Tėčio liudijimas apie santykius su priklausomu sūnumi. Jautrus, labai sąžiningas tekstas apie iššūkius, kurie iškyla, kai artimas žmogus suserga.

Kunigo Kęstučio skambutis mane ir žmoną visada nuteikia dvejopai: išgyvename ir baimę, ir džiaugsmą. Džiaugsmą, kad viskas gerai, ir baimę, kad sūnus vėl pradėjo lošti, kad atkrito, kaip yra atsitikę tris ar keturis kartus…

Kaip aš padėjau sūnui (atsiprašau, kad šįkart daugiau papasakosiu apie save, nors žmonos indėlis į sūnaus sveikimą – didžiulis), nežinau… Visai neseniai paskambinau jam ir paprašiau pasidalyti mintimis, kaip prisidėjau prie to, kad jis palaipsniui pradėjo tolti nuo lošimų ir žolytės. Iš jo lūpų pirmiausia nuskambėjo – panašus gydo panašų. Aš pats jau daugiau negu penkerius metus nevartoju alkoholio. Sūnaus žodžiais, palyginti su kitais šeimos nariais, su manimi jis lengviausiai randa kalbą, esą jį suprantu geriau ir mano asmeninis pavyzdys jam parodė, kad priklausomybių įmanoma atsisakyti. Dar sakė, kad suaugęs, kuris turi šeimą, vaikų, visų pirmiausia stengiasi dėl jų. O jei tau tik dvidešimt, paprasčiausiai nėra dėl ko stengtis… Kita vertus, jis pripažino, kad nemaža paspirtis jam buvau aš.

Pirmasis aukštosios mokyklos kursas buvo praloštas ir prarūkytas. Laiškas, kad sūnus pašalintas iš universiteto, be to, jo skolos mano sieloje „užkūrė pragarą“, tada atsėlino bemiegės naktys… Teko girdėti apie „Minesotos“ programą. Bandome. Buvau šimtu procentų įsitikinęs, kad sūnus pasveiks per mėnesį. Tačiau to labai norėjau aš, o ne jis. Atsimenu, kaip jį vedžiau Gerosios vilties gatve: aš pėdinu pirmas, o jis už kokių dešimties metrų. Atrodė, lyg ožiuką būčiau nematoma virve tempęs… Priklausomybės ligų centre paklaustas, ar atvyko savanoriškai, sūnus atsakė neigiamai, aiškiai leido suprasti, kad to nori tėvas. Likti centre padėjo testo nustatytas žolės likutis, kuris labai pakirto jo savivertę, ir mano pasakyti žodžiai: „Lieki Vilniuje kaip stovi, pamiršti mane ir darai, ką nori.“ Kad liko centre, ačiū personalui, priėmusiam mano sūnų, nors tai ir kirtosi su centro taisyklėmis.

Po kiek laiko, kai sūnui pirmą kartą leido susisiekti su artimaisiais, mane pasiekė jo skambutis: čia tikras kalėjimas, jis iššoks per langą, nusižudys, aš sugadinau jo gyvenimą ir t. t. Tada, kai jį palikau priklausomybės ligų centre, socialinė darbuotoja pasakė, kad jeigu sūnus išvys šviesą tunelio gale, tai jau bus gerai. Aš pagalvojau, kaip ji gali taip kalbėti, abejoti, kad mano sūnus išlips iš duobės. Deja, ji buvo teisi visu šimtu procentų. Tai man buvo pirmoji pamoka. Antroji pamoka buvo pokalbis su jaunute priklausomybės ligų centro psichologe. Pokalbis įvyko, kai atvykau „atsiimti“ ligonio. Beje, prieš šį pokalbį jau turėjau susidaręs išankstinę nuomonę, kad viską žinau geriau už kitus ir man jokių patarimų nereikia. Todėl, deja, neįvertinau jos pasakytos labai svarbios minties, kad nieko negalima jam duoti kaip avanso, todėl ir mašinytę jis tuojau pat gavo, ir iphoną: juk, sūnaus žodžiais, jis jau pasveikęs. Ramybė truko neilgai. Ir vėl atsitiko tas pats. Antras kartas priklausomybės ligų centre. Šįkart kelią rado pats. Kaip prisipažino vėliau, nebuvo kur dingti. Tai pasėjo viltį, kad dabar tikrai pavyks. Deja, deja… Vėl tas pats per tą patį. Prisidėjo dar vagystės iš artimųjų. Iš artimųjų tikriausiai dėl to, kad vagystei išaiškėjus atseit liksiąs nenubaustas, nes jie juk nesikreipsią į policiją… Vieną po kitos dariau klaidas, dengiau jo paskolas, glaisčiau prasižengimus, vienu žodžiu, tapau jo manipuliacijų auka. Mano gyvenimas virto tikru pragaru. Ramybės neradau nei naktį, nei dieną. Skambučiai ištisą parą – tai naktį nuo tilto šoka, tai žudosi, tai skolininkai jį smaugia, tai avariją padarė, reikia išpirkos. Būdamas sveiko mąstymo tiek ir taip nesugalvotum. Ne kartą šmėstelėjo mintis, kad jeigu jis iš tiesų nušoktų nuo tilto, viskas baigtųsi, teliktų netekties skausmas, galiausiai sugrįžtų išsvajota ramybė, palydima maldos žodžių „Teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“, kurie padėdavo sulaukti ryto.

Ir vėl atkrytis. Kūčių vakaras pas mamą ir seserį. Jos dvi ir mes trise – aš, žmona ir dukra. Sūnaus tarp mūsų nėra. Pirmą kartą taip. Sesuo sako, esą didi šventė, todėl reikia jį surasti ir pasikviesti. Susiskambinau, susitarėme, kur jis manęs lauks. Miestas ištuštėjęs, tamsu, krenta šlapdriba, ir tik jis vienas tokį šventą vakarą susitraukęs pėdina gatve nešinas rankine. Šis prisiminimas man išliks visam laikui, tada pasidarė neapsakomai nyku, širdyje tuščia, užplūdo begalinis gailestis. Mums valgant Kūčių vakarienę, duktė paklausė, kodėl aš taip rūpinuosi juo, o ne ja. Atsakiau klausimu – jei turi dvi rankas ir vieną labai skauda, tai kuria rūpinies labiau? Kita vertus, ji buvo teisi. Dukrai išlaikyti sveiką mąstymą leido tai, kad nejautė jam begalinės meilės.

Namai. Taisyklių, pagal kurias gyvensime, paskelbimas. Taisyklės aiškios ir griežtos, paprastos – miego režimas, jokio kompiuterio ir mobiliojo telefono be mūsų žinios (beje, nei vieno, nei kito jis jau neturėjo), jokių draugelių… Bet juk tai kalėjimas, – prieštaravo jis. O mes atsakėme: „Arba gyveni taip, kaip mes norime ir ieškai bendruomenės, kuri priims ilgesniam laikui, arba kaip stovi išeini lauk.“ Siūliau traukti Druskininkų link, kur teko kartą būti sekmadienį, kai pačiam buvo neapsakomai sunku, tiek ir težinojau. Apie Druskininkus, tiksliau, Panaros kaimo „Pilnų namų bendruomenę“, jis kažkur buvo girdėjęs kaip apie religinę bendruomenę, todėl susirado Vilniuje bendruomenę „Aš Esu“. Įklimpęs buvo taip, kad teliko vienas pasirinkimas – bendruomenė.

Kitą rytą įvyko rimtas pokalbis, nes jau rytoj prasidės pusės metų reabilitacija. Tiesa, nors vėliau sūnus prisipažino, kad ketino išbūti bendruomenėje ne daugiau kaip keletą savaičių, po labai ilgos pertraukos ramybė įsikūrė mūsų šeimoje net pusei metų.

Prirašiau keletą lapų, kaip padėjau savo sūnui, tačiau viską perbraukiau, nes galvoje sukosi mintis, kad viską dariau tik dėl savęs, tik dėl to, kad man pačiam būtų ramiau ir saugiau. Jo kančia padėjo suprasti savo paklydimus, savo artimiesiems darytą žalą. Pirmadieniniais lankiau bendruomenės „Aš Esu“ organizuojamus susirinkimus, kad artimieji geriau žinotų, kaip elgtis su sergančiais priklausomybės ligomis. Lankiau susirinkimus kartu su žmona, ir tai labai pagerino mūsų tarpusavio supratimą. Sužinojome, kad ir mes kartu su savo sūnumi sergame šia liga. O svarbiausia – atradome geležinės meilės taisyklę: „Mes padarėme viską, ką galėjome, dabar tave atiduodame Dievo valiai. Mes esame bejėgiai.“ Gal nuo to ir viskas pradėjo krypti kita linkme? Anksčiau aš buvau begalinės meilės ir supratimo šalininkas. Kėliau retorinį klausimą, argi jis kaltas, kad serga šia, o ne kita liga. Todėl kaip ligoniui aš jam pataikaudavau. Tai buvo neteisinga pozicija. Su žmona tapome vienos komandos nariais, viską darėme kartu, jokių paslapčių, susijusių su juo, neturėjo būti. Jau minėjau, kad buvo nubrėžta riba, ką jis gali ir ko mes netoleruosime. Tačiau šią ribą jis neretai peržengdavo. Pradėjome perprasti jo, kaip manipuliuotojo, meną ir kaip tik tai jam padėjo sveikti. Tik užsimezgus naujiems santykiams tarp jo ir mūsų, jis pradėjo sveikti.

Dabar, kai trumpam išsiskiriame, aš visada jo paklausiu, ar žino, ką jam noriu pasakyti, ir jis atsako – Aš tave labai myliu.

Be Dievo pagalbos, be bendruomenės „Aš esu“, be „Minesotos“ programos ir jos darbuotojų, be mūsų šeimos meilės, be anoniminių lošėjų grupės nebūtų ir jo sveikimo. Dėkoju visiems.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *