimo dėmesio, piniginio atlygio ar pagyrimo.

Žinoma, jūs norite, kad viskas pavyktų, kad profesiniai norai išsipildytų, ir tai nutiktų greitai. Bet taip būna retai. Mano pirmoji knyga – publicistinis kūrinėlis, kurio ėmiausi dėl piniginio atlygio ir per kurį įsigijau pirmąją elektrinę rašymo mašinėlę – turėjo būti bestseleris. Tikrai būčiau uždirbęs labai daug pinigų. Bet bespausdindama antrąjį šios knygos leidimą leidykla subankrutavo prieš išmokėdama man honorarą…

Tegalėjau gūžtelti pečiais, juk vis tik jau turėjau naują elektrinę spausdinimo mašinėlę ir pakankamai pinigų, kad galėčiau bent porą mėnesių atsiskaityti už nuomą. Tiesiog nusprendžiau, kad ateityje stengsiuosi daugiau nesiimti knygų rašymo vien dėl pinigų. Tuomet, jei negauni piniginio atlygio, lieki be nieko. Jei dirbi ties tuo, kuo didžiuojiesi, ir negauni papildomų lėšų – bent jau turi savo darbo rezultatą, kuris tau pačiam yra svarbus.

Retkarčiais pamirštu šią taisyklę ir pradedu dirbti prie kokio projekto dėl finansinių paskatų. Bet tuomet visata man spiria į užpakalį ir primena, kad žadėjau taip nebedaryti. Nežinau, ar tai tik prasta mano patirtis, bet visuomet, kai darbo imdavausi vedinas atlygio, gaudavau daug karčių emocijų ir nusivylimo. Paradoksalu, bet labai dažnai tokiais atvejais negaudavau ir pačių pinigų. O tie dalykai, kuriuos kurdamas jaučiausi pakylėtas, kuriuos norėjau įgyvendinti, niekada nėra manęs nuvylę. Ir aš niekada negailėjau laiko, kurį praleidau darydamas tai, kuo tikiu.

Sunku susidoroti su nesėkmėmis. Tačiau nėra leng­va ir tuomet, kai pasiseka, nes niekas tavęs neįspėja, ko gali tikėtis. Problema yra tavo paties įsitikinimas, kad sėkmė tave ištiko netyčia – greitai visi išsiaiškins, jog esi apsimetėlis, ir sėkmė bus iš tavęs atimta. Tai apsimetėlio sindromas, kurį mano žmona vadina apgavysčių policija.

Tačiau sėkmė irgi atneša problemų. Jei tik viskas eisis gerai, tikrai jas patirsit. Išgyvensite keistą etapą, kai nebegalėsite su viskuo sutikti, ir visi tie buteliai, kuriuos viltingai metėte į vandenyną, sugrįš su kaupu. Teks išmokti sakyti „ne“ ir atsirinkti tik tai, kas svarbu.

Stebėjau, kaip mano kolegos, draugai jaučiasi nelaimingi, klausiausi jų istorijų apie tai, koks nepakeliamas jiems atrodo šis pasaulis ir kaip jie nebenori nieko imtis, nemato prasmės, nes pasiekę tam tikrą sėkmę, privalo uždirbti dar daugiau, kad ją išlaikytų, ir tai niekada nesibaigia. Jie negali ištrūkti iš užburto rato, atsitraukti ir užsiimti tuo, kas jiems iš tiesų rūpi. Tai – didžiulė tragedija.

Kita didelė sėkmės problema – pasaulio sąmokslas, darantis viską, kad nustotum veikti, nes juk jau esi pasiekęs sėkmę. Aš pats patyriau šoką, kai vieną dieną supratau, kad profesionaliai atsakinėju į elektroninius laiškus, o rašymui skiriu tik laisvalaikį. Todėl pradėjau rečiau atsakinėti į laiškus ir daugiau kurti, o tai pagaliau man suteikė palengvėjimą.

Ketvirtas dalykas – tikiuosi, kad darysite klaidų. Jei klystate, vadinasi, kažką darote. Klaidos taip pat turi savo vertę. Kartą netyčia neteisingai parašiau vardą Karolina, ją paversdamas Koralaina, ir taip gimė mano knygos herojės vardas.

Prisiminkite: kad ir kokia kūrybine veikla beužsiimtumėte, būtumėte iliustratorius, rašytojas, šokėjas, dailininkas ar dizaineris, jūs turite kai ką unikalaus – gebėjimą kurti. Man, kaip ir daugeliui žmonių, tai yra gelbėjimosi ratas. Absoliuti pagalba išgyvenimui tiek blogais, tiek gerais laikais.

Gyvenimas kartais tampa sunkus. Pasipila nesėkmės, griūna ir karjeros galimybės, ir santykiai, nutrūksta draugystės ir pašlyja sveikata… Ir kai pasidaro išties sunku, štai ką turėtumėte daryti – dėti visas pastangas ir kurti tai, kuo tikite – kurti gerą meną.

Aš nejuokauju. Jūsų vyras eina į politiką? Kurkite. Automobilis sutraiškė koją ar ją nukando ryklys? Kurkite. Jūsų katė sprogo it balionas? Kurkite. Kažkas internete mano, kad tai, ką darote, yra absurdiška? Kurkite. Greičiausiai viskas galiausiai vis tiek susistyguos, net jei ne taip, kaip tikėjotės. Svarbiausia – kurkite iš visų jėgų. Ir nepamirškite kurti geromis dienomis, kai viskas einasi neblogai.

Penkta: kai kuriate, kurkite savo meną. Darykite tai, ką tik jūs galite daryti. Norėsis kopijuoti, ir tai nebūtinai yra blogai, juk dauguma mūsų ne iš karto atranda savo kelią. Bet kiekvienas esame unikalus, turintis savo balsą, savo mintis, savo istoriją ir savo viziją. Tad rašykite, pieškite, statykite, žaiskite ir šokite taip, kaip sugebate tik jūs. Tą akimirką, kai pasijusite tartum visiškai apnuoginę savo sielą, žinosite, kad tai, ką darote, darote teisingai.

Tai, kas man labiausiai pasisekė, gimė labiausiai dvejojant. Žinojau, kad arba pavyks, arba tai bus gėdingas pralaimėjimas, apie kurį žmonės kalbės visą amžių. Taip būna visuomet: žvelgiant retrospektyviai, visiems aišku, kad tai buvo pasmerkta sėkmei. Tačiau kol tai darai, nenumanai, ką visa tai reiškia. Ir aš vis dar nenumanau. Bet ar būtų smagu kurti tai, kas neabejotinai pasiseks?

Kartais tai, ką kūriau, iš tiesų nenusisekė. Yra istorijų, kurias parašiau, ir jos pasirodė tik vienu tiražu. O kai kurios iki šiol tebeguli mano stalčiuje. Bet išmokau iš jų tiek pat, kiek ir iš sėkmingųjų.

Šešta: pasidalinsiu laisvai samdomo kūrėjo patirtimi. Tai patirtys, kurios visada bus naudingos tiems, kas pradeda ar žada pradėti kurti skirtingiems užsakovams.

Galiausiai, visi kūrėjai yra pasamdomi. Kai tik pradėjau rašyti, dariau tai, kas dabar būtų nelabai sumanu ir veiksminga, bet tais laikais, kai negyvenome įlindę į internetą, atrodė gana normalu – paklaustas apie patirtį ir tai, kam esu dirbęs, aš meluodavau. Išvardindavau įvarius man patinkančius leidinius, padarydavau įspūdį ir gaudavau užsakymą. Tuomet iš tiesų stengdavausi kiekvienam leidiniui, kurį įvardinau, parašyti tekstų, kad nebereikėtų meluoti. Tai buvo mano garbės reikalas. Tad viskas pavyko ir buvo teisinga, tik šiek tiek kitokia chronologija. Tačiau dirbi ten, kur pavyksta dirbti.

Vis daugiau žmonių tampa laisvai samdomais specialistais ar kūrėjais, ir išlieka tie, kurie kuria kokybišką turinį, su kuriais lengva sutarti ir kurie laikosi numatytų terminų. Tiesą sakant, net nereikia visų trijų dalykų: kad pavyktų, užteks ir dviejų. Žmonės toleruos sunkų būdą, jei dirbi gerai ir greitai. Jie atleis už išsiblaškymą ir vėlavimą, jei esi draugiškas ir tikrai gerai atlieki užduotis. Ir nebūtinai turi būti geriausias savo srityje, kad gautum darbą, gali pakakti ir to, kad moki tinkamai komunikuoti ir esi patikimas.

Žinote, kokį geriausią patarimą šiame gyvenime esu gavęs? Tai buvo rašytojo Stepheno Kingo žodžiai, pasakyti man prieš dvidešimt metų. Tuomet rašiau komiksą „Smėlio žmogus“, ir skaitytojams jis labai patiko. Kingui taip pat patiko, jis pamatė visą tą beprotybę, kuri tirpo tarp eilučių, ir pasakė: „Tai tikrai puiku. Turėtum tuo mėgautis.“

O aš nesimėgavau. Tai buvo geriausias patarimas, kurio nesilaikiau. Aš tai ignoravau ir nuolatos jaudinausi dėl to, kas bus toliau, apie ką turi būti kitas kūrinys. Per ateinančius dešimt ar penkiolika metų nebuvo tokio laiko, kai galvoje nerašyčiau kitos istorijos. Aš nesustojau apsidairyti ir pasidžiaugti tuo, kas vyksta. Gailiuosi, kad nespėjau mėgautis. Tai buvo nuotaikinga kelionė, bet kai kurias jos dalis paprasčiausiai pražiopsojau, nes buvau per daug užimtas galvojimu apie tai, kad kažkas gali nepavykti.

Tai buvo skaudžiausia mano išmokta pamoka. Labai svarbu sustoti ir pasidžiaugti maršrutu, kuris nuvinguriuoja į nuostabias ir netikėtas vietas.

Noriu palinkėti sėkmės, nes sėkmė yra naudinga. Dažnai pastebėsite, kad kuo sunkiau dirbate, tuo išmintingiau dirbate, o tai atneša vis daugiau sėkmės. Ta sėkmės galimybė egzistuoja, ir ji išties padeda.

Mes gyvename permainų pasaulyje. Jei esate kažkurios sferos kūrėjai, matote, kaip kinta modeliai, kūrybos priemonės, ir viską ima gaubti nežinia. Viena vertus, tai gąsdina, bet drauge ir išlaisvina. Visos taisyklės, ribos ir visi „reikia daryti taip ir taip“ ar „taip negalima“ griūna ir lydosi. Sargai apleidžia saugomus vartus. Nebelieka ribų kūrybiškumui. Tokios platformos, kaip youtube, gali sutelkti daugiau žiūrovų akių nei senolė televizija. O kas žino, kas dėsis toliau. Niekas nežino, kaip atrodys naujosios taisyklės. Todėl susikurkite savąsias.

Viena kūrėja manęs paklausė, kaip įrašyti audio knygą, nes jai tai atrodė labai sudėtinga. Atsakiau, kad ji tiesiog bandytų ir apsimestų esanti ta, kuri gali tai padaryti. Ne apsimesti, kad ji tai daro, bet apsimesti, kad ji gali tai padaryti. Tad ji pasidarė tokią studiją, kokią tuo metu sugebėjo, ir pradėjo įrašinėti. Tai padėjo judėti į priekį.

Būkite išmintingi, nes pasauliui reikia daugiau išminties. O jei dar nepavyksta būti išmintingais, apsimeskite, kad esate išmintingi ir elkitės taip, kaip elgiasi išmintingieji.

O dabar eikite ir darykite įdomias klaidas, nuostabias klaidas, tiesiog fantastiškas klaidas. Laužykite taisykles ir paverskite pasaulį įdomesne vieta gyventi. Kurkite!

Parengė Dominyka Navickaitė

Žurnalas “Kelionė”

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *