1940 m. liepos 21 d. Valstybės teatre prasidėjo pirmoji Liaudies seimo sesija. Nors per trumpą politinės agitacijos laikotarpį absoliuti dauguma kandidatų į Seimą tvirtino, kad nebus keičiama Lietuvos politinė santvarka, bet paprasčiausiai bus siekiama didesnio socialinio teisingumo, daugiau dėmesio bus skiriama neturtingiesiems, jau pati naujojo posėdžio pradžia parodė, kad tai tebuvo tušti pažadai.

Vienas pirmųjų žodžio paprašė komunistas Mečys Gedvilas, kuris perskaitė entuziastingą pranešimą apie tai, kad Lietuva privalo pereiti prie socialistinės santvarkos ir jungtis prie Sovietų Sąjungos. Niekas nedrįso prieštarauti. Keli deputatai išsakė formalius pritarimus ir buvo nutarta, kad Lietuva tampa socialistine respublika.

Po šio vienbalsiai priimto nutarimo susirinkusieji išklausė Petro Cvirkos, Liudo Giros, Povilo Pakarklio, Fridmano Berelio, Michalinos Meškauskienės ir Tomo Tamulevičiaus aistringų kalbų apie tai, koks gėris yra Sovietų Sąjunga ir kaip gerai žmonės joje gyvena. Deputatai vienbalsiai nutarė prašyti, kad SSSR Aukščiausioji Taryba priimtų Lietuvos SSSR į Sovietų Sąjungos sudėtį, kaip sąjunginę respubliką.

Jau po savaitės traukiniu iš Vilniaus į Maskvą išvyko oficiali Seimo narių delegacija, kurią sudarė 20 narių. Jos misiją suformulavo rašytojas Kazys Boruta, beje, vėliau pats tapęs gulago kaliniu: „parvežti į Lietuvą Stalino saulės“.

Kodėl buvo reikalingas visas šis „politinis spektaklis“? Nes Sovietų Sąjungos vadovybei buvo labai svarbu parodyti visam pasauliui, jog tai nėra nei aneksija ar okupacija, bet laisvanoriškas įstojimas į Sovietų Sąjungos glėbį. Beje, archyviniai duomenys rodo, kad visas „spektaklis“ vyko net sklandžiau nei J. Stalinas ir jo aplinka baiminosi.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *