Markas Mansonas – Niujorke gyvenantis rašytojas, tinklaraštininkas, parašęs tarptautiniu bestseleriu tapusią knygą „Subtilus menas nekrušti sau (ir kitiems) proto“. Šiame straipsnyje autorius kviečia naujai pažvelgti į besaikį sėkmės ir tobulėjimo troškimą.

Sėkmė dažnai yra pirmas žingsnis kelyje į nelaimę. Pažangos idėja dažnai yra tikrosios pažangos priešas.

Neseniai sutikau vaikiną, kuris, nepaisant to, kad turi nepaprastai sėkmingą verslą, gyvena nuostabiai, kuria laimingus santykius ir turi galybę draugų, kuo ramiausiu veidu man pasakė galvojantis pasisamdyti ugdomąjį vadovą, kuris padėtų jam „pasiekti kitą lygį“.

Kai paklausiau, kas yra šis sunkiai apčiuopiamas kitas lygis, jaunuolis atsakė, kad nėra tikras, todėl jam reikia ugdomojo vadovo, kuris nurodytų jo silpnąsias vietas ir parodytų, kur turįs pasitempti.

– Aaa, – tarstelėjau.

Tada akimirką nejaukiai pastovėjau, vertindamas, kiek tiesmukai sąžiningas noriu būti su ką tik sutiktu žmogumi. Šis vyrukas buvo itin entuziastingas, aiškiai pasirengęs išleisti daug pinigų spręsti tariamai problemai, apie kurią kažkas teikėsi jam pranešti.

– O kas, jei nieko taisyti nereikia? – paklausiau.

– Ką turi galvoje? – atskriejo klausimas į klausimą.

– Kas, jei „kito lygio“ nėra? Kas, jei tai išsigalvojai? Kas, jei jau esi tą pasiekęs, bet tik to nepripažįsti ir, nuolat siekdamas kažko daugiau, trukdai sau vertinti ir mėgautis turimais pasiekimais?

Nuo mano klausimų jis mažumėlę pasišiaušė. Galiausiai tarė:

– Tiesiog jaučiuosi privaląs nuolat tobulėti, bet kokia kaina.

– O tai, mano drauge, ir gali būti tikroji problema.

Sporte vartojama garsi sąvoka, vadinama „daugiau“ liga. Ją kažkada sugalvojo Krepšinio šlovės muziejuje pagerbtas treneris Patas Riley‘is, dalyvavęs NBA pirmenybėse su šešiomis komandomis (su viena jų laimėjo čempionatą kaip žaidėjas).

Riley‘is teigė, kad „daugiau“ liga paaiškina, kodėl čempionatus laimėjusios komandos dažnai galų gale nugalimos ne kitų, geresnių komandų, o pačios organizacijos viduje atsiradusių jėgų.

Žaidėjai, kaip ir dauguma žmonių, nori daugiau. Iš pradžių tas „daugiau“ reiškia pergalę čempionate. Bet vos tik žaidėjai jį laimi, to pradeda nebepakakti. „Daugiau“ tampa kiti dalykai: daugiau pinigų, daugiau reklamų televizijoje, daugiau paplekšnojimų per petį ir pagyrų, daugiau žaidimo laiko, daugiau organizavimo, daugiau žiniasklaidos dėmesio ir taip toliau.

Todėl kadaise darnioje darbščių vyrų grupėje prasideda trintis. Įsitraukia žaidėjų ego. Pradedama mėtytis iš gertuvių. Keičiasi ir psichologinė komandos tvarka: tai, kas kadaise buvo tobula kūnų ir protų chemija, tampa toksišku, suskaldytu chaosu. Žaidėjai pasijunta galintys nesiimti mažų nepatrauklių užduočių, kurios iš tikrųjų padeda laimėti čempionatus, manydami, kad jau užsitarnavo teisę to nebedaryti. Todėl itin talentinga komanda galų gale nustoja laimėti.

„Daugiau“ ne visada yra „geriau“

Laimė anksčiau nebuvo psichologų tyrinėjimų objektas. Tiesą sakant, didžiausias dėmesys psichologijos istorijoje buvo nukreiptas ne į teigiamas patirtis, o į tai, kas susargdina žmones, kas sukelia psichikos ligas, emocinius sutrikimus ir kaip žmonės turėtų tas negandas įveikti.

Tik devintajame dešimtmetyje keli bebaimiai akademikai pradėjo savęs klausinėti: „Sekundėlę, mano darbas kažkaip mane smukdo. O kas gi daro žmones laimingus? Verčiau patyrinėkime tai!“ Netrukus iš to didelio entuziazmo dešimtys „laimės“ knygų užpildė lentynas, milijonai jų egzempliorių parduota nuobodžiaujantiems, nerimastingiems viduriniosios klasės žmonėms, apimtiems egzistencinių krizių.

Bet aš užbėgu įvykiams už akių.

Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos psichologai padarė tirdami laimę, – atliko paprastą apklausą. Jie didelėms žmonių grupėms davė pranešimų gaviklius (nepamirškite, tai buvo devintasis ir dešimtasis dešimtmečiai), ir vos tik gavęs pranešimą, kiekvienas turėjo stabtelėti ir užsirašyti atsakymus į du klausimus:

1) Įvertinkite, kiek skalėje nuo 1 iki 10 šiuo metu jaučiatės laimingi?

2) Kurie jūsų gyvenimo įvykiai sukėlė šiuos jausmus?

Tyrėjai iš šimtų įvairiausių gyvenimo sričių žmonių surinko tūkstančius įvertinimų. Tai, ką jie atrado, ir stebino, ir – tiesą sakant – buvo nepaprastai nuobodu.

Kone visi rašė „7“ – taip, visą laiką, kad ir kas vykdavo.

Maisto prekių parduotuvėje perku pieną. Septyni. Dalyvauju sūnaus beisbolo rungtynėse. Septyni. Tariuosi su viršininku dėl didelio pardavimo klientui. Septyni.

Net kai nutikdavo katastrofiški dalykai (mama susirgo vėžiu, asmuo praleido hipotekos už namą mokėjimą, jaunėlė susižeidė ranką per apmaudų incidentą boulingo klube), laimės lygis trumpam nukrisdavo iki 2–5 intervalo, o po kurio laiko nedelsiant grįždavo prie septynių.

Tai pasakytina ir apie itin teigiamus įvykius. Loterijų laimėjimai, svajonių atostogos, vestuvės – žmonių vertinimai trumpam pakildavo, o paskui, kaip ir reikėtų tikėtis, apsistodavo maždaug ties septyniais.

Tai psichologus pakerėjo. Niekas nėra visiškai laimingas visą laiką. Vis dėlto niekas nėra ir visiškai nelaimingas visą laiką. Panašu, kad žmonės, esant bet kokioms išorinėms aplinkybėms, gyvena nuolatinėje švelnios, bet ne visiškai tenkinančios laimės būsenoje. Kitaip tariant, beveik visada viskas yra gerai. Bet taip pat visada viskas galėtų būti geriau.

Vis dėlto šis pastovus septynetas, prie kurio visi šiaip ar taip nuolat grįžtame, mums iškrečia mažą pokštą. Ir tai yra spąstai, į kuriuos nuolat patenkame.

Apgaulė tame, kad smegenys mums sako: „Žinai, jei galėčiau turėti šiek tiek daugiau, pagaliau pasiekčiau 10 ir likčiau toje būsenoje.“

Daugelis iš mūsų taip ir nugyvena didžiąją gyvenimo dalį, nuolat vaikydamiesi to įsivaizduojamo dešimtuko.

Manote, kad tapsite laimingesni gavę naują darbą, taigi susirandate naują darbą. Po kelių mėnesių kyla nuojauta, kad būtumėte laimingesni, jei turėtumėte naują būstą. Tad įsigyjate naują būstą. Po kelių mėnesių tai jau nuostabios atostogos prie jūros, tačiau gulėdami saulėtame paplūdimyje pratrūkstate: „ŽINAI, KO MAN REIKIA? PRAKEIKTOS PINAKOLADOS! NEGI TAS SUSKIS NEGALI MAN TUOJ PAT ATNEŠTI PINAKOLADOS?“ Taigi, nervinatės dėl savo pinakolados, manydami, kad vos vienas kokteilis pakels būseną iki dešimtuko. O tada išgeriate antrąją pinakoladą. O tada trečiąją. Ir tada… Gerai jau, patys žinote, kaip nutinka. Pabundate pagirioti – būsena, verta trejeto.

Bet tai gerai.

Juk žinote, kad netrukus grįšite prie to septyneto.

Kai kurie psichologai šį nuolatinį malonumų vaikymąsi vadina „hedonistiniu bėgtakiu“, nes nuolat „geresnio gyvenimo“ siekiantys žmonės galų gale įdeda galybę pastangų, bet grįžta ten, nuo ko pradėjo.

Bet palaukite… Žinau, sakysite: Po šimts, Markai. Ar tai reiškia, kad nėra prasmės ką nors daryti?

Ne, tai reiškia, kad mus gyvenime turi motyvuoti kažkas daugiau nei mūsų pačių laimė. Tai reiškia, kad mus varyti į priekį turi kažkas didingesnis už mus pačius.

Antraip tiesiog bėgsite ir bėgsite link kažkokios savo šlovės ir tobulėjimo vizijos, link savo tobulo dešimtuko, drauge jausdamiesi lyg stovėtumėte toje pačioje vietoje. Arba, dar blogiau, kaip ir Riley‘io NBA komandos, pamažu kasitės po savo pamatais.

Saviugda kaip liaupsinamas hobis

Kai man buvo vos dvidešimt keleri, kai buvau, kaip dabar sakau, „savigalbos narkomanas“, vienas mano mėgstamiausių kasmetinių ritualų buvo Naujųjų metų proga prisėsti ir valandų valandas praleisti dėliojant gyvenimo tikslus, savąją viziją ir visus būtinus veiksmus, kuriuos ketinau atlikti, kad ją pasiekčiau.

Išanalizavęs savo norus ir vertybes galų gale sudarydavau patrauklų ir įspūdingai skambantį iš esmės abejotinų tikslų sąrašą, pavyzdžiui: lankyti bongų mušimo kursus, užsidirbti tam tikrą pinigų sumą ar galiausiai suformuoti tą taip sunkiai ištreniruojamą pilvo presą.

Vis dėlto galų gale supratau, kuo savitikslė saviugda mane juokina – ji savaime nieko nereiškia. Tai tik liaupsinamas hobis. Tai jūsų laiką užimanti veikla, kurią entuziastingai aptarinėjate su kitais žmonėmis, mėgstančiais tą patį.

Ilgai užtruko, kol pripažinau faktą, kad vien tai, jog mano gyvenime galima ką nors patobulinti, dar nereiškia, kad tai mano gyvenime ir turėtų būti patobulinta.

Tobulėjimas nėra problema, svarbi tobulėjimą skatinanti PRIEŽASTIS. Kai žmogus kompulsyviai siekia save tobulinti ir be savęs aukštinimo nėra didingesnių priežasčių ar motyvų, atsiranda tam tikra narcisizmo forma, kurios apimtas asmuo nuolat domisi tik savimi.

Tik, ironiška, tai veikiausiai jūsų gyvenimą pablogins.

Prieš daugelį metų vienas draugas kartą prasitarė: „Geriausias sprendimas, kokį tik esu padaręs gyvenime, buvo prisijungti prie savitarpio pagalbos grupės. Po trejų metų geriausias sprendimas, kokį tik esu padaręs gyvenime, buvo nustoti lankyti savitarpio pagalbos grupę.“

Mano galva, tas pats principas galioja ir visoms saviugdos formoms. Saviugdos įrankiai turėtų būti naudojami kaip tvarsčiai – tik tada, kai ką nors skauda, ir visad turi būti siekiama juos galiausiai liautis naudoti.

Gyvenimas – ne tobulėjimo,
o veikiau kompromisų žaidimas

Manau, kad daugelis žmonių gyvenimą mato per nuo­sek­laus asmeninio augimo ir tobulėjimo prizmę. Tikriausiai tai galioja tik jaunystėje.

Vaikystėje jūsų žinios ir pasaulio suvokimas kasmet nepaprastai didėjo. Kai buvote paauglys, jūsų galimybės ir įgūdžiai taip pat sparčiai augo.

Vis dėlto sulaukus pilnametystės, įsitvirtinus ir įgijus žinių tam tikrose srityse – juk tiek laiko ir psichinės energijos investavote į savo įgūdžius ir turtą – gyvenimo ašis pasislinko nuo tobulėjimo arčiau kompromisų.

Dešimt metų tobulinau rašymo gebėjimus. Man pavyko pradėti sėkmingą rašytojo karjerą. Jei išversčiau kailį ir užsimanyčiau tapti didžėjumi, viena vertus – galėtumėte ginčytis – aš „tobulinčiausi“, plėsdamas savo talentų ir įgūdžių rinkinį, bet jei šimtus valandų skirčiau kompetencijoms visiškai naujoje meninėje srityje įgyti, būčiau priverstas atsisakyti kai kurių rašytojo galimybių. Tuos penkis šimtus, ar kiek ten reikia, valandų, kad tapčiau įgudusiu didžėjumi, galėčiau praleisti rašydamas naują knygą, pradėdamas rubriką prestižiniame žurnale ar tiesiog iškepdamas dar krūvą tokių tinklaraščio įrašų.

Tas pats buvo ir su čempionatus laimėjusiais NBA žaidėjais. Jiems atrodė, jog jų vertė pasaulyje kyla. Vakar jie pirmąkart laimėjo čempionatą. Šiandien jie gauna daugiau reklamų, geresnę spintelę ir didelį naujutėlį namą. Tik jie nesuprato, ką turėjo atiduoti mainais. Savo laiką ir energiją, kuriuos dabar skyrė įvairiausiems prabangiems dalykėliams, tad nebegalėjo sutelkti dėmesio į krepšinio esmę. Taigi, jie nukentėjo kaip komanda.

Grįžkime prie ugdomojo vadovo ieškančio vaikino, kurį sutikau prieš porą savaičių.

Apskritai jam tepatariau būti atsargiam. Būkite atsargūs, pajutę polinkį tobulėti vien dėl tobulėjimo, troškimą turėti „daugiau“ vien dėl to „daugiau“. Būkite atsargūs rinkdamiesi naujas svajones ir tikslus, kurie gali pakenkti šiandien jau turimai sėkmei ir laimei.

Kaip sako viena sparnuota frazė – būkite atsargūs su norais, mat jie gali imti ir išsipildyti.

Gyvenimas nėra kontrolinis sąrašas. Negalite jo lyginti su kalnu. Tai nėra golfo mačas, alaus reklama ar dar kokia kita lėkšta analogija, kurią čia galėčiau įterpti.

Gyvenimas yra ekonomika. Erdvė, kur viskas iškeičiama į kažką, o visų dalykų vertė kyla ir krinta priklausomai nuo to, kiek jiems skiriate dėmesio ir pastangų. Šioje ekonomikoje mes visi galų gale, atsižvelgdami į savo vertybes, turime nutarti, ką esame pasirengę atiduoti. O jei vertybes rinksitės neatidžiai, jei būsite pasirengę išmainyti svarbius dalykus dėl dar vienos dopamino dozės, dar vieno laikino šuolio į asmeninį psichologinį dešimtuką, tada lieka tikimybė, kad viską sugadinsite.

Parengė Kšištofas Kšivecas

Žurnalas “Kelionė”

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *