1790 m. liepos 17 dieną Edinburge, Škotijoje, mirė škotų švietėjas ir moralės filosofas, klasikinės politinės skonokos pradininkas Adamas Smitas.

Geriausia žinomas dėl savo klasikinių darbų Moralinių sentimentų teorija (The Theory of Moral Sentiments, 1759) Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas (Nature and Causes of the Wealth of Nations, 1776). Pastarasis darbas laikomas jo magnum opus ir pirmuoju šiuolaikiniu ekonomikos darbu.

A.Smitas padėjo pagrindus klasikinei laisvosios rinkos ekonomikos teorijai. Tautų turtas buvo šiuolaikinės ekonomikos disciplinos pirmtakas. Kituose savo darbuose jis išvystė darbo pasidalinimo koncepciją ir aiškino kaip racionalus egoizmas ir konkurencija gali prisidėti prie ekonominio klestėjimo.  Tiesa, dažnai jo idėjos suprantamas suprimityvintai.

Apie A.Smito gyvenimą žinoma gerokai mažiau, nei apie jo darbus. Jo tėvas, taip pat vardu Adamas, buvo muitinės pareigūnas Kerkoldyje ir mirė prieš jam gimstant. Motina Margaret Douglas buvo turtingo žemės savininko duktė. Adamas Smitas pakrikštyas 1723 m. birželio 16 d. Kerkoldyje. Būdamas ketverių metų buvo pagrobtas, tačiau persekiojami pagrobėjai jį pametė ir jis galėjo greitai grįžti į namus.

A.Smitas buvo logikos profesorius; nuo 1752 m. Glazge dėstė ir filosofiją. Būdamas hercogo šeimos mokytojas, lankėsi Prancūzijoje (1764–1766 m.); čia susipažino su Švietimo epochos atstovais. Vėliau pasitraukė iš šios veiklos ir ėmėsi privačių studijų. Pradėjus plėtotis pramonei, mokslo populiarinimo veikaluose Smitas aprašė visas savo laikų ekonomikos teorijas bei kryptis.

Buvo nevedęs, vaikų neturėjo.

A.Smitas iškėlė egoizmą kaip gerovės variklį. Pinigus traktavo kaip prekę, mokėjimo priemonę. Skyrė darbo ir ne darbo pajamas. Iki jo visos pajamų rūšys traktuotos kaip darbo užmokestis. Rinkos mechanizmas pasak A.Smito yra savireguliacinis. Rinka reguliuoja pelną, pajamas. Smitas savo darbuose toliau vystė darbinės vertės kaip sudaiktinto darbo teoriją, kurią suformulavo anglų ekonomistas Viljamas Petis (William Petty, 1623–1687). Jis pabrėžė, kad darbas yra vienintelis ir tikras prekės mainomosios (tikrosios) vertės matas; kėlė klausimą, kodėl rinkos (nominalioji) kaina paprastai nesutampa su tikrąja prekių kaina, t. y. su jų mainomąja verte.

Bet kuriuo atveju kaina priklauso nuo paklausos, nes darbo užmokestis didesnis kylančioje ekonomikoje, t. y. didėjant paklausai, negu nuosmukio ar stabilios ekonomikos būsenoje. A. Smitas teigė, kad bet kurios prekės vertė asmeniui, numačiusiam ją pakeisti į kitus daiktus, yra lygi darbo kiekiui, kurį jis gali pirkti už ją arba gauti, todėl susidūrė su prieštaravimu: jeigu mainomąją prekių vertę sukuria savininko pirktas darbas, tai kaip paaiškinti šios vertės pasiskirstymą tarp įvairiausių visuomenės klasių. Juk visa sukurta mainomoji vertė turi priklausyti darbininkui, o jos pasiskirstymas tarp klasių yra vertės dėsnių pažeidimas, todėl A. Smitas darė išvadą, kad vertės dėsnis veikė tik pirmykštėse visuomenėse, kai dar nebuvo kapitalo ir privatinės žemės nuosavybės. T.y. jis teigė, kad vertę sudaro įdėtas darbo kiekis, tačiau tai galioja tik natūraliame ūkyje, kur nėra samdos. Ten kur yra samda vertę apsprendžia pelnas, renta ir darbo užmokestis.

A.Smitas pasisakė už didelį darbo užmokestį, nes kuo didesnis užmokestis tuo didesnė rinka, vartojimas.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *