Koks vidinis dialogas ar sumaištis vyksta žmogaus, nusprendusio pradingti iš savo paties gyvenimo, galvoje?

Tą dieną, kai aštuoniasdešimtmetis jos vyras, su kuriuo jie dalijosi gyvenimą keletą dešimtmečių, vieną dieną išėjo į traukinių stotį, Mičiko dar nežinojo, kad tai buvęs paskutinis jų rytas kartu. Stebėdama jį lipant į traukinį, moteris smalsavo, kurgi jis susiruošė nieko jai nepranešęs, tačiau tikėjo, kad greitai grįš. Negrįžo. Nesulaukusi vyro į pensiją išėjusių žmonių namuose, kur jie pastaruoju metu gyveno, po kurio laiko ji pateikė pranešimą apie jo dingimą policijai, tačiau šie atsakė, kad jei jis iš namų išėjo savo noru, niekuo negalį padėti. Pagal Japonijos įstatymus, valstybės turimi duomenys apie asmenį gali būti atskleisti tik kriminalinio nusikaltimo atveju. Valstybės institucijos neturi jokio teisinio pagrindo ieškoti žmonių, kurie namus palieka laisva valia.

Vyro paieškai Mičiko nusisamdė privatų detektyvą. Jam ji papasakojo, kad prieš pradingstant vyrui, įvyko žodinis jo konfliktas su pensininkų namų darbuotojais, ir jis pasijuto labai jų įžeistas. Po konflikto buvęs tarsi nesavas, nervingas. Jam dingus moteris kasdien eidavo į traukinių stotį, tikėdamasi jį pamatyti, kol po maždaug trijų mėnesių vieno viešbučio darbuotojai susisiekė su jos pasamdytu sekliu ir pranešė, kad jis apsistojęs jų viešbutyje. Neilgai trukus po to, kai detektyvas nuvyko su rastuoju susitikti, Mičiko buvo praneštos naujienos: jos vyras nusprendė nei namo, nei pas ją negrįžti.

Ši istorija pasakojama TV kanalo „Al Jazeera“ dokumentinėje laidoje „Johatsu: Japonijos dingusieji be žinios“. Kaip ir kita istorija apie Sugimoto, jauną vyrą iš turtingos šeimos, kuris vieną dieną pradingo, palikęs žmoną ir tris mažus vaikus. Sugimoto pasakojo visą gyvenimą jautęs spaudimą dėl didžiulio sėkmingo jo tėvo verslo ir nebenorėjęs daugiau atlikinėti jam priskirto vaidmens. Be to, bijojęs, kad dažnai aplankanti prasta nuotaika ir kivirčai su žmona padarys neigiamą įtaką vaikams, todėl pradingdamas šeimos su savimi nepakvietė. Sako, kad priimant šį sprendimą sunkiausia jam buvę palikti vaikus. Šie tiesos dar nežino – jiems buvo pasakyta, kad tėtis išvykęs darbo reikalais. Ir nors po metų dingimo Sugimoto pradėjo su vaikais bendrauti telefoninėmis žinutėmis, sakosi dar nesąs pasirengęs su jais gyventi – bent jau tol, kol galės jiems užtikrinti geresnį finansinį aprūpinimą nei anksčiau.

Pradingti

Japonijoje egzistuoja sistema, padedanti žmonėms pradingti. Šis verslas yra vadinamas yonige-ya, japoniškai – „naktiniai perkėlinėtojai“ arba „parduotuvės pabėgimui nakties metu“. Viena iš jų veiklų – pagalba smurtą artimoje aplinkoje patiriančioms moterims ir jų vaikams slapta pabėgti nuo smurtautojo ir pradėti naują, saugesnį gyvenimą kitur, anonimiškai. Pasamdyta „naktinių perkėlinėtojų“ agentūra sutartu laiku (kai smurtautojo nėra namie) atvažiuoja į moters namus su sunkvežimiu jos daiktams išvežti, iš anksto parūpinusi naują gyvenamąją vietą kitame mieste ir sutvarkiusi reikalingus persikėlimo dokumentus. Pabėgimas vyksta staiga ir paslapčia, kad smurtautojas nespėtų tam sukliudyti.

Tačiau smurtas šeimoje nėra vienintelė priežastis, dėl kurios žmonės kreipiasi į „naktinius perkėlinėtojus“. Tarp jų klientų yra nemažai tokių, kurie sąmoningai pasirenka pradingti, išnykti iš savo gyvenimo visam laikui. Šis fenomenas japoniškai vadinamas johatsu (jap. 力発) ir pažodžiui reiškia „išgaruoti“.

Kas turi nutikti žmogaus gyvenime (ar mintyse), kad jis sąmoningai pasirinktų niekam nepranešęs palikti šeimą, draugus, namus, darbą ir visa, ką turėjo ir kas jį supo, kuo jis gyveno?

Pasak johatsu tyrinėjusio sociologo Hirokio Nakamori, šis terminas pradėtas vartoti praėjusio amžiaus viduryje. Japonijoje oficialios skyrybos nei tuomet, nei dabar nėra dažnos, tad šiuo terminu buvo apibūdinami žmonės, nusprendę, kad palikti sutuoktinį ar sutuoktinę ir pradingti yra tiesiog paprasčiau nei inicijuoti ilgą, brangų ir sudėtingą skyrybų procesą. Prie to taip pat prisideda įsišaknijęs konfliktų vengimas bet kokia kaina: verčiau tylus kentėjimas nei garsūs barniai.

Vis dėlto sugriuvę asmeniniai santykiai – nors ir viena pagrindinių, bet toli gražu ne vienintelė šio fenomeno priežastis. Daugybė žmonių pradingti nusprendžia dėl finansinių problemų: slegiami didžiulių skolų (pvz., prasilošus) arba praradę darbą, t. y. pajamas. Tai susiję ne tik su pinigais (ar, šiuo atveju, jų trūkumu), bet ir su didžiuliais visuomenės lūkesčiais individo atžvilgiu bei gėdos jausmu, tų lūkesčių neįgyvendinus. Svarbų vaidmenį čia suvaidina statusas, „užsitarnaujamas“ dėl turimų pinigų kiekio ar oficialiai pripažįstamų pasiekimų, tokių kaip diplomas ar aukštos pareigos. Užtat tuos, kurie prasčiau išlaiko egzaminus, netenka darbo ar uždirba „per mažai“, apima didžiulis gėdos ir kaltės jausmas, kurio nusikratyti – labai sunku. Kai kuriais atvejais asmens gėda visuomenės akyse atitenka ir visai šeimai.

Kita dažna priežastis – nebepakeliami reikalavimai iš darbdavių. Japonijoje yra specialus terminas karoshi, reiškiantis „mirtį nuo persidirbimo“. Taip kasmet nutinka šimtams ar net tūkstančiams (tiksliai žinoti neįmanoma) žmonių. Kultūroje, kurioje mesti darbą yra laikoma labai gėdingu poelgiu, pradingimas tampa patrauklia alternatyva: kai tenka rinktis tarp mirties nuo persidirbimo, didžiulės gėdos metus darbą ir naujos pradžios, pastarosios privalumai, net ir su visais savo trūkumais bei sunkumais, užgožia visa kita.

Japonijoje „naktinių perkėlinėtojų“ paslaugos nėra pigios, tad žmonės, neturintys pakankamai finansinių išteklių – ypač tie, kurie pradingti nori dėl susikaupusių skolų – „išgaruoja“ patys. Tam tikslui yra išleista ir savipagalbos knygų, tokių kaip „Pilnas pradingimo vadovas: palik savo liūdną, patetišką realybę“.

Spraudimas į išgalvotas normas

O kodėl ir kaip ta realybė tampa liūdna ar patetiška? Kodėl šiuolaikiniame pasaulyje dažnas neatranda užtektinai džiaugsmo nei savyje, nei savo aplinkoje? Priežastys yra ne tik asmeninės, bet ir visuomeninės.

Pastaraisiais dešimtmečiais dezintegruojantis ilgą laiką gyvavusioms šeimos ir bendruomenės paramos struktūroms bei žmonėms vis labiau linkstant į individualizmą, smarkiai keičiasi ne tik žmonių santykiai vieni su kitais, bet ir su pačiais savimi. Anksčiau įprasta situacija, kai kelios kartos gyvena kartu, o bendruomenėse visi puikiai vieni kitus pažįsta, šiandien pasitaiko žymiai rečiau, ypač miestuose ir tuo labiau – metropoliuose. Kapitalizmo nulemta nuolatinė konkurencija – dėl pinigų, darbo vietos, statuso visuomenėje, vietos po saule – pripratino žmones rūpintis tik savo kailiu. Dažnas „neturi laiko“ kokybiškam laiko leidimui su draugais ir artimaisiais, nes yra priverstas nuolatos dirbti, kad apmokėtų sąskaitas ar laimę bandytų nusipirkti daiktais, technologiniais žaisliukais. Tavo bėdos niekam neįdomios, kiekvienas turi savų, kapstytis turi pats. Izoliacija veda prie vienatvės, vienatvė – prie depresijos ir kitų psichikos nesveikatos bei dvasinės tuštumos būklių.

Visuomenės susvetimėjimas ir socialinių santykių griūtis atsispindi ir tokiuose fenomenuose kaip hikikomori (jap. – atsiskyrėliai) – tai žmonės, dažniausiai vyrai, kurie, nebepakeldami visuomenės jiems primesto spaudimo, atsiskiria ne tik nuo jos, bet dažnai net ir nuo šeimos: užsidaro savo kambaryje ir iš jo beveik neišeina, gyvena absoliučioje saviizoliacijoje. Kai kurie – metų metus.

Savaime suprantama, dingusiųjų sprendimas – nepriklausomai nuo to, kokiu būdu jie pasirenka pranykti – atneša daug skausmo jų artimiesiems. Ką aš padariau ne taip? Ką galėjau padaryti geriau? Ar nepakankamai parodžiau savo meilę ir rūpestį? Ar bepamatysiu tave dar kartą? Ar bent paskambinsi? Kur tu esi? Kaip prasideda ir kaip baigiasi tavo diena? Ar galvoji apie mane saulei kylant ar leidžiantis?

Vis dėlto žmonių sprendimas palikti artimuosius taip pat reikalauja daug stiprybės. Jie nutraukia visus ryšius su savo pažinotu pasauliu, pasikeičia vardus ir pradeda gyventi iš naujo: palieka savo ankstesnį gyvenimą, kad atrastų tam tikrą laisvės jausmą, kurio anksčiau neturėjo ir kurio ilgėjosi.

Kokios bebūtų priežastys, visus johatsu atvejus sieja troškimas pabėgti, pradingti, pranykti. Lietuviškai sakytume „prasmegti skradžiai žemę“.

Socialinio darbo ir lyčių studijų magistras, šiuo metu studijuojantis geštaltinę psichoterapiją, ilgą laiką „Jaunimo linijoje“ dirbęs emocinės paramos LGBT+ bei juos supantiems žmonėms skirto projekto „Išgirsti“ bendraįkūrėjas Augustas Čičelis sako, kad istorijos apie johatsu – „išgaruoti“ nusprendusius žmones – jo nestebina, o greičiau liūdina. „Kai girdžiu žmogų sakant: „Norėčiau pranykti iš savo gyvenimo“, mano galvoje iš karto užsidega raudona lemputė: tai gali būti signalas apie savižudiškas mintis“, – sako jis. Anot jo, sąmoningas pradingimas tam tikra prasme yra panašus į savižudybę: ir vienam, ir kitam ruošiamasi ilgai – tai nėra staigus veiksmas, jis kyla ne iš niekur; ir pradingimo, ir savižudybės priežastis niekada nėra tik viena, paprastai jų yra bent kelios. Iš tiesų johatsu kartais apibūdinamas kaip „socialinė savižudybė“, kai žmogus pasitraukia iš savo socialinio gyvenimo, bet lieka pasaulyje fizine prasme.

Statistiškai, Japonijoje savižudybių skaičius yra vienas didžiausių visame pasaulyje; išgyvenant didelius sunkumus, „išgaravimas“ kartais tampa viena iš alternatyvų mirčiai. Ir nors draugams bei šeimos nariams artimo žmogaus dingimas atneša daug skausmo, jie bent jau nėra priversti mokėti beprotiškų sumų, kurias gali kainuoti savižudybė – be brangiai atsieinančių laidotuvių ir neišmokėtų skolų perėmimo, artimiesiems gali būti prirašomi mokesčiai traukinių kompanijoms (jei žmogus nusižudė šokdamas prieš atvažiuojantį traukinį) arba daugiaaukščius valdančioms įmonėms (jei žmogus nušoko nuo pastato). „Žinoma, gerai, kad žmonės turi galimybę pakeisti savo gyvenimą, juk gyvybės išsaugojimo atžvilgiu geriau yra pradingti nei nusižudyti, – sako A. Čičelis. – Tačiau liūd­na, kad žmonės yra verčiami – ar jaučiasi neturintys kitos išeities, kaip tik kažkokiu būdu užbaigti gyvenimą.“

Pradingti pasirinkę žmonės siekia pabėgti nuo savo problemų, bet ne nuo paties gyvenimo. Tačiau A. Čičelis paaiškina, jog tai pritaikoma ir apie savižudybę galvojantiems žmonėms: ne visai teisinga sakyti, kad apie savižudybę galvojantis žmogus nebenori gyventi – iš tiesų jis tiesiog nebenori jausti to, ką jaučia, nebegali toliau gyventi jį valdančioje neviltyje. Siekiant pabėgti nuo sunkumų, skausmo, kančios, kai atrodo, kad nebėra nieko, dėl ko būtų verta pasilikti, savižudybė gali atrodyti kaip vienintelė galima išeitis. „Kai problema, su kuria žmogus susiduria, tampa visa apimanti, ta problema virsta visu gyvenimu. Tokiu atveju gyvenimo užbaigimą žmogus tapatina su problemos pabaiga“, – sako A. Čičelis. Anot jo, žmogui, atsidūrusiam tokiame mąstymo tunelyje, labai svarbu plėsti matymo lauką: suprasti, kad yra daugybė įvairių būdų išeiti iš sunkios situacijos. Problemą skaidyti į mažesnius gabalėlius, kad su ja būtų lengviau tvarkytis, arba žingsnius: na, ar galiu pagyventi dar vieną dieną? Dar savaitę?

JAV miestuose neretai benamiais tampa jauni LGBT žmonės. Vienus iš namų tiesiogine to žodžio prasme išmeta jų tėvai, tačiau kiti patys iš jų išeina, nebegalėdami pakelti jiems daromo spaudimo dėl jų lytinės tapatybės ar nuolatinių raginimų „keistis“. Ir nors gyventi gatvėje jie pasirenka patys, šis sprendimas yra ne laisvas, o priverstinis. Tam tikra prasme tai irgi yra „išgaravimo“ forma – ir šiuo atveju renkamasi palikti aplinką, kuri tau teikia ne džiaugsmą, o kančią.

Kalbant apie johatsu priežastis Japonijoje, dažnai iškyla gėdos aspektas: žmogus jaučiasi neatitinkąs jam nustatytų visuomenės normų arba nenori jų laikytis, negali pakelti jam primesto „būtino“ pasiekti socialinio statuso arba neuždirba tiek, kiek „turėtų“, pralošęs šeimos sutaupytus pinigus ir nebegalintis pažvelgti vaikams į akis, praradęs darbą, patyręs pažeminimą… Gėda ir kaltė yra labai galingos emocijos, gebančios priversti žmogų priimti jam nebūdingus ar drastiškus sprendimus.

Vis dėlto gėda ir visuomenės normos egzistuoja visur, ne tik Japonijoje. Faktas, jog Lietuvoje dažniausiai žudosi vidutinio amžiaus vyrai, aiškiai parodo, kaip stipriai lyčių normos neigiamai veikia ne tik moteris, bet ir vyrus. Pavyzdžiui, jei vyras „pačiame jėgų žydėjime“ jaučia prievolę išlaikyti šeimą, tačiau neuždirba pakankamai, kad tą padarytų, norint nesijausti nevykėliu ir nepulti į neviltį, jam lieka pasirinkti: arba pripažinti, kad jam primestos visuomenės normos, vyro vaidmens apibrėžimas neatitinka tikrovės ir jas būtina keisti, arba ieškoti pagalbos.

Man reikia pagalbos

Kreiptis pagalbos daugumai žmonių yra sunku, ypač į psichoterapeutus; dažnam tai asocijuojasi su pralaimėjimu – pripažinimu, kad tau per sunku pačiam susitvarkyti su savo problemomis. Tai sukelia gėdos jausmą, neva esi silpnas, niekam tikęs, verkšlentojas. A. Čičelis sako, kad būtent jaučiama gėda dažnai gali tapti vienu pagrindinių veiksnių, stabdančių žmogų nuo kreipimosi pagalbos. „Gėda dažnai pakiša koją. Manau, jei ne ji, tikrai žymiai daugiau žmonių, atsidūrusių sunkioje situacijoje, aktyviai ieškotų pagalbos“, – sako jis. Čia labai svarbu įsisavinti, jog dvasinis skausmas, begalinis liūdesys, nerimas ir kitos būklės, tarp jų ir depresija, nėra amžinos ir yra išeičių. Žinoma, kartais žmogus pagalbos sulaukti net nesitiki arba nežino, kokia konkrečiai parama egzistuoja ir gali būti suteikta. „Pas mus dar labai mažai emocinio raštingumo – suvokimo, kaip padėti ir sau, ir kitiems, kaip apie tai kalbėti, – sako A. Čičelis. – Tai būtina keisti.“

Kai žmogus jaučia stiprų palaikymą artimoje aplinkoje, profesionalios psichoterapeutų pagalbos jam galbūt ir neprireiks. Tačiau pavojus tas, jog net ir gero linkintys artimieji gali patys to nenorėdami pridaryti žalos, sumenkindami sunkioje situacijoje atsidūrusį žmogų tokiais „nuraminimais“, kaip: „na, juk ne tau vienai sunku“, „kitiems dar blogiau, susiimk ir būk stipri“ ir pan. Toks „palaikymas“ neskatina žmogaus išsikalbėti, o atvirkščiai – netiesiogiai jam nurodo „nebesiskųsti“, kentėti tyloje, neva blogai jaustis tiesiog neturima teisės. „Jei tau dabar yra sunku, labai svarbu to nenuvertinti, o priimti ir tuomet ieškoti būdų, kaip tai pakeisti“, – sako A. Čičelis. Tačiau kartu svarbu ir nenumenkinti žmogaus savarankiškumo, gebėjimo pačiam spręsti ir veikti už save. Kai žmogui atrodo, kad jis nieko savo gyvenime nebevaldo ir ne­kont­ro­liuo­ja, gali padėti supratimas, jog vieną dalyką valdyti vis tiek gali – savo gyvybę. „Kai kuriems šis suvokimas padeda išgyventi“, – sako A. Čičelis.

Prieš savižudybę žmonės paprastai siunčia daug signalų, kad jiems nėra gerai. Veiksmo imamasi tik nesulaukus tinkamo atsako. „Sprendimą nusižudyti žmogus priima ne dėl vienos priežasties. Prie jo priveda krūva dalykų, nors galbūt sąmoningai suvokiamas tik kažkuris vienas, – sako A. Čičelis. – To namus palikusio Japonijos pensininko atveju, jo konfliktas su slaugos namų darbuotojais galbūt buvo tik viena dalelė ilgoje jo patirto pažeminimo grandinėje, arba galbūt jo santykiai su žmona nebuvo nuoširdūs. Visą situaciją žino tik jis pats. Tačiau kartu tokiais atvejais svarbu priimti tai, kad žmogus turi teisę pasirinkti, jei tai yra savarankiškas, sąmoningas jo sprendimas.“

Praėjus dvejiems metams po sprendimo pradingti iš savo paties gyvenimo, žmoną ir tris vaikus palikęs ir johatsu tapęs Sugimoto prisipažino nežinąs, ar jo gyvenimas per tą laiką iš tiesų pagerėjo, ar pablogėjo. •

Žurnalas „Kelionė“

Comments are closed.