Šįkart „Nutylimoje temoje“ kalbėsime apie negalią, klausdami, ar tikrai ji yra kliūtis, trokštant gyventi pilną gyvenimą, o galbūt kaip tik negalia gali atverti tuos kelius, kuriais žmogus, būdamas sveikas, net negalvojo kada nors keliausiąs, besigrožėsiąs kvapą gniaužiančiais pakelės vaizdais ir įstabiais susitikimais, kai ne tik sutiktų liudijimas taps jam parama, bet ir jis kitiems įkvėps drąsos gyventi savo gyvenimą ir keliauti savuoju keliu.

Nors kalbėti apie stiprybę silpnume galima labai daug, šįkart norisi pasidalinti dviem susitikimais. Vienas iš jų – Mindaugas Bilius (g. 1982) – žmogus, savo gyvenime patyręs prisikėlimą. Po automobilio avarijos gydytojai tedavė 10 proc., kad jam pavyks išgyventi. O pavyko ne tik išgyventi – šiandien Mindaugas yra paralimpinis čempionas ir Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas. Apie avariją šis sportininkas kalba kaip apie dovaną, kuri suteikė prasmę jo gyvenimui ir padėjo atrasti savo pašaukimą: suartinti Lietuvos visuomenę ir neįgaliųjų bendruomenę. Apie neįgaliųjų galimybes, jų vidinę jėgą ir paralimpinį sportą – pokalbis su Mindaugu Biliumi.

Mindaugas Bilius 2016 m. Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse, kuriose laimėjo aukso ir sidabro medalius (nuotr. aut. Rimantas Navickas / RGB pictures)

Pradėkime nuo labai paprasto, bet svarbaus klausimo: paralimpinis sportas – kas tai? Kuo jis skiriasi nuo įprastinio?

Paralimpinis sportas nuo įprastinio skiriasi tuo, kad čia varžosi žmonės, turintys negalią – fizinę arba regos. Paralimpinės žaidynės vyksta tose pačiose bazėse kaip ir olimpinės. Paralimpiada paprastai rengiama praėjus dviem savaitėm po olimpinių varžybų.

Paralimpinis judėjimas prasidėjo pokario metais Didžiojoje Britanijoje, tuo metu ten buvo daug sužeistų kareivių. Vienas gydytojas pastebėjo, kad tuomet, kai ligoniai kažkuo užsiima, varžosi tarpusavyje, kur kas sparčiau gerėja jų būklė.

Paralimpinis sportas svarbus ne tiek dėl sporto pasiekimų, kiek dėl žmonių su negalia įtraukimo ir jų emocinės, psichologinės būklės gerinimo. Pirmiausia neįgalieji turi perlipti save, įveikti tam tikrą psichologinį barjerą vien tam, kad stadione galėtų pasirodyti žmonėms. Tai padaryti jiems yra daug sunkiau nei sveikiesiems. Mano manymu, žmogus, kuris dalyvauja paralimpiadoje, Pasaulio ar Europos neįgaliųjų čempionate, jau yra nugalėtojas. Sportu užsiimantys neįgalieji yra itin stiprūs, jie gali daug pasiekti sportinėje veikloje ir tapti pavyzdžiu sveikiems žmonėms. Neįgalieji yra labai stiprūs psichologiškai, pasaulis yra apdovanotas jais. Esu tikras, kad žmonės, išgyvenę didelius sunkumus, pasaulį daro tik geresnį.

Sportas neįgaliuosius sustiprina psichologiškai: pradėjęs sportuoti, pradedi keliauti po pasaulį, susipažįsti su treneriais, kitais sportininkais, ir tai labai motyvuoja. Nori pasiekti rezultatą – dėl to ir treniruojiesi. O kai treniruojiesi tik dėl savo sveikatos – daug sunkiau. Pats esu tai patyręs: kol po patirtos avarijos mankštinausi dėl sveikatos, rezultatai buvo menki, tik truputį koją pajudindavau, bet kai pradėjau dalyvauti varžybose, pamačiau, kad pralaimiu, užsidegiau noru pasiekti geresnį rezultatą ir treniruodamasis pastebėjau, kad koją judinu jau gerokai daugiau nei iki tol. Čia visa esmė.

Užsiminėte apie savo patirtį ir gijimą po avarijos. Ar galėtumėte pasidalinti savo istorija ir kaip atėjote iki rūpinimosi neįgaliaisiais, jų galimybėmis?

Prieš daugiau nei dešimtį metų, kai gyvenau Amerikoje, patekau į avariją, tuomet man lūžo 27 kaulai 58 vietose ir dvi savaites praleidau komoje. Kai atsigavau po komos, vienas draugas man pasakė, jog geriausiai gydo šeima, tuomet nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Čia atsistojau ant kojų, baigiau kūno kultūros ir sporto pedagogikos studijas Šiaulių universitete ir drauge įsijungiau į neįgaliųjų sportą. Kai vienas treneris man tai pasiūlė, pasakiau: „Bet aš jau vaikštau, jau nebesėdžiu vežimėlyje.“ Jis paaiškino: „Juk yra visų klasių neįgaliųjų sportas, yra kas sportuoja ir be rankų, ir be kojų…“ O aš turiu kairės kūno pusės paralyžių. Tuomet pradėjau sportuoti.

Bet sportas iki avarijos Jums jau nebuvo svetimas?

Ne, po avarijos ėmiausi tų pačių sporto šakų, kaip ir iki išvykdamas į Ameriką, kai pradėjau mokytis kūno kultūros ir sporto pedagogikos – rutulio stūmimo ir disko metimo. Sugrįžau prie to paties, bet visi rezultatai, žinoma, jau buvo kur kas prastesni, reikėjo prisitaikyti prie naujos situacijos, galvoti, kaip stumti rutulį, nes mano kairioji pusė – tiek ranka, tiek koja – buvo silpnesnė… Teko daug dirbti su treneriu Rimu Plunge. Ir mums pavyko: tapau vicečempionu disko metime ir čempionu rutulio stūmime.

Bet sportiniais pasiekimais Jūsų veikla neapsiriboja, esate Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas…

Pasiekiau savo tikslą, o besiekdamas jo pamačiau, kad neįgaliųjų sporte yra labai daug problemų. Pavyzdžiui, treneriai negaudavo atlyginimų – ir mane treneris treniravo neatlygintinai. Turėjau troškimą dirbti šioje srityje, kad kas nors keistųsi. Tuomet baigiau diplomatijos ir tarptautinių santykių magistro studijas bei dar vienas – turizmo ir sporto vadybos. Visi šie dalykai man praverčia darbuojantis dėl neįgaliųjų sporto Lietuvoje. Po paralimpiados laimėjimo 2017 m. buvau išrinktas Paralimpinio komiteto pirmininku, kur drauge su stipria komanda dabar ir darbuojamės.

Veiklos čia turime nemažai. Iniciavome įstatymų pataisų dėl neįgaliųjų, kurios buvo priimtos. Pavyzdžiui, pavyko pasiekti, kad atotrūkis tarp sveikųjų ir neįgaliųjų stipendijų nebūtų toks didelis, kaip anksčiau, galbūt netolimoje ateityje pavyks ir visai suvienodinti stipendijas.

Yra dar daug tobulintinų įstatymų, kurie liečia neįgaliuosius, bet viskas pamažu keičiasi į gera.

Sugrįžkim prie Jūsų istorijos ir tos dramatiškos avarijos, kai nubudęs iš komos supratote, kad gyvenimas jau nebebus toks, kaip buvo iki tol. Ką tuo metu išgyvenote?

Buvo nelengva. Įdomu, kad apie tai kalba ir statistika: 9 iš 10 žmonių, kurie išgyvena tokias dideles nelaimes, po to bando nusižudyti. Nors tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje gavau psichologo pagalbą, labiausiai man padėjo tikėjimas: tikėjau, kad viskas bus gerai. Tuo metu, kai grįžau į Lietuvą, dar sėdėjau neįgaliojo vežimėlyje ir galvojau, kad galbūt ir liksiu jame, bet tikėjau, kad kažkaip išgyvensiu ir pragyvensiu. Tikėjimas – labai stipri jėga.

Mindaugas Bilius 2017 m. pasaulio neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate, kuriame laimėjo auksą (Lietuvos paralimpinio komiteto nuotrauka)

Ar tikėjimas radosi iš Jūsų paties vidinės nuostatos ir stiprybės, ar tam įtakos turėjo ir artimųjų palaikymas?

Galiu pasakyti atvirai – iš vidaus. Dar ir prieš avariją buvau pozityviai nusiteikęs, optimistas. Manau, kad tiems, kurie optimizmo turi mažiau, svarbesnė išorinė pagalba. Artimųjų, šeimos palaikymas, ištikus nelaimei, yra labai svarbus, bet mano atveju – pats tikėjau ir žinojau, jog viskas susitvarkys.

Kai buvau komoje, gydytojai davė tik 10 proc., kad išgyvensiu. Tuo metu mano mama labai dėl manęs jaudinosi, o po kelių metų pasakė: „Žinai, Mindaugai, čia tau buvo laiminga nelaimė…“ Iš tikrųjų taip ir buvo. Ši avarija pakeitė mano gyvenimą, mano supratimą. Sakau, kad po jos mano gyvenimas pasikeitė 360 laipsnių kampu. Mano treneris, kuris man yra tapęs tarsi antru tėvu, – labai išsilavinęs žmogus. Išgirdęs mano pasakymą, bandė mane pataisyti: „Negali taip sakyti, tavo gyvenimas galėjo pasikeisti 180 laipsnių kampu.“ Atsakiau: „Ne. Aš jaučiuosi lygiai taip pat, tik žiūriu į pasaulį kitomis akimis.“ Mano pasaulėžiūra po avarijos labai pasikeitė.

Po avarijos man pasidarė itin svarbu doras, sąžiningas žmogus, tikėjimas. Iki avarijos buvau net nekrikštytas, o atsigavęs 2015 m. priėmiau Krikštą. Apskritai, tikėjimo galia, man atrodo labai stipri.

Veikiausiai tikėjimą sustiprino ir Jūsų gyvenime įvykęs stebuklas – tai, kad likot gyvas…

Tikiu, kad pasveikau ne dėl to, kad esu itin stiprus… Būdamas komoje mačiau laivą, kurį man buvo pasakyta nuplukdyti prie Auksinių Vartų tilto San Franciske (tuo metu ten gyvenau). Dabar suprantu ir tikiu, kad tas tiltas yra Lietuvos visuomenė, o laivas – Lietuvos neįgalieji. Mano užduotis – keisti visuomenės požiūrį į neįgaliuosius. Tikiu, jog likau gyvas, kad Lietuvos visuomenę suartinčiau su neįgaliųjų bendruomene.

Tai, kad tapau paralimpiniu čempionu, nėra vien darbo rezultatas. Labai svarbus ir sėkmės faktorius, kaip tą dieną jautiesi, koks oras – daug sudedamųjų. O tapus čempionu, man atsivėrė galimybė daug ką nuveikti dėl neįgaliųjų.

Treneris man sakė: „Mindaugai, tu pakeisi neįgaliųjų sportą.“ Tuomet galvojau, kad pakeisiu, tapdamas čempionu. Jau 2012 m. dalyvavau paralimpinėse varžybose ir ten iškovojau 6-ą ir 9-ą vietas, bet nenusiminiau, tai mane dar labiau motyvavo, nes prisiminiau trenerio žodžius. Vis dėlto dabar suprantu, kad tikrasis pokytis vyksta dabar, kai galiu darbuotis Lietuvos paralimpinio sporto komitete drauge su stipria komanda. Mes viešinam žinią apie neįgaliuosius, apie neįgaliųjų sportą, vykdom įvairius projektus.

Pagrindinis Paralimpinio komiteto tikslas – aukšto meistriškumo neįgaliųjų sportas. Bet aš į tai žiūriu plačiau, ir mano kolegos bei bendruomenė mane palaiko. Ar mūsų komiteto rūpestis, kad neįgaliųjų draugijos gautų apsaugines kaukes? Kaip ir ne, bet surinkom lėšų ir tuo pasirūpinom… Taigi, mūsų veikla apima ne tik sportą.

Mindaugas Bilius. Rimanto Navicko nuotrauka / RGB Pictures

Galima įvardinti, jog per didžiausią gyvenime patirtą sukrėtimą Jūs atradote savo pašaukimą?

Taip, šimtu procentų. Tikiu, kad savo pašaukimą atradau būtent per avariją. Visą laiką buvau gana veiklus, Amerikoje turėjau savo verslą, bet kažko trūko, o dabar esu savo vietoje. Dažnai pastebiu, kad man net nereikia daug galvoti, sprendžiant įvairius klausimus. Pavyzdžiui, paskambina kolegos, sako: „Kaip darysim šioje situacijoje?“– ir pastebiu, jog paprastai žinau, kaip toje situacijoje elgtis, ir tikiu tuo, ką darau. Kalbu apie tai, kas liečia neįgaliųjų sportą, jo viešinimą, populiarinimą, aukštų sportininko rezultatų siekimą… Man taip malonu darbuotis dėl neįgaliųjų, kad visai nepavargstu. Taip būna, kai turi darbą, kurį myli.

Dažnai kitiems užduodu klausimą: kodėl žmogui reikia kažkokio sukrėtimo, kad jo gyvenime atsirastų prasmė? Kodėl reikia patirti sunkumus? Po jų žmonės dažnai pradeda į gyvenimą žiūrėti kitaip. Matyt, tokie jau esam, be krizių mums sunku keistis. Svarbu suprasti, kad nelaimė ar liga nereiškia pabaigos, tai gali būti kažko naujo pradžia. Ir tikrai, šiandien aš džiaugiuosi, kad ta avarija įvyko, tai – pats geriausias dalykas, kuris galėjo nutikti mano gyvenime. Iki tol aš gyvenau, atrodė, neblogai, rodės – viską turiu, viskas sekasi gerai. Ir staiga – avarija, tuomet supranti, kad pasaulio tu nekontroliuoji… Negali gyventi praeitimi, juo labiau ateitimi, yra tik dabar. Sukrėtimai, kuriuos patiriame, padeda tai suprasti, gyventi dabartimi ir tuo gyvenimu džiaugtis.

Ir neįgaliojo, kuris dėl savo negalios patiria tam tikrus apribojimu, gyvenimas gali būti lygiai toks pats vertingas ir pilnas, kaip ir sveikųjų…

Pažįstu vieną sportininkę, kuri patyrė didelę avariją, vėliau ėmėsi neįgaliųjų sporto. Vykome drauge į paralimpines varžybas, šuolio į tolį rungtyje ji iškovojo ketvirtą vietą – pralaimėjo trečiai tik vienu centimetru. Po to, kai jai jau buvo 47-eri, Rio de Žaneiro varžybose ji ir vėl iškovojo ketvirtą vietą, pralaimėdama… vienu centimetru. Nuėjau pas ją ir sakau: „Na va, Ramune, ir vėl tas vienas centimetras…“ O ji tokia patenkinta man atsako: „Žinai, ką tas vienas centimetras reiškia? Kad per ketverius metus aš nepasenau. Dabar ruošiuosi Tokijo žaidynėms…“ Ir dabar ji joms ruošiasi!

Arba sportininkas, kuris neturi abiejų rankų, o šaudo iš lanko kojų pagalba, Pasaulio čempionate, varžydamasis drauge su sveikaisiais, iškovojo trečiąją vietą…

Pamenu ir tokį įvykį iš valgyklos Rio de Žaneire: sėdžiu, valgau, prie manęs prieina sportininkas be abiejų rankų, jam padeda lėkštę, tuomet jis užsikelia ant stalo abi kojas: į vieną paima peilį, į kitą – šakutę. Tada supratau, kad aš, turėdamas abi rankas, valgau be peilio, ir pasidarė gėda…

Yra vienas žurnalistas, kuris neturi abiejų rankų ir spausdina kojų pirštų pagalba, klaviatūrą pasidėjęs ant žemės. Šis žmogus 2015 m. buvo pripažintas geriausiu žurnalistu Vokietijoje. Žmonės, turintys negalią, yra pavyzdys kitiems.

Lietuvos paralimpinės komandos ženklo „Parateam Lietuva“ pristatymas, 2019
(nuotr. aut. Mindaugas Dulinskas)

Daug darbuojatės, kad neįgalieji ir sveikieji galėtų sportuoti drauge. Dėl ko tiek sveikiesiems, tiek neįgaliesiems svarbi ši patirtis?

Jau pavyko pasiekti, kad vyktų Lietuvos lengvosios atletikos čempionatai, kuriuose varžomės kartu su sveikaisiais, mūsų dviratininkai taip pat varžosi kartu su sveikaisiais, numatytas ir plaukimo čempionatas Klaipėdoje, kur aklieji sportininkai plauks kartu su sveikaisiais, o jų rezultatai bus įtraukti į tarptautinį reitingą – anksčiau to nebuvo, dėl to mums tekdavo važiuoti varžytis į užsienį. Kalbant apie lengvąją atletiką, esam trečioji valstybė pasaulyje, kurioje neįgalieji dalyvauja varžybose drauge su sveikaisiais, be mūsų tai dar vyksta Naujojoje Zelandijoje ir Amerikoje. O plaukime tikriausiai būsim pirmieji.

Anksčiau būdavo tik neįgaliųjų varžybos, o neįgaliųjų dalyvavimas varžybose kartu su sveikaisiais leidžia patirti visavertiškumo jausmą. Labai svarbu, kad įvairūs renginiai vyktų drauge. Be to, neįgalieji yra pavyzdys ir sveikiesiems. Užtenka įsivaizduoti: aklas žmogus įsibėgėja ir šoka į smėlio duobę…

Apskritai fizinis aktyvumas Lietuvoje dabar yra labai sumažėjęs, mažiau sportuoja vaikai. Ačiū Dievui, neseniai priimtas įstatymas, kad mokiniams privalomos trys kūno kultūros pamokos per savaitę. Bet beveik visose mokyklose neįgalieji yra atleisti nuo šių pamokų: jie arba negali patekti į rūbinę, arba į salę, arba nėra kūno kultūros mokytojo asistento. Tuomet vaikai tiesiog praleidžia pamoką kaip laisvą… Stengiamės, kad taip nebūtų, dėl to bendradarbiaujame su Švietimo ir mokslo ministerija.

Taip pat ir sporto mokyklose dar likę tokio sovietinio mąstymo: pats pamenu, kai į mokyklą ateidavo treneriai kviesti jaunuolių rinktis lengvąją atletiką, niekada nekalbindavo neįgaliųjų. O dabar mes siekiame padaryti, kad ir neįgalieji galėtų sportuoti sporto mokyklose.

Skandinavijos šalyse – Suomijoje, Norvegijoje – dauno sindromu sergantys vaikai mokosi kartu su sveikaisiais, ir vaikai, kurie nuo mažens mato neįgaliuosius, su jais visai kitaip elgiasi. Pas mus sovietiniais laikais būdavo kombinatai, kuriuose dirbo tik aklieji, o dabar neįgalieji vis labiau integruojasi, darosi įprasta, kad neįgalūs ir sveiki vaikai mokosi drauge. Bendras mokymasis vaikams padeda suprasti, kad neįgalieji yra tokie patys, kaip ir jie.

Mindaugas Bilius. Rimanto Navicko nuotrauka / RGB Pictures

Taip mokomasi ir socialinio jautrumo…

Taip, socialinio jautrumo mūsų visuomenėje išties trūksta. Bet pamažu situacija gerėja. Gyvenime vadovaujuosi posakiu: kad žmogus žmogui būtų žmogiškesnis. Tą mes ir stengiamės daryti. Visi pokyčiai dėl infrastruktūrų pritaikymo neįgaliesiems turi vykti per bendradarbiavimą, pokalbį, o ne per nurodymus ir griežtus kriterijus. Dabar ant objektų, kurie yra draugiški neįgaliesiems, t. y. sudaro sąlygas jiems sportuoti, klijuojam lipdukus su Parateam Lietuva simboliu – gile. Norime gerinti situaciją neįgaliųjų sporte ne per draudimus ar reikalavimus, bet per bendradarbiavimą.

Dar, man regis, svarbu suprasti, kad nereikia kurti kažko naujo, jei galim pritaikyti tai, kas sena. Nereikia statyti naujų sporto aikštynų dėl neįgaliųjų, jei galime pritaikyti senus, įrengiant liftą ar keltuvą… Dabar kuriam ir žemėlapį, apps‘ą, kur bus sužymėti visi objektai, draugiški negaliai, kur neįgalieji gali sportuoti.

Lietuvos paralimpinio sporto komitetas tikrai stengiasi viešinti neįgaliųjų sporto galimybes. Lietuvoje yra apie 10 proc. negalią turinčių žmonių, o sportuojančių neįgaliųjų yra tik 1,5 proc. – tai labai mažas skaičius, norėtųsi, kad jų būtų daugiau. Nebūtina, kad visi sportuotų profesionaliai, svarbu, kad būtų fiziškai aktyvūs. Pavyzdžiui, yra stalo tenisas vežimėliuose arba aklųjų stalo tenisas, plaukimas, dviračiai – praktiškai visos sporto šakos galimos neįgaliesiems. Svarbu, kad žmonės žinotų, jog yra tokia galimybė.

Dažnai neįgalieji negali sportuoti dėl fizinių galimybių stokos: kartais žmogus tiesiog negali išeiti iš buto, nes nėra kaip įveikti prie daugiabučio esančių laiptų… Drauge su savivaldybe sprendžiam tą problemą, ieškom išeičių, kartais pavyksta padaryti nuvažiavimus.

Dar viena problema yra tai, kad neįgalieji per daugelį metų įprato, kad jiems viskas būtų paduota. Čia reikalingas pokytis. Tam, kad atsirastų motyvacija kažką daryti patiems, svarbu parodyti pavyzdį – tų, kurie sportuoja, keliauja, dalyvauja varžybose, tų, kurie būdami vežimėlyje daug pasiekia. Juk yra ir neįgalių Seimo narių… Pavyzdžiai įkvepia ir motyvuoja neįgaliuosius siekti daugiau. Turintiems negalią svarbu pamatyti, kad jiems ties durimis niekas nesibaigia, priešingai – jie viską gali daryti.

Į neįgaliuosius veikiau esame įpratę žvelgti su užuojauta. Esu girdėjusi vieno neįgaliojo atodūsį: „Jei ne tėvų negalėjimas susitaikyti su tuo, kas man nutiko, pamirščiau apie savo negalią…“

Mūsų kartos žmonės ir vyresni esam šiek tiek pažeisti emociškai ir psichologiškai. Pamenu, ir vaikystėje man būdavo sakoma: ko tu verki, juk esi vyras. Jausmai buvo slopinami, tai ypač jautėsi sovietinėje visuomenėje. Dabar viskas pamažu keičiasi. Kartais ir aš nesuprantu, ar žmonės iš tiesų nori padėti, ar padeda tik dėl to, kad jaučia užuojautą… Iš tų laikų atėjęs ir supratimas, kad jei esi neįgalus, turi būti išlaikomas, gauti pašalpą, paramą, bet mes turime įrodyti, kad esam tokie patys. Tuomet keisis ir žmonių žvilgsnis.

Drauge gražu, jog didžiosios pasaulio korporacijos vis labiau remia neįgaliuosius, tai rodo, kad socialinis atsakingumas auga. Pasaulis keičiasi, taip ir turi būti. Ir tai nėra tiesiog užuojauta, bet matymas, kad yra ir šie žmonės – turintys negalią, nes anksčiau jie buvo kaip ir nematomi… Džiugu, kad valstybė irgi stengiasi, duoda lengvatas dirbantiems neįgaliesiems ir dalis jų dirba.

Kuo sveikiems žmonėms, nebūtinai sportininkams, gali būti svarbi draugystė su neįgaliaisiais?

Sveikasis per draugystę su neįgaliuoju gauna neįkainojamos patirties, nes paprastai, susidūręs su aklu žmogumi, sėdinčiu vežimėlyje, neturinčiu rankų, sutrinki. O kai jau esi susitikęs, pabendravęs, pats daraisi stipresnis kaip žmogus.

Komiteto veikloje stengiamės populiarinti ir savanorystę, kad sveikieji, pavyzdžiui, studentai, galėtų kartu su neįgaliaisiais nueiti į varžybas ar į kiną, tiesiog praleisti dieną kartu. Kol nesusitinki su turinčiu negalią, nežinai, kaip elgtis. Pavyzdžiui, sutinki aklą žmogų ir natūraliai, net negalvodamas, ištiesi ranką pasisveikinti, o jis stovi… Akimirką pasidaro nejauku, tada susipranti ir įdedi jo ranką į savąją. Kai turi kontaktą su vienokią ar kitokią negalią turinčiu žmogumi, pats kaip žmogus tampi visavertiškesnis.

Mūsų pokalbiui einant į pabaigą, norisi užduoti klausimą, kuris šiaip jau gali skambėti mažų mažiausiai keistai: ar negalia gali būti dovana?

Tam tikra prasme taip. Aš tą dovaną gavau ir labai ja džiaugiuosi. Taip, yra visokių išliekamųjų reiškinių – koja plonesnė, girgžda, būna, nejaučiu jos – bet su tuo apsipranti. Man negalia yra gera dovana, nors kitiems, žinoma, tokios nelinkėčiau. Bet, kaip ir kalbėjom, žmonėms reikia sunkumų, kad kažkas pasikeistų jų pasaulėžiūroj. Kodėl reikia nelaimės? Išgyvenęs sunkumus, turi daugiau patirties ir gali padėti kitiems.

Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF

Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. I

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *