Kiekvieno musulmono gyvenimo pagrindas yra Penki tikėjimo stulpai. Pirmiausia – tikėjimas į Vienintelį Dievą ir tai, kad Mahometas yra paskutinis ir didžiausias pranašas. Antra – kasdienės maldos. Trečia – rūpinimasis vargstančiais ir išmalda tiems, kam jos reikia. Ketvirta – apsivalymas pasninkaujant. Penkta – piligrimystė į Meką, arba hadžas.

Pilnametystės sulaukęs musulmonas bent kartą gyvenime turi ryžtis išbandymui – piligrimystei prie tikrųjų savo tikėjimo ištakų. Ši kelionė kartu yra priminimas, kas yra tikrasis istorijos Viešpats ir kokia yra kiekvieno žmogaus gyvenimo kryptis. Islamo teisė (šariatas) hadžą apibūdina kaip specialų veiksmą, kuris atliekamas nustatytu laiku ir nustatytu būdu.

Kasmetinis hadžas prasideda pasibaigus Ramadanui – šventojo pasninko laikui. Tai tikrai nėra turistinė kelionė ar naujų potyrių paieškos, tai – sudėtingas išbandymas. Piligrimystei reikia skirti pakankamai laiko, kurį teks praleisti anapus komforto zonos, minioje, spūstyje, kurioje kasmet pasitaiko ir aukų. Visų hadžo ritualų atlikimas reikalauja daug fizinių jėgų ir ištvermės. Pagaliau, tai sudėtingas finansinis išbandymas – ši piligriminė kelionė brangi, o pasak griežto islamo priesako, hadžo negalima atlikti naudojantis skolintais ar padovanotais pinigais. Jie turi būti sąžiningai uždirbti, tuomet bus tikra auka Alachui.

Mikatas ir pasišventimas

Simbolinė hadžo pradžia – atvykimas į mikatą. Tai specialūs piligrimų namai, įsikūrę už kelių kilometrų nuo pagrindinio musulmoniškos piligrimystės simbolio – Kaabos šventovės. Šiandien iš viso įkurti penki mikatai, kuriems tvarkytis su didžiuliu piligrimų srautu tikrai nebūna itin lengva.

Mikatas, kaip teigia musulmonai, – tai tarsi kapas, kuriame palaidojamas „senasis žmogus“, su visa puikybe, noru išsiskirti, būti geresniu už kitus. Simbolinis veiksmas – ritualinis apsiplovimas ir balti, labai kuklūs maldininko rūbai. Jie, be kita ko, simbolizuoja, kad maldininkas kuriam laikui atsisako individualumo ir tampa vienu lašeliu tikinčiųjų vandenyne. Nesvarbu, kas esi pasaulyje, kiek turi turto ir galios, hadžo metu visi lygūs, ir tik Alachas yra Viešpats.

Tik pasišventęs žmogus gali būti tikras piligrimas. Pasišventimas – tai ne tik ritualinių veiksmų mikate atlikimas, bet ir specialių elgesio taisyklių, kurių griežtai dera laikytis per visą piligrimystę, priėmimas. Jokios prekybos ar kitos pasaulietinės veiklos, jokių lytinių santykių, be to, negalima pykti ir bartis, rūkyti ar vartoti kvaišalus, negalima pakenkti jokiai gyvai būtybei – ne tik žmogui, bet net ir įkyriam vabzdžiui ar augalui, kuris pasitaikys kelyje. Negalima skusti barzdos, kirpti plaukų ar nagų, naudoti bet kokios kosmetikos ir kvepalų bei smilkalų.

Hadžas yra ne tam, kad kuo nors išsiskirtum ar būtum kitų pastebėtas – tai nuolankumo mokykla, įsisąmoninant Alacho visagalybę ir tai, kad kiekvienas yra visiškai nuo Jo priklausomas.

Hadžo kilmė ir eiga

Hadžo eiga griežtai reglamentuota: septynis kartus apeiti Kaabą, septynis kartus pereiti tarp Safos ir Marvos kalvų, pakartojant Abraomo tarnaitės, pagimdžiusios jam sūnų, kelionę, ieškant vandens, taip pat septynių akmenų mėtymas į šaitaną (gundytoją, velnią) bei tikinčiųjų susivienijimas maldoje Arafato lygumoje, prašant Dievo atleidimo ir malonės. Musulmonai tvirtina, kad tai – Paskutiniojo teismo repeticija.

Pasak musulmonų, pirmieji piligrimai, kurie ir įsteigė hadžo tradiciją, buvo Adomas ir Ieva. Išvaryti iš Rojaus, jie susitiko Arafato slėnyje, kur prasidėjo žemiškoji žmonijos istorija. Tačiau svarbiausiu piligrimystės įkvėpėju laikomas Abraomas, kurį Viešpats išbandė ant Morijos kalno, pareikalavęs viengimio sūnaus aukos. Abraomo ir Izaoko kelionė, pasiryžus iki galo būti ištikimam Viešpačiui, vadinama kiekvieno hadžo provaizdžiu. Tiesa, ikiislamiškame periode tikroji hadžo esmė buvo pamiršta ir ją atkūrė tik pranašas Mahometas, kuris yra pirmasis hadžą atlikęs musulmonas.

Kaaba ir tavafas

Vienas svarbiausių hadžo elementų, be kurio visa kelionė prarastų prasmę, – tavafas. Kiekvienas maldininkas privalo septynis kartus prieš laikrodžio rodyklę apeiti Kaabą. Pirmus tris kartus reikalaujama tai daryti kuo greičiau, geriausia – bėgte, jei tik leidžia fizinės galimybės.

Kaaba – pats svarbiausias ritualinis objektas islame, kuris yra Am Masdžid al Charamo šventovės Mekoje viduje. Tai stačiakampio gretasienio formos, belangis, 15 m aukščio, 12 m ilgio ir 10 m pločio akmeninis statinys. Jo kampai atgręžti į visas keturias pasaulio šalis. Jis stovi pačiame šventovės viduryje ir yra apklotas juodu audiniu kisva. Musulmonai tiki, kad Kaabą pastatė pats Adomas, o statybos pradžios tašku tapo angelų iš Rojaus parūpintas Juodasis akmuo, kuris iki šiol įmūrytas šventykloje, ir kiekvienas maldininkas siekia prie jo prisiliesti. Teigiama, kad pradžioje šis akmuo buvo visiškai baltas, bet ilgainiui pajuodo nuo žmonių nuodėmių. Po Didžiojo tvano Kaabą vėl atstatė Abraomas. Vėliau čia buvo pagonių dievų šventykla, tačiau Mahometas nusprendė jos nesunaikinti, bet sugrąžinti prie ištakų.

Beje, musulmonai tvirtina, kad net ir angelai danguje atlieka tavafą – ėjimą apie dangiškąją šventovę, kuri yra tiesiai virš Kaabos.

Kiti hadžo elementai

Musulmonams labai svarbus skaičius septyni. Tiek esą Kūrinijos sferų, todėl ir hadžo metu kiekvieną simbolinį veiksmą reikalaujama kartoti septynis kartus. Pavyzdžiui, prabėgti tarp Safros ir Marvos kalvų. Čia įrengti simboliniai stulpai, kurie nurodo, kiek maldininkui dera bėgti. Kodėl būtent bėgti? Tai simbolizuoja žmogaus veržimąsi į išganymą, į gyvybę. Pats ritualas atkartoja Hagaros, kuri buvo Abraomo pirmagimio motina, kelionę, ieškant vandens dykumoje.

Dar vienas labai svarbus hadžo elementas – dvasinis susikaupimas prie Arafato kalno. Ant šio kalno pranašas Mahometas sakė paskutinį pamokslą, čia, kaip tiki musulmonai, prasidėjo ir baigsis žemiškoji žmonijos istorija.

O pavojingiausiu hadžo elementu galima vadinti džamratą – akmenų mėtymą į šėtoną. Kiekvienas maldininkas turi septynis kartus mesti po septynis akmenis į rytuose nuo Mekos esančią sieną (seniau ten buvo trys stulpai, kuriuos dėl saugumo perstatė į sieną). Šis akmenų mėtymas simbolizuoja priešinimąsi gundymams. Esą, Abraomas mėtė akmenis į jį gundžiusį šėtoną. Kodėl tai pavojinga? Nes dažniausiai susidaro itin didelės spūstys, kurios pareikalauja žmonių gyvybių. Didžiausia tragedija įvyko 2015 m., kai spūstyje žuvo keli tūkstančiai maldininkų.

Hadžo pabaiga ir svarba

Hadžas baigiasi Id al Adcha švente. Ji trunka tris dienas. Tie musulmonai, kurie neatlieka hadžo, dalyvauja šioje šventėje savo gyvenamojoje vietoje. Viena iš šventės ypatybių – kruvinoji auka, kuriai paprastai naudojami avis, ožka, karvė ar kupranugaris. Tai prisiminimas tos aukos, kurią Abraomas paaukojo Viešpačiui ant Morijos kalno ir kuri pakeitė Izaoko auką. Šią dieną musulmonų valstybėse yra paskerdžiami milijonai gyvulių. Jų mėsa paprastai išdalijama skurdžiau gyvenantiems žmonėms.

Sociologiniu ir psichologiniu požiūriu, hadžas yra itin svarbi islamo tapatybės dalis bei kiekvieno musulmono įvedimo į religinių ritualų pasaulį būdas. Dvasine prasme tai – esminis religinio gyvenimo įvykis. Patys musulmonai labai nemėgsta, kai hadžas vadinamas piligrimine kelione. Pasak jų, hadžas yra kur kas daugiau nei krikščioniška piligrimystė. Tai pasiaukojimas, savęs įteikimas Viešpačiui ir kartu gyvenimo „kompaso“ atstatymas, kuris kasdienybės gundymuose neišvengiamai pameta teisingą kryptį.

Parengė D. N.

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *