1871 m. liepos 25 d. Kaušeliuose (Puknių vls., Ragainės aps.) gimė Jokūbas Stikliorius, mokytojas, kariškis, visuomenės ir kultūros veikėjas, spaudos bendradarbis, redaktorius, spaustuvininkas.
Jokūbas Stikliorius (Stiklorius, Stiglorus) nuo ankstyvos jaunystės įsitraukė į lietuvišką veiklą. Mokydamasis Ragainės mokytojų seminarijoje, su bendraminčiais 1890 m. įkūrė lietuvišką draugiją „Rambynas“, dalyvavo Tilžėje 1885 m. įsteigtos „Birutės“ draugijos veikloje.
Netrukus po seminarijos Jokūbas Stikliorius 1893 m. pradėjo tarnybą Vokietijos kariuomenėje, tarnavo Karaliaučiuje, Gumbinėje, Tilžėje. Laisvalaikiu neapleido visuomeninės veiklos.
1907 m. gegužės 22 d. Rautenberke (Ragainės aps.) Jokūbas Stikliorius vedė Joaną Kaukelaitytę (Johanna Kaukeleit, g. 1884 06 12). Šeima susilauks dviejų sūnų ir dukters.
1910 m. pabaigoje Jokūbas Stikliorius su kitais įsteigė Gumbinės lietuvių draugiją, veikusią iki Pirmojo pasaulinio karo, ir iki 1914 m. buvo jos sekretorius. 1913–1914 m. taipogi buvo Tilžėje nuo 1879 m. veikusios Lietuvių literatūros draugijos valdybos narys, bibliotekininkas. Leido ir redagavo Tilžėje Enzio Jagomasto spaustuvėje nuo 1912 m. spalio 4 d. spausdintą dvikalbį „Lietuviškai-vokišką savaitraštį – Litauisch-deutsche Wochenschrift“ bei nuo 1913 m. gruodžio 5 d. vietoje jo leistą „Prūsų Lietuvos savaitraštį“, ėjusį iki Pirmojo pasaulinio karo. 1916 m. Jokūbas Stikliorius Kaune dirbo laikraščio „Dabartis“, leisto 1915–1918 m., Didžiajai Lietuvai skirto Vokietijos okupacinės administracijos, redakcijoje.
Baigęs karinę tarnybą, 1918 m. Jokūbas Stikliorius apsigyveno Tilžėje. Čia su bendraminčiais įkūrė Mažosios Lietuvos tautinę tarybą, buvo jos sekretoriumi. Įkūrė ir redagavo laikraštį „Prūsų lietuvių balsas“, dalyvavo 1919 m. kovo 25 d. atkurto Prūsų lietuvių susivienijimo veikloje, buvo jo valdybos narys. 1920 m. kovą Tilžėje trumpai areštuotas, apkaltinus agitacija nuo Vokietijos atskirti ir į pietus nuo Nemuno buvusią Mažosios Lietuvos dalį.
1920 m. balandžio 26 d. Jokūbas Stikliorius su šeima iš Tilžės persikraustė į Klaipėdą, čia nuo balandžio 1 d. buvo perkelta ir „Prūsų lietuvių balso“ leidyba. Klaipėdoje Jonas Stikliorius buvo vienas iš Mažosios Lietuvos knygų ir laikraščių leidybos draugijos „Spauda“, veikusios Tilžėje nuo 1914 m., veiklos tęsėjų, jos reikalų vedėjas. Dalyvavo steigiant Klaipėdos krašto spaudos leidybos ir prekybos bendrovę „Rytas“ (veikusią Klaipėdoje nuo 1921 m. vasario 9 d. iki 1939 m. birželio 29 d.), buvo jos valdybos narys.
1922 m. drauge su kitais Jokūbas Stikliorius įkūrė draugiją tautos kultūrai kelti „Aukuras“, visą draugijos veikimo laikotarpį iki 1939 m. buvo jos pirmininkas.
Vykstant nesutarimams dėl Klaipėdos krašto ateities, Jokūbas Stikliorius drauge su kun. dr. Vilium Gaigalaičiu, Adomu Braku, Erdmonu Simonaičiu ir kitais dalyvavo Paryžiuje 1922 m. lapkritį sušauktoje visų krašto lietuvių ir vokiečių partijų atstovų konferencijoje, kurioje palaikė krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos pozicijas. 1923 m. buvo Klaipėdos krašto tarybos generalinis sekretorius.
1923 m. Klaipėdos kraštui autonomijos teisėmis tapus Lietuvos Respublikos dalimi, Jokūbas Stikliorius ėmėsi verslo, buvo renkamas 1919 m. rugsėjo 20 d. Klaipėdoje įkurto Tautinio lietuvių banko priežiūros tarybos pirmininku. 1924 m. su bendražygiu Gustavu Juozupaičiu (1898–1954) įsteigė ribotos atsakomybės spaudos leidybos bendrovę „Sargas“, leido laikraštį „Pajūrio sargas“ (1924–1925), įsigijo ir leido dienraštį „Klaipėdos žinios“ (1924–1926).
Jokūbas Stikliorius rūpinosi uostamiesčio muzikiniu gyvenimu, dalyvavo 1923 m. steigiant Klaipėdos konservatoriją, buvo jos kuratorijos pirmininkas, rėmė Klaipėdos operą (1933 m. įsteigta prie „Aukuro“ draugijos), jo pastangomis 1935 m. į Klaipėdą buvo perkeltas uždarytas Šiaulių teatras, pavadintas Klaipėdos valstybiniu teatru veikęs iki 1939 m. kovo.
Jokūbas Stikliorius taipogi priklausė 1924 m. įsteigtai Klaipėdos krašto muziejaus draugijai, dalyvaudavo įvairiuose kultūriniuose renginiuose, skaitydavo savo parengtus pranešimus, aktyviai bendradarbiavo spaudoje.
Minint Lietuvos valstybės atkūrimo dešimties metų sukaktį, 1928 m. Jokūbas Stikliorius buvo apdovanotas DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu.
1939 m. kovo 23 d., Klaipėdos kraštą užėmus hitlerinei Vokietijai, Jokūbas Stikliorius drauge su dar maždaug šimtu žinomų krašto lietuvių veikėjų buvo profilaktiškai areštuotas gestapo. Netrukus po to su šeima persikraustė į Kauną.
1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, Stiklioriai atsidūrė sovietinių represinių struktūrų akiratyje. 1941 m. birželį buvo suimtas ir į Rusiją išvežtas vyresnysis sūnus Jurgis Vytautas Stikliorius (1908–1941), tais pačiais metais jis žuvo Archangelsko lageriuose.
Į Vokietiją pasitraukęs Jokūbas Stikliorius mirė būdamas septyniasdešimties, 1942 m. vasario 19 d. Tilžėje, čia ir buvo palaidotas vasario 23 d. (kitais duomenimis, miręs Kaune).
Antrajam pasauliniam karui baigiantis, našlė Joana Stikliorienė, dukra Ieva Banevičienė (1909–1991) ir jaunesnysis sūnus Jonas Arvydas Stikliorius (1914–1999) atsidūrė pietų Vokietijoje. Pastarasis 1950 m. persikėlė į JAV, įsikūrė Filadelfijoje. Abu vaikai visą gyvenimą aktyviai dalyvavo išeivijos veikloje.
Siekiant Klaipėdoje pagerbti Jokūbo Stiklioriaus atminimą, dar 2009 m. rudenį į Klaipėdos miesto savivaldybę kreipėsi Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas. Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius 2011 m. paskelbė konkursą, skirtą žymių šio krašto lietuvių kultūros ir politinių veikėjų Erdmono Simonaičio (1888–1969) ir Jokūbo Stiklioriaus (1871–1942) atminimo įamžinimui. Atminimo ženklas būtų pritvirtintas prie namo Šaulių g. 31, kur jie gyveno. Sumanymą palaikė Mažosios Lietuvos Reikalų Tarybos Klaipėdos skyrius.
Apie būtinybę Klaipėdoje įamžinti Jokūbo Stiklioriaus atminimą, minint jo 150-ąsias gimimo metines, dar kartą priminė ir Kristijono Donelaičio draugija, šiemet švenčianti savo šimtmečio jubiliejų (įkurta Klaipėdoje 1921 m. rugsėjo 13 d., atkurta Vilniuje 1992 m. kovo 14 d.).
One Comment