Yra tokios smulkmenos, atrodo, niekur nepritaikomos, bet kažkodėl išliekančios atminty. Mėlyno drabužio klostės ant vaikiškos kėdutės, stirnų pėdsakai sniege, genio kalenimas į sausmedį ankstyvą šaltą rytą.

Niekur to nepadėsi, o keisčiausiom gyvenimo akimirkom pasirodo kaip tos švieselės. Kitąkart ištartum, kad absurdas čia švyti – tokie svarbūs reikalai, pasaulis eina iš proto, verčiasi kūlio, o tu tarsi pajūryje skaičiuoji tuos akmenukus. Nugludintus, švelnius.

Juos prisiminiau, kai turėjau eiti sunkaus pokalbio. Pasidaliniman žodžiais apie nenumalšinamą skausmą. Kodėl akmenukai? Ir tas žalsvas vanduo… Paskui viskas pasikeičia, bet tai trumpai akimirkai – pajūris. Vėjas. Durys užsiveria.

Kažkurią naktį vaikštinėjau po naują mikrorajoną palei upę, ten buvo puikus dviračių takas. Klausiausi tėkmės ir regėjau bėgimo batelius. Tiksliau, plynus, nuzulintus kedų padus, be jokių rantelių. Per keletą metų visiškai subrūžinau. Ėjau dviračių taku ir nieko nesutikau. Net vienaračio. Buvo tamsu. Upės alsavimui pasižadėjau grįžti į bėgimą, kai tik sugis nugara. Pažadą tesėjau. Tiesa, gerokai vėliau. O tas paupys liko.

Vanduo. Jis dažnai atiteka. Prateka. Atspindi.

Kaip ir veidrodiniai žmonės. Pastarieji mėgsta akinti. Atsistoja dėmesio centre taip, kad saulė kristų tam tikru kampu – ir kiekvienas sutiktas turi prisimerkti. Veidrodiniai tiki, kad iš susižavėjimo. Aš manau kitaip. Bet kas iš to manymo? Pats irgi prisimerkiu. Kartais prisimenu tą šukę, į kurią žvelgdavau ankstyvą rytmetį prieš daugel metų. Ar nesvajojau būti dėmesio centre? Tai aišku!

Kartais ir atsidurdavau. Kaip dabar suprantu, be reikalo. Panašiai kažkada su bičiuliu išėjome darganotą žiemos vakarą cigarečių. Po keleto valandų grįžome be jų, bet su degtinės buteliu. Ir niekaip nesupratome, kas nutiko. Iki šiol nelabai suprantam.

Iššoka toks pavidalas lyg koks žirgas iš atminties ir gali jį pasikinkęs joti iki kitos keitimo stoties. Dar ir pasidairydamas. O prošal slenka kažkokie krūmynai ir vijoklių išnaros aplink pilkų pastatų masyvą.

Kai virš visko išsirita pilnatis, šešėliai tampa įdomesni už jų šeimininkus. Mėnesienos voratinkliai turi gydomųjų galių, jei leidiesi tos šviesos atrandamas. Ką jau bekalbėt apie saulę…

Gal lapkričio saulėtekiai ir saulėlydžiai gražūs dėl to, kad netikėti? Jie glosto pakelių alksnynus, sužimba pagriovių tamsvandeniai. O dar tas raudonis danguje. Rytais – vienoje pusėje, vakarais – kitoje.

O tarp jų – visa diena. Trumpėjanti, dėl to sukelianti ilgesį, kvepianti lapais krituoliais, dėl to minkšta eiti. Vieną tokią atmenu – be kelio, be takelio kaimynų sodybos link, kad būtų įdomiau, kad būtų kitaip. Kol nesutemo. Ir ta diena dar vis nesibaigė.

Skaičiuoji pajūryje tuos akmenukus. Nugludintus, švelnius. Jų daug. Begalybė. Kaip ir galimybių atlaikyti viską. Na, beveik viską.

Ji sugrįžta, atsiveria. Paskutinįsyk – skaitant ne visai lengvą, bet svarbų tekstą. Apie dykumą ir smėliu užneštus miestus.

Kartais tarp visko, kas svarbu, įsiterpia variklio ūžesys. Iš tolo, artėjantis. Dažniausiai tai koks vienišas sunkvežimis. Skilęs priekinis stiklas, tuščias kėbulas, dulkių debesis paskui. Ir javų laukai, beveik iki horizonto. Variklio ūžesys. Tolstantis.

Dar būna kitokių švieselių. Jas skleidžia lengvojoje mašinoje įjungtas radijas. Kai važiuoji per sutemas, visą ilgą naktį, ir klausaisi. Šmėkščioja ženklai autostradoje. Žiburiuoja degalinės. O vidiniame mašinos pasaulyje – muzika, kuri padės išbūti iki ryto. Pati geriausia muzika.

Žinoma, yra ir apčiuopiama ugnis. Visos tos žvakės, liepsnelių plazdėjimai, šokiai ant stalų, priešais skulptūras ir ambasadas – viskas nušvitinta iki paskutinio atomo. Iki pirmojo. Girliandos ir grandinėlės, šventinės ir kasdienės. Švytinčios ir šviečiančios. Kviečiančios. Tarsi kviečiai. Kviečiantys kviečiai.

Vėl prisimenu tuos laukus, baltą dulkių debesį. Važiuoja sunkvežimis. Veža kažką neregimo, bet atmintino. Lyg laivas plaukia. Tolimų dykumų miražas.

Diena dar ilga, jos liko pakankamai. Dar yra laiko šį tą pakeisti tekste, tegu ir ne savajame. Pasukti veidrodį kitu kampu. Pabandyti iš naujo.

Skaičiuoji pajūryje tuos akmenukus. Nugludintus, švelnius. Jų daug. Begalybė. Kaip ir galimybių atlaikyti viską. Na, beveik viską.

Ir kodėl man vis atrodo, kad vengiu sunkaus pokalbio. Einu su tavimi. Ir tyliu.

Žalsvas vanduo, dviračių takas, bėgimo bateliai.

Mėlyno drabužio klostės ant vaikiškos kėdutės, stirnų pėdsakai sniege, genio kalenimas į sausmedį ankstyvą šaltą rytą.

Yra tokios smulkmenos, atrodo, niekur nepritaikomos, bet kažkodėl išliekančios atminty.

Kaip pažadas, kad vienądien jos susijungs. Kad išvysiu vaizdą. Nedidelių matmenų. Ofortą. Pats tokio niekada nesugebėčiau sukurti. Sujungti. Per smulkios dalelės, per šviesios.

Vadinasi, ne mano tas paveikslas.

Tavo.

Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. I (17)

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *