Vida Lipskytė. Augustės Tamulytės nuotrauka

Gyvenimo kelionė tampa nuostabiu nuotykiu, kai išmokstame skaityti ženklus, kai liaujamės kaltinti kitus dėl kelio sunkumo ar netikėtų vingių, kai išmokstame atleisti ir paleisti, ir kai geriau pažįstame save keliaujantį. Žmogus – nuolat kintantis, labai savitas, unikalus virsmo procesas. Nuostabu, jei šioje nuolatinio pokyčio kelionėje pasiseka sutikti asmenybių, kurios savo kelionės atradimų patirtimi dalijasi taip dosniai, kaip Vida Lipskytė (g. 1958). Alsėdžiuose gimusi režisierė, psichodramos ekspertė, mokytoja, dramos terapijos lektorė gyvai pasakoja apie savo gyvenimo kelionės akimirkas ir įžvalgas.

Pradėkime nuo pradžių: Vida, iš kur Tu? Kokia Tavo istorijos pradžia?

Gimiau Alsėdžiuose. Tuomet ten dar buvo ligoninė, o mano mama dirbo sesele chirurginiame skyriuje. Tad jo inventorius – žirklės, žnyplės, švirkštai, skalpeliai – buvo mano žaislai. Gydydavau lėles, kol… supūdavo užpakaliukai.

Pamenu, ir ligoninėje vienąkart gulėjau. Mama pasakoja: „Susirgai, norėjau suleisti tau vaistus, o tu žiūri į mane didelėm mėlynom akim, ašaros rieda, ir sakai: „Tu nemyli manęs. Tu man leisi vaistus. Nori, kad man skaudėtų.“ Istorija baigėsi tuo, kad mama nuvedė mane į ligoninę ir ten praleidau visą savaitę.

Papasakok dar apie savo vaikystę. Jūsų šeima buvo didelė?

Esu jauniausia, turiu brolį ir seserį. Sesuo turėjo savo draugių, bet brolis, kuris yra penkeriais metais vyresnis, galima sakyti, mane užaugino. Tėvus, kurie nuolat budėdavo ligoninėje, mačiau mažai. Kai kas nors pastebi, kad esu laisva, šypsausi: ačiū Dievui, tėvai neturėjo laiko manęs auklėti. Kartu su broliu būdavau ištisas dienas: žygiavom, keliavom, tyrinėjom. Su juo mano vaikystė buvo pasakiška, saugi. Leisdavau laiką su broliu ir jo draugų kompanija, taigi, augau tarp gatvės bernų, kurie visi labai mane mylėjo. Buvau toks pūkelis tarp jų, net ant rankų nešiodavo, kai pavargdavau.

Mama – medicinos sesuo, tėtis – greitosios pagalbos vairuotojas, žaisdavai su skalpeliais ir švirkštais, ar neturėjai svajonės pati tapti gydytoja?

Iš tiesų vienu metu labai norėjau stoti į mediciną. Bet tie sovietiniai metai… Į mediciną dažniausiai priimdavo per didelius kyšius, o pinigų mes neturėjom. Kaip sakė mama: „Būtum dar viena seselė – alga 60 rublių, darbo daug…“ Vis dėlto ir dabar, jei kas susižeistų, kaifuočiau, stabdydama kraujavimą, aprišdama žaizdą. Nebijau kraujo, nebijau žaizdų, nebijau ir mirties.

Pavyzdingos, gerai besimokančios antrokės nuotrauka Alsėdžių mokyklos garbės lentoje. Apie 1966 m. (nuotrauka iš asmeninio V. Lipskytės archyvo)

Kodėl nebijai mirties? Daugelis žmonių jos bijo.

Kai mama prieš mirtį buvo komoje, labai aiškiai atsimenu, jog nežinojau, ką daryti, kaip būti šalia. Kaip rodo filmuose, bandžiau su ja šnekėtis, bet nieko nejaučiau. Išgyvenau jausmą, kad čia ne mano mama… Tai buvo labiau techninis susitikimas su mirtimi.

Visai kitaip išgyvenau tėvo mirtį. Pusę metų prieš tai jis gyveno pas mane, per tą laiką mudu išsprendėm visus buvusius konfliktus, „meilių ir nemeilių“ klausimus. Per tą pusmetį patyriau daugiau tėvo meilės nei per visą gyvenimą. Būtent tada prisijaukinau mirtį… Paskutinę tėčio gyvenimo naktį tiesiog atsiguliau šalia, glosčiau jo galvą, šluosčiau prakaitą, vis tikrinau pulsą, taip jį ir išlydėjau. Buvo labai gera, kad ir kaip keistai tai skamba.

Toks išlydėjimas ir santykis su mirtimi primena šv. Pranciškų, kuris mirtį vadino seserimi…

Tikrai, sesė Mirtis… Tėtis mirė sunkiai, labai kentėjo. Visą naktį meldžiausi, kad tik greičiau… Mano vyras irgi mirė namie. Po jo laidotuvių nunešiau į hospisą likusius vaistus. Ten pamačiau gulinčias moteris ir… mane taip vidiniai truktelėjo, kad ėjau į palatas ir bučiavau joms rankas. Viena jų paklausė: „Kodėl tai darai?“ Atsakiau labai paprastai: „Ką tik palaidojau savo vyrą.“ – „Tada suprantu.“ Kas mane patraukė eiti ir bučiuoti toms moterims rankas, nežinau, gal taip intuityviai priėmiau savo netektį…

Būna, ateina įkvėpimas ir padarai kokį nors veiksmą, nežinodamas kodėl, bet supranti, kad jis tau kažkuo svarbus. Galbūt taip vyksta gydymas?

Veikiausiai. Gali sakyt, kad kažką darai dėl žmonijos gerovės, bet iš tikrųjų juk pirmiausia – dėl savęs.

Sugrįžkime prie jaunystės, mokyklos laikų. Kokia buvai vaikystėje, paauglystėje?

Nuo mažų dienų buvau individualistė, kaip ir dabar. Tėvai bandė vesti mane į darželį, bet iš jo kiekvieną kartą pabėgdavau. Nenorėjau žaisti su vaikais ir dabar nemėgstu komandinių žaidimų. Taigi, tėvai prarado viltį ir į darželį manęs nebevedė, kokia laimė – namuose būdavau viena. Kadangi buvau mažutė, man ant taburetės palikdavo dubenį su maistu, kad neišalkčiau, ir likdavau viena, kol kiti vaikai grįždavo iš mokyklos. Tai buvo nuostabiausias laikas! (Juokiasi.) Neatsimenu, ką veikdavau, ką žaisdavau, bet tas laikas vienumoj buvo tobulas.

Gal čia slypi atsakymas į opų šių dienų klausimą apie kūrybiškumą, esą, jį reikia specialiai ugdyti, ir vaikai nuo mažumės nuolat žaidinami, dirginami.

Dabar vaikams taip organizuojamas laisvalaikis, kad jie, neduok Dieve, neliūdėtų ir nenuobodžiautų. Būna, stovykloje kelios laisvos akimirkos, o vaikas nerimauja: „Mes jau dešimt minučių nieko neveikiam.“ Tada atsakau: „Aš tai veikiu.“ – „O ką?“ – „Žiūriu į medį. Voveraitė ten gyvena.“ – „Voveraitės nėra.“ – „Bet gal pasirodys.“

Vaikystėje mūsų niekas neužiminėjo, patys sugalvodavom, ką veikti, ir nepamenu, kad būtų kada nuobodžiauti.

Artekas, 1983. (nuotrauka iš asmeninio V. Lipskytės archyvo)

Ar galima sakyti, kad gimtieji Alsėdžiai – Tavo sielos namai, kur gali būti laisva, kur gera būti taip, kaip būnasi?

Esu labai susieta su jais, net mano vidus panašus į Alsėdžius. Galima sakyti, kad esam vienos prigimties. Kartą per retorikos pamoką uždaviau vaikams papasakoti giminės istorijas. Pati jiems papasakojau apie savo senelį. Esu iš tokių įdomių giminių… Seneliai, tėvai nebuvo tie žmonės, kurie tvarkingai gyveno, tvarkingai užaugo, tvarkingai išėjo, tvarkingai išmoko, tvarkingai dirbo, tvarkingai apsiženijo… Vis nutikdavo kas nors neįprasta. Seneliai iš tėvo pusės dirbo dvare, senelis buvo liokajus, o po dvarų padalijimo jie buvo išmesti į niekur. Seneliai vargo, nes nemokėjo gyventi paprasto gyvenimo. Mamos tėvas keliavo į Ameriką užsidirbti pinigų, bet jie nuplaukė per 1918 m. revoliuciją ir Lietuvos nepriklausomybės laikus, taigi, senelis po beveik dešimties metų vos ne katorginio darbo Čikagos fabrikuose parsivežė tik tiek, kiek turėjo kišenėje. Be to, visoje giminės istorijoje matyti kažin kokie neišsipildę dalykai, kai galėjo būti, bet nebuvo…

Tokie patys yra ir Alsėdžiai. Keturis šimtus metų jie buvo nesankcionuotas vyskupijos centras. Teologas kun. Jonas Gintila netgi sugalvojo, kad čia reikia steigti universitetą, skirtą visai Žemaitijai. Buvo pradėta tam rengtis ir staiga – neįvyko. O Stanislovas Narutavičius, Vasario 16-osios signataras, buvo paskelbęs nepriklausomą Alsėdžių respubliką, kaip tais laikais buvo madinga, bet užėjo kazokai ir viskas baigėsi. Sovietiniais metais čia pastatė didžiules modernias žemės ūkio technikos dirbtuves, net per Maskvos televiziją rodė, o po kelių metų iširo kolchozai. Alsėdžiuose gimė ir mokyklą baigė pasaulinės reikšmės dailininkas, optinio meno pradininkas Kazys Varnelis, bet retas alsėdiškis jį žino ar jo paveikslus matęs… Visose Alsėdžių istorijose kažkas vyksta, vystosi, kaupiasi tarsi burbulas, staiga tik paukšt – ir nieko nelieka.

Labai daug atitikmenų su Alsėdžių istorija randu savo gyvenime.

O kaip Tavo gyvenime atsirado teatras? Juk gyvenai Alsėdžiuose, o tėvai – ne menininkai.

Mano tėvai buvo gana meniški. Tėtis – tikras artistas. Alsėdžiai turėjo savo kultūrnamį, ir mano tėvas vaidindavo ten, o mes eidavom žiūrėti spektaklių. Be to, mama buvo labai išsilavinusi moteris, labai mėgo skaityti, domėjosi menu. Mus, vaikus, tėvai tįsdavo į visus renginius, kokie tik vykdavo Alsėdžiuose, ir man tai patiko.

Projektas „Kino knyga“, Radvilų muziejuje, 2017. Vilijos Buivydės nuotrauka

Mūsų lietuvių kalbos mokytoja a. a. Vida Rupeikaitė statydavo poetinius spektaklius. Ji labai mėgo poeziją, mokėjo ir kitus uždegti aistra literatūrai. Jos statytuose spektakliuose būdavau pagrindinė žvaigždė. Todėl ir stojau į literatūros ir režisūros studijas Klaipėdoje.

Ši specialybė buvo eksperimentinė, vienintelė tokia Sovietų Sąjungoje: lygiagrečiai ėjome lietuvių kalbos ir literatūros bei režisūros studijų programas. Buvo išties sudėtinga, bet džiaugiuosi, nes perskaitėm daug literatūros kūrinių, ir tai derėjo su režisūra bei vaidyba.

Daugelis bendramokslių, gavę paskyrimus į mokyklas, ten ir nusėdo. O aš ne… Kai mane, baigusią LTSR konservatorijos teatro fakultetą, paskyrė į vidurinę mokyklą Mažeikiuose būti pionierių vadove, net nesupratau, ką ten reikia daryti. Baisiai pasipiktinau tuo paskyrimu ir dvejiems metams išvažiavau į Arteką – vaikų stovyklų centrą Kryme. Sprendimą priėmiau per vieną vakarą, o juk gyvendama savo kaime, net nežinojau, kas yra tas Artekas, kur jis…

Papasakok daugiau apie savo laiką Arteke.

Artekas kasmet pasipildydavo „nacionaliniais kadrais“. Iš Pabaltijo mūsų buvo labai mažai, bet, norint pademonstruoti tautų draugystę, reikėjo, kad keletas būtų… Mus laikė šiek tiek atokiau, pvz., kai į Arteką atvyko M. Gorbačiovas, net artyn neleido (juokiasi).

Pasilikau darbuotis Arteke ilgiau negu reikėjo, nes čia mačiau visą pasaulį! Suvažiuodavo delegacijos iš Amerikos, Japonijos, Afrikos, Skandinavijos… Mums, sovietiniams, čia mezgėsi nuostabios pažintys. Skandinavai mane su estu Juhanu priimdavo kaip savus.

Su didžiule pagarba atsimenu stovyklos viršininkę Svetlaną Poloskovą. Ji – nuostabi oratorė, išmintinga pedagogė. Būdavo, susodina 250 vaikų, suvažiavusius iš visos Sovietų Sąjungos, ir valandą pasakoja apie Tarkovskio filmus. O vaikai jos klausosi! Svetlana turėjo talentą apie sudėtingus dalykus kalbėti paprastai, suprantamai. Ji buvo psichologijos mokslų daktarė. Mes, vadovai, aprašydavom kiekvieno vaiko raidą ir savo būrio psichologinę analizę. Po to su Svetlana vykdavo ilgiausios diskusijos, konkrečių atvejų analizės. Mes ir tie vaikai buvom visas jos gyvenimas. Partiniai šulai jos nemėgo, įtarinėjo, kad kažkaip ne taip dirba. Būdavo, vyksta koks renginys, ir Svetlana su liūdesiu sako: „Pažiūrėkite…“ – po kiparisais stovėdavo juoda „Volga“. Svetlanai buvo sunku išlaviruoti tarp ideologijos ir sveiko proto…

O aš niekad nelikdavau ten, kur blogai jaučiuosi, juk bėgau jau ir iš darželio, nors buvau gana paklusnus, neišsišokantis vaikas, ir vėliau, jei blogai jausdavausi, išeidavau. Esu pakeitusi labai daug darbų, nebijau permainų.

Esi ir psichodramos specialistė, o kas yra psichodrama?

Psichodrama yra grupinės terapijos metodas. Tik čia žmogus ne pasakoja, jaukiai sėdėdamas foteliuke, bet scenoje dėlioja savo gyvenimą. Esmė – sudaryti sąlygas, kad žmogus kūnu atgamintų tą jausmą, kurį patyrė kažkuriame gyvenimo etape ir susitiktų save. Psichodramos pradininkas J. L. Morenas sakė, kad žmogaus problemos kyla sociume, vadinasi, sociume ir turi būti sprendžiamos. Santykiai su grupe yra lyg tavo socialinės aplinkos simuliacija. Čia gali vykti ir „repeticijos“ – gali pabandyti padaryti tai, ko gyvenime niekada nedrįsai, gal ir neišdrįsi, bet žinosi, kaip jaustumeisi, tai darydamas. Grupė tampa suokalbininkais, turi savo paslapčių ir išlaiko konfidencialumą – visa tai sukuria saugumo jausmą. Psichodrama – veiksmo metodas, kurio tikslas – išplėsti savo asmenybės ribas. Tik aktyviai veikdamas gauni naujos patirties. Sakoma – nekalbėk, o rodyk. Tai, ką rodai, tą turi ir jausti. Kai pajauti, tada gali veikti, gali pradėti keistis. Psichodrama – tai ištisas nuotykis, į kurį leidžiamės savo noru. Joje labai svarbus žaidimo momentas. Užsiėmimų metu žmonės iš naujo mokosi žaisti. Vaikystėje visi mokėjome žaisti. Paskui tapome protingi ir… dažnai nelaimingi, net nuobodūs. Žaidimas atpalaiduoja, nutrina socialinius statusus, kaukes, priartina prie tikrojo „aš“. Tikslas – žaisti Gyvenimą, žaisti Šeimą, žaisti Santykius. Tai reiškia, kad turi būti kūrybingas. Turi keistis pats, o ne bandyti keisti kitus. Mėgstu priminti – tu niekam nieko neprivalai, ir tau niekas nieko neprivalo. Teks darbą nudirbti pačiam.

Projektas „Kino knyga“, Radvilų muziejuje, 2017. Vilijos Buivydės nuotrauka

 Papasakok, kaip nutiko, kad susidomėjai psichodrama? Kuo ji Tave sužavėjo?

Tai – visiškas atsitiktinumas. Vienu metu dirbau Lietuvos vaikų ir jaunimo centre, kur buvo stipri teatro studija. Dirbant su jaunimu – neprofesionalais – man labai rūpėjo, kaip nepadaryti falšo. Per vieną konferenciją teatro pedagogams buvo pakviestas Olegas Lapinas, kuris pristatė psichodraminį veiksmą. Tuomet įkliuvau… Apėmė jausmas, kad tai mano. Kaip tik tuo metu į rankas pakliuvo skrajutė apie renkamą psichodramos studijų grupę Lietuvoje ir įstojau. Studijos kainavo didelius pinigus, bet niekad nesigailėjau. Mūsų pirmo lygio mokytojas buvo Norbertas Busse-Heise‘as (1959–2010), jam esu dėkinga už įkvėptą meilę psichodramai.

Psichodrama man labai padėjo, statant spektaklius su mokiniais. Ir čia man svarbiau terapija: nėra esmė pastatyti spektaklį, esmė – kad per patį procesą vaikas augtų.

Ar pamokų, kurias dėstai mokykloje, pagrindas yra psichodrama?

Ten daugiau dramos terapija – „terapinis teatras“. Mokiniai dažnai yra taip įtikėję mokslo, žinių galia, kad susikuria iliuziją „aš čia laimėsiu“. Mano tikslas – išmušti šią iliuziją, įsitikinimą „mokslas yra mano Dievas“. Siekiu parodyti, kad ne mažiau svarbu žmogiškasis faktorius: pajausti, pamatyti. Be to, svarbus kūrybiškumas, savęs atskleidimas – juk negali laisvai kalbėti, jei nesi laisvas. Negali pasitikėti kitais, jei nepasitiki savimi, ir atvirkščiai. To supratimo vaikams labai reikia.

Iš tiesų, Tavo statyti spektakliai yra visiškai kitokie nei tradiciniai mokykliniai. Juose – ir katarsio išgyvenimas, ir stiprus emocinis užtaisas, o po spektaklio juo dar gyveni kurį laiką.

Ačiū Tau. Tokio spektaklio negali tiražuoti, nevežioju jų po nesibaigiančius festivalius. Be to, labai saugau vaikus, nes, kaip ir pastebėjai, spektakliuose tikrai yra emocinis užtaisas. O vaikai nėra profesionalai, jie nemoka atidirbti technikų. Ir mano tikslas kitoks – kad vaikas išgyventų savo personažą, suvoktų jo tragediją, perleistų per save ir rastų atsakymus, kurie padėtų save pažinti. Tai stipriai paveikia, dėl to dar ilgai reikia išvedinėti juos iš vaidmenų. Būna, matai ašarą vaidinančio vaiko aky ir supranti, kad tai tikra. Fantastika!

Labai gražus tas jauno žmogaus atskleidimas visai kitokiu kampu, visai kitokioj šviesoj…

O jei dar supranti, kad čia, pagrindiniame vaidmeny, tas pats vaikas, kuris mokykloje vaikščiojo kampais, ausines užsidėjęs ir neišlįsdavo į dienos šviesą… Čia yra tikras laimėjimas, o ne pats spektaklis…

Paaugliai dažnai yra „nepatogūs“, o Tu, kiek suprantu, itin juos myli?

Žiauriai myliu paauglius (juokiasi). Su šia grupe dirbti yra įdomiausia. Jie, panašiai kaip šunys, kažkaip atpažįsta, užuodžia savą. Net čia, Alsėdžiuose, einu gatve, o jie sveikinasi, pasišnekam. Man pačiai paauglystėje trūko suaugusio žmogus, kuris man padėtų, buvau sunki paauglė. Dabar jaučiu, kad galiu paaugliams būti tuo žmogumi, kuris gali padėti. Pamenu, kai tapau penktokų auklėtoja, vaikų tėvams pasakiau: „Vaikus mylėsiu, o jus auklėsiu.“

Nebijau paauglių. Kai vyko „Kūrybinės partnerystės“ projektas, dirbau su kolonijų vaikinais bei socializacijos centrų vaikais. Atsimenu, vienas apsauginis sako: „Aš pabūsiu kartu.“ Sakau: „Eikit, nereikia man čia jokių apsauginių.“ Tikrai nebuvo baisu. Pamenu, kai mergaičių kolonijoje rodėme spektaklį, jos verkė…

Esi sakiusi, kad kiekvienas kažką darome dėl savo asmeninių paskatų ar savo žaizdų…

Taip, būdama su paaugliais, aš gydau save, savo sužeistą paauglį. Kartais įsivaizduojam, kad esam pasaulio gelbėtojai, o Motina Teresė sakė: „Eik namo ir mylėk savo šeimą.“ Visas pasaulio gelbėjimas tuo ir baigiasi. Dar sakom: „Aš dėl žmonių.“ Bet iš tiesų juk nieko dėl jų nedarom, tik dėl savęs. O jei tik dėl žmonių, tada… tai jau yra agresija. Tuomet tikimės iš kitų liaupsių, pripažinimo, o jei to nebus, bent jau galėsim pazyzt: „Štai aš gelbėjau, o man nieko.“

Ar daug sužeistų žmonių šiandien mūsų visuomenėje?

Yra daug sužeistų ir labai daug nebrandžių žmonių. Nežinau, kada mūsų visuomenė subręs, atrodo, kad daugelis kažkur paauglystėje ir įstrigę. Pavyzdžiui, regis, suaugę žmonės, bet paskaičius jų komentarus internete, stebint elgesį gatvėje ar prekybos centre, atrodo, kad jie yra paaugliai. Pilvoti, senstelėję paaugliai. Ir jei tu pats viduje paauglys, nors išoriškai ir suaugęs, tuomet negali pakęsti jaunuolių, kuriuose tarytum veidrodyje matai save. Sakoma, kad jei žmogus patiria dideles traumas, jis nebegali augti. Įdomu, kodėl žmonės dažnai sustoja bręsti paauglystėje, kodėl mūsų suaugusiai visuomenei taip labai stinga brandos?..

Čia gali būti reikšminga Lietuvos visuomenės trauma, patirta per trėmimus, sovietmetį. Iš tų žaizdų kyla ir baimė gyventi savo gyvenimą.

Taip, mes, kaip visuomenė, dar nesam šitų žaizdų išsilaižę. Dar tylim. Mes, psichodramistai, juokaujam, kad reikėtų parengti gerą projektą, siekiant iškelti visus tuos skaudulius. Pavyzdžiui, vokiečiai stipriai terapinosi po karo, o mes vis tylim. Vis tebetylim apie visus rezistencinius laikus, trėmimus, nešam gedulo vėliavas, einam žydų keliais, bet… tylim. Tylim, kad mūsų seneliai, dėdės ar tetos dalyvavo to laiko baisybėse, pavyzdžiui, žudynėse.

Išties dažnai net nežinom, kodėl giminėje kažkas vienaip ar kitaip elgiasi. Gal dėl trėmimų, o gal dėl giminės gėdos, kad vienas į mišką nuėjo, o kitas – į milicininkus.

Juk labiausiai žmogų žudo, kelia visokias baimes, fobijas, paniką neišsakyti dalykai, paslaptys. Ir šiais laikais tėvai dažnai stengiasi nutylėti tai, kas šeimoje blogai, o vaikas jaučia kažkas negerai, bet nežino kas, ir tuomet jam sunkiau. Tai ir augina siaubus baubus…

Alsėdžiai, antroji karantino banga, 2021. Linos Matuzienės nuotrauka

Tai primena pasaką apie ežerą, kuris kabojo, kabojo kaip juodas debesis, ir žmonės turėjo įminti jo vardą. Kol neįminė, tol jis kėlė grėsmę.

Ims kada ir nukris tas ežeras, tuomet visi išsiverks, apsikabins… Mano mama buvo partizanų ryšininkė, bet pati sakydavo: „Baikit, čia tik skambūs žodžiai. Buvom jaunos panos ir mums tai buvo nuotykis.“ Juk jaunimas mėgsta nuotykius! Bet vėliau mama buvo nuolat sekama ir į Alsėdžius persikėlė, kad pamėtytų pėdas. Tėvai buvo dievobaimingi katalikai, kurie net miegoti neidavo, poterių nesukalbėję, bet iš baimės mūsų, vaikų, neauklėjo katalikiškai, tiesiog užspaudė tikėjimą savy. Įsivaizduoju, kaip mama kentėjo, negalėdama praktikuoti ir perduoti savo tikėjimo, juk buvo stebima tarsi po padidinamuoju stiklu.

Nebuvai auklėjama katalikiškai, tačiau turi tikėjimą…

Matyt, tikėjimas buvo užkoduotas manyje. Viešpats šypsojosi ir laukė… 1990-ais metais sukūriau šeimą, gyvenimas buvo labai sunkus. Trys vaikai gimė vienas paskui kitą. Aš – menininkė, vyras – mokslininkas, vaikai alkani… (Juokiasi.) Atsimenu, buvo Verbų sekmadienis, bažnyčioje klausantis Kristaus Kančios istorijos, staiga mane pagavo. Klausiausi, ir viskas viduje sukilo, toks susitapatinimas, pajautimas, kad čia – mano istorija. Kad visa tai yra gyva ir tikra! Įvyko Susitikimas!

Suprantu, kad ir kaip būdavo sunku, niekada nepraradau gyvenimo džiaugsmo. Nežinau, iš kur jis manyje toks stiprus. Šis džiaugsmas nėra dirbtinis ir jam nereikia jokių pastangų. Aš džiaugiuosi gyvenimu! Ir nepaliauju dėkoti.

Domiesi ir pasakomis. Kirba paklausti apie baisias pasakas, ar jas tinka sekti vaikams?

Vedu seminarus pedagogams, viena iš temų, skirtų darželio auklėtojams, – pasakos. Pamenu, viena iš dalyvių sako: „Kokios baisios tos pasakos! Atsimenu su siaubu iš vaikystės… Ir dabar laikau vieną knygelę paslėpusi spintoje.“ Paklausiau: „Tai kodėl tu jos neišmeti?“ O ji – „Nežinau.“ Įsivaizduoji, beprotišką savo baimę, užuot atsivertusi ir pamėginusi suprasti, iš kur ji kyla, laiko paslėpus. Kiek ir mes esam paslėpę visokiausių dalykų, kaip pas Mė­lyn­bar­zdį rūsyje – viskas paslėpta ir užrakinta.

Kai kas nors teigia, kad lietuvių liaudies pasakos yra baisios, atsakau, kad jos yra nuostabios, puikios, teisingos, kalbančios apie gyvenimą. Juk ir gyvenimas kartais yra baisus. O taip šlovinami sovietiniai filmukai – „Senoji animacija“ – be proto geri, gražūs, labai meniški, bet… nėra teisingi. Taip, šiek tiek jų reikia, bet visi filmukai negali būti tokie. Sakoma, jog mumyse gyvena du vilkai – piktas ir geras, kurį maitinsi, tas ir vyraus. Bet antrasis nežūsta, laukia. Jis irgi trokšta gauti šiek tiek „maisto“. Dėl to mes žiūrim siaubiakus, puolam stebėti avarijas, gaisrus – taip bent šiek tiek maitinam tą blogąjį vilką.

O mūsų karta užaugo su labai gražia animacija, kur buvo maitinamas vienintelis gėrio vilkas, o tas kitas liko neėdęs. Bet nešertas šuo, nutrūkęs nuo grandinės, gali įkąsti ir šeimininkui. Vadinami „blogi jausmai“, „bjaurios“ savybės, nugrūstos į šalį, sulaukėja, bet niekur nedingsta ir pačiu netinkamiausiu momentu prasiveržia, pridarydamos mums visokių nemalonumų ir taip parodydamos mūsų „tamsiąją mėnulio pusę“, kurios ir patys gerai nepažįstam arba net nežinom, kad ji yra…

Žinoma, vaikams iki penkerių metų reikėtų sekti gyvulines pasakas, apie žvėrelius. O stebuklines – vyresniems. Ne dėl to, kad mažieji išsigąs, ne, greičiau jau išsigąs tėveliai, bet dėl to, kad vaikui iki penkerių metų išties per sudėtinga suvokti šias pasakas. Pavyzdžiui, yra viena labai sena dar Jono Basanavičiaus užrašyta lietuvių liaudies pasaka apie tai, kaip mirė mama, ir vaikas liko vienas pasaulyje. Jis nusikirto mamos ranką ir, užsikišęs ją už marškinėlių, nešiojosi su savimi. Kas iškyla mūsų, suaugusiųjų, vaizduotėje? Kraujas, smarvė, puvimas – tiesiog šlykštu. O vaikui? Nieko daugiau – jam tai yra mamos ranka, kuri glosto, maitina, glaudžia. Nesvarbu, kad mama mirė, jos ranką jis turi su savimi.

Vaikas supranta tiek, kiek reikia, o suaugusieji daro klaidą, kai pradeda aiškinti pasakas, taip tik supainiodami vaiką.

Džono Bartono lėlyčių metodas „Žaisk ir Gyvenk“ 2021 m. Linos Matuzienės nuotrauka (iš asmininio V. Lipskytės archyvo)

O ar suaugusiesiems reikalingos pasakos? Ar gali jos būti panaudojamos kaip terapijos priemonė?

Taip, tikrai. Terapijoje naudojamos tam tikros sudėtingesnės pasakos. Tikras atradimas, ačiū kolegei Salomėjai, – pasaka „Gulbė, Karaliaus pati“. Kai baigsis karantinas, labai noriu panaudoti ją, dirbant su suaugusiais, kurie ruošiasi skirtis. Sakyti jiems: „Stop, dar nesiskirkit, pirmiausia pažaiskim šitą pasaką.“ Joje yra visi žmogaus gyvenimo ir santykių etapai: brendimo, augimo, meilės, ženatvės, bandymų valdyti, ištverti… Taip, pasakose yra viskas. Be to, ar pastebėjote, kad pasakose niekas nesižudo, nors sunku, bet išgyvena, išbūna?

 Kartais žmonių pyktis kyla dėl to, kad jie priima savo būtį kaip stabilų dalyką, o kažkada kilo mintis, kad žmogus yra procesas. Ne subjektas, o procesas.

Kelionė. Iš tikrųjų viskas yra kelionė. Vidinė kelionė į aukštesnį asmenybės lygmenį, į tobulėjimą, išorinė kelionė per brendimo laikotarpius, kelionė gyvenant su kitu žmogumi, kelionė per profesinę patirtį, per karjerą… Mūsų gyvenimai – kelionė, ėjimas. Svarbu žinoti kryptį ir eiti, net jei ir pats nežinai, kur nueisi.

O kas Tau rodo kryptį?

Nežinau. Gal vaikystėje, būdama viena, išmokau stebėti. Mama yra sakiusi, kad niekas šeimoje manęs nelaukęs, juk jau buvo berniukas ir mergaitė, atrodė, gana. Išmokau būti nepastebėta, nekliūti, o drauge – tame gyventi laisvai. Tai ir yra menas.

Gal tikrai išmokau stebėti ženklus, nes niekad neužsibrėžiau sau jokių ypatingų tikslų, specialiai neieškojau krypčių, bet visai neblogai nuėjau savo kelią. Net vyrui kartą sakiau, kad įminiau Viešpaties mįslę, dėl ko aš čia paskirta – nes man sekasi ir labai patinka daryti tai, ką darau. Nejaučiu vargo ir nesiplėšau.

Jautiesi gyvenanti savo misija?

Man patinka ta lentyna, kurioje esu. Esu su savo lentynos žmonėmis ir visai nenoriu lipti aukščiau ar kristi žemyn. Ačiū Dievui, tėvams, gyvenimui, kad viskas vyksta būtent taip. Negali vis keikti tėvus ar gyvenimą. Vienam vyrukui, kuris vis skundėsi, jog kalti tėvai, pasakiau: „Taip, yra tėvų kaltės, bet tu esi tu ir turi savo gyvenimą. Čia – tavo gyvenimas, o ne tėvų.“ Juk gali arba nuolat kaltinti pasaulį dėl neišsipildžiusių svajonių, arba tiesiog gyventi.

O ir dar tas mūsų nekantrumas… Per karantiną gyvenu savo kaime ir vieną dieną galvoju, kaip norėčiau persimono. Na, ir pasiėmiau raugintų kopūstų – kaip skanu! Nėra čia tų persimonų, ir ką dabar?

Džono Bartono lėlyčių metodas „Žaisk ir Gyvenk“ 2021 m. Linos Matuzienės nuotrauka (iš asmininio V. Lipskytės archyvo)

Kaip Tau karantino laikas?

Nuostabiai. Galiu būti viena ir man patogu. Prisiminiau A. Baukutės personažą – senutę iš „Dviračio žinių“. Ji susitinka ponią, kuri skundžiasi: „Niekur išvažiuot negalima.“ O senutė: „Tai kad nelabai kur ir važiavau.“ „Į restoraną negali nueit.“ – „Niekada ten ir nebuvau…“ Ir aš nebuvau tas žmogus, kuris mėgsta visada kur nors bėgti. Kodėl žmonės taip nori pabėgti? Pabūk, iškentėk. Žydėk ten, kur Dievas tave pasodino. Man patinka Lietuvoje. Mama neįskiepijo krikščionybės, bet meilę Tėvynei išugdė stipriai. Labai džiaugiuosi, kad visi mano trys vaikai gyvena ir dirba Lietuvoje.

Atsimenu, kai gyvenau Kryme, labai pasiilgdavau sniego, lietaus ir blogo oro. Net erzino tas ryškus amžinas žydėjimas, puikus oras ir pliažas iki pat rudens. O čia, Lietuvoje, viskas sava…

Karantino laikas turi savotiško žavesio. Štai su gimnazistais kalbėjomės apie šventes karantine, ir paprašiau pasakyti įspūdį – nušvitimą. Jie su džiaugsmu ir nuostaba sakė: „Mes niekur nevažiavom! Kaip faina!“, „Kartu namuose gaminom valgį, o paprastai važiuodavom pas močiutę, kur viskas paruošta.“

Kita vertus, pasiilgau kontaktinio darbo, žmonių, seminarų, darbo su vaikais, spektaklių statymo. Juk negali „langeliuose“ sėdėdamas pastatyti spektaklio.

Bet vis viena jautiesi laiminga?

Iš tiesų moku džiaugtis, myliu gyvenimą. Man patinka visa tai, ką darau. Turiu pažįstamą, kuri klausia: „Na, jau viskuo pasigyrei?“ O aš nesigiriu, aš džiaugiuosi, džiūgauju. Noriu būti laiminga, ir esu. Juk būna, ponia, turinti trijų aukštų namą, tarnaitę ir sodininką, nuostabų vyrą, puikų darbą ir sąskaitą banke, sako: „Nesijaučiu laiminga.“ Galime prisiminti pasaką apie karalių, kuris susirgo liūdesio liga, ir jam buvo pasakyta, kad kai suras laimingą žmogų ir pasiims jo marškinius, atgaus laimę. Apkeliavo karalius visą pasaulį, kol rado vieną žmogų, kuris buvo beturtis, bet nepaprastai laimingas. Tik… marškinių jis neturėjo…

Kalbino Irena Nakliudienė

Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. I (17)

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *