„Kelionė“ Jūsų dėmesiui siūlo tekstų ciklą „Nuo Tridento iki Vatikano“, kuriame raginsime įdėmiau pažvelgti į tris paskutinius Bažnyčios Susirinkimus. Tikimės, jog tai padės giliau pažinti savojo tikėjimo lobyną ir geriau pajusti Bažnyčios veržlumą bei vidinę dinamiką – savybes, kurios visada buvo svarbesnės už kurio nors institucinio pavidalo „konservavimą“.

Kodėl svarbu gilintis ne tik į Bažnyčios mokymą įvairiais klausimais, bet ir į mūsų Kelio bendrijos istoriją? Idant geriau suvoktume tikėjimo, buvimo Bažnyčios dalimi prasmę ir labiau įsisąmonintume tiesą, kad Viešpats yra gyvasis gyvųjų Dievas ir, jungdamiesi į Jo įsteigtą Bažnyčią, mes atsiveriame ne tik dabarčiai, bet ir gyvai praeičiai. Idant priimtume iššūkį, jog Gerosios Naujienos skelbimas nėra nuostata – „kaip radome, taip turime ir palikti“, – bet nuolatinė meilės kūryba, sujungianti dabartį su praeitimi ir atverianti ateities perspektyvą.

Keliaujanti Dievo tauta

Bažnyčia yra Kelio bendrija, nuolat kovojanti su pagunda sekti ne paskui Kristų, bet ieškoti patogesnių ar savo susigalvotų kelių. Nors nuolat pabrėžiama, kad Bažnyčia išsiskiria iš visų kitų institucijų, nes yra pašaukta rūpintis, kaip įaugame į Amžinybę, tačiau tai, ką reiškia būti Kristaus sekėju, nėra formulė, kuri įrodoma kartą ir visiems laikams. Veikiau tai – kasdienis pokalbis su tikruoju Bažnyčios Steigėju, vis iš naujo mokantis klausytis.

Apaštalų darbų autorius mums padovanojo Jeruzalės susirinkimo aprašymą, kuriame dalyvavo pirmoji Jėzaus Kristaus sekėjų karta, kurių dauguma artimai bendravo su Mokytoju. Nepaisant to, apaštalams kyla klausimų, abejonių, ir jie apie tai kalbasi, ginčijasi, bando įtikinti vienas kitą. Nuo pat įsikūrimo Bažnyčia niekada nebuvo sustingusi, monolitiška, visiškai vienalytė. Nuo pat pirmųjų dienų krikščionių bendruomenės pasižymėjo vienove įvairovėje. Tiesa, kai įvairovė grasindavo virsti kakofonija, kai iškildavo grėsmė, kaip skaudžiai apgailestauja tautų apaštalas Paulius, jog krikščionys pradėjo sekti ne Kristų, bet Jį kreipti savo keliu, sekdami kurį nors savo lyderį, atsirasdavo būtinybė susirinkti pokalbiui apie pamatinius klausimus ir tikrąją kryptį.

Pirmasis platus pokalbis po jau minėto susirinkimo Jeruzalėje įvyko IV a. Nikėjoje. Po persekiojimų laikotarpio Bažnyčiai teko pratintis prie naujo statuso, kartu atsirado nauja įtampa tarp rūpesčio dėl visų žmonių sielų ir įaugimo į konkrečios kultūros, istorinių aplinkybių bei vyraujančių socialinių santykių dirvą. Imperatorius tapo Bažnyčios gynėju, tačiau tai turėjo savą kainą – Amžinybės ir visuotinumo perspektyva vis labiau ėmė plaktis su politiniais klausimais bei laikinosios imperijos interesais. Žvelgiant iš imperatoriaus perspektyvos, Bažnyčia buvo ne tik čia ir dabar išsiskleidžianti Dievo Karalystė, bet ir socialinės tvarkos garantas. Todėl nieko keisto, kad ginčus Bažnyčios viduje, kurie grėsė virsti politiniu nestabilumu, imperatorius suvokė kaip savo atsakomybės sritį. Kad ir kaip paradoksaliai tai mums skamba šiandien, bet būtent imperatorius labai ilgą laiką ne tik buvo Visuotinių Bažnyčios susirinkimų iniciatorius, bet ir teikė pageidavimus, kurie klausimai juose turi būti aptarti.

Praktiškai visi krikščionys sutaria dėl pirmųjų Bažnyčios susirinkimų, kurie įtvirtino pamatines tikėjimo tiesas, svarbos. Ortodoksų (stačiatikių) Bažnyčia pripažįsta pirmuosius septynis Visuotinius susirinkimus, kurie įvyko prieš krikščionybės skilimą į Rytų ir Vakarų šakas, o Katalikų Bažnyčia pripažįsta dvidešimt vieno Visuotinio Bažnyčios susirinkimo autoritetą.

Iki XVI a. vidurio, kai įvyko labai svarbus Tridento susirinkimas, kiekviename amžiuje buvo bent po vieną, o kartais – ir kelis, Visuotinius susirinkimus. Tačiau Naujausiais laikais prasidėjo ilga pauzė, kurią nutraukė XIX a. pabaigoje pirmą kartą Vatikane vykęs susirinkimas. Deja, jis buvo ne tik trumpas, bet ir nebaigė savo darbo dėl radikaliai pasikeitusio politinio konteksto. Na, o paskutinis Visuotinis susirinkimas, žinomas Vatikano II susirinkimo vardu, daug kam labai netikėtai, buvo sukviestas popiežiaus Jono XXIII, prabėgus keliolikai metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Neretai ne visai tiksliai jis vadinamas atsvara Tridento susirinkimui, kuris, esą, pernelyg sureikšmino konkretų bažnytinės disciplinos pavidalą.

Sunkus kelias Susirinkimo link

Kiek supaprastinant galima teigti, jog didžiausią įtaką tam, kad įvyktų Tridento visuotinis susirinkimas (ir netgi jo darbotvarkei!), padarė žmogus, pats jame nedalyvavęs ir miręs vos Susirinkimui prasidėjus. Buvęs vienuolis Martynas Liuteris neplanavo steigti naujos religinės bendrijos, tačiau buvo įsitikinęs, kad Katalikų Bažnyčia yra įklimpusi į sudėtingų vidinių problemų purvą, ir padėti gali tik tikra reforma. Deja, jo dialogas su popiežiumi Leonu X labai greitai peraugo į tarpusavio kaltinimų krušą, ir Vakarų Bažnyčioje įvyko skaudus skilimas.

Dar visai neseniai atrodė, kad atsivėrė galimybės nutiesti tiltą tarp katalikų ir ortodoksų, tačiau vietoj to pačioje Katalikų Bažnyčioje prasidėjo vidinis susipriešinimas, peraugęs net į religinius karus. Beje, nusivylęs popiežiaus laikysena Martynas Liuteris buvo išsakęs raginimą sušaukti Vokietijos žemių vyskupų susirinkimą. Tokią idėją rėmė ir jaunasis Šventosios Romos imperatorius Karolius V, kuris labai rimtai suprato savo, kaip Bažnyčios gynėjo, misiją. Tačiau būtent imperatoriaus susitikimas su Liuteriu, po kurio galingiausias to meto Europos politikas pavadino buvusį vienuolį eretiku, praktiškai nubraukė viltis, kad galima užkirsti kelią naujai schizmai.

Tuo labiau kad popiežių Leoną XIII pakeitęs Adrianas VI nenorėjo leistis į jokias kalbas su Liuterio simpatikais. Tarpusavio kaltinimai tik intensyvėjo. Tiesa, Leono XIII pontifikatas buvo neilgas ir jį pakeitė Klemensas VII, kilęs iš galingos Medičių giminės. Platų išsilavinimą turinčio popiežiaus išrinkimas teikė vilčių ir pačiam Liuteriui, tačiau labai greitai paaiškėjo, kad skilimas tik gilės. Juolab kad popiežius, bijodamas išaugusios imperatoriaus Karolio V galios, pradėjo sudarinėti įvairias sąjungas prieš jį, kurios baigėsi visišku pralaimėjimu.

Klemensas VII griežtai atmetė Bažnyčios visuotinio susirinkimo idėją. Kodėl? Ilgą laiką popiežiai Visuotinius susirinkimus vertino kaip labai svarbų vienybės užtikrinimo įrankį, kuris buvo naudojamas, norint sustiprinti paties popiežiaus poziciją kuriuo nors daug ginčų sukėlusiu klausimu. Taip buvo iki Konstanco susirinkimo (1414–1418 m.). Tuo metu Bažnyčia pirmą kartą atsidūrė pavojingoje situacijoje, kai buvo net du vienas kito nepripažįstantys popiežiai. Imperatorius tiesiog privertė Joną XXIII (šio popiežiaus, dabar vadinamo antipopiežiumi, nederėtų painioti su šv. Jonu XXIII, gyvenusiu XX a.) sušaukti Bažnyčios susirinkimą Konstanco mieste. Svarbiausiu šio Susirinkimo nutarimu tapo popiežiaus Jono nušalinimas ir naujojo popiežiaus Martyno V išrinkimas. Pirmą kartą istorijoje Susirinkimas sukilo prieš popiežių, kuris buvo apkaltintas tuo, kad išdavė Bažnyčios mokymą ir sukėlė susipriešinimą Bažnyčios viduje.

Klemensas VII jautė, kad nemaža dalis vyskupų kritiškai vertina jo kovą su imperatoriumi, taip pat labai vienpusišką laikyseną, nepripažįstant sudėtingų vidinių Bažnyčios problemų, todėl griežtai priešinosi Susirinkimo idėjai.

Pastaroji vėl atgijo, kai popiežiumi tapo Paulius III. Pastarasis iš karto paskelbė trijų punktų programą: sutaikyti imperatorių ir Prancūzijos karalių, suorganizuoti kryžiaus žygį prieš agresyvią Turkiją, sušaukti Bažnyčios susirinkimą aktualiausioms problemos spręsti. Norėdamas parodyti, kad tai nėra tušti žodžiai, jau 1542 m. žiemą viešai paskelbė apie Susirinkimo sušaukimą.

Tridento susirinkimo kontekstas

Susirinkimas oficialiai prasidėjo 1545 m. gruodžio 13 d. ir su ilgomis pertraukomis tęsėsi aštuoniolika metų – iki 1563 m. gruodžio 4 d. Praktiškai buvo trys Susirinkimo etapai su menku tarpusavio tęstinumu. Pasibaigus Susirinkimui, visi nutarimai buvo vežami privalomam popiežiaus patvirtinimui. Pijus IV, nepaisant Kurijos spaudimo, patvirtino visus nutarimus, tačiau sutiko su siūlymu, kad nereikėtų tikslių jų formuluočių plačiai skelbti, kad vėl netektų įsivelti į polemiką su protestantais. Deja, tai turėjo prastų padarinių, nes, įgyvendinant nutarimus, nebuvo paisoma subtilių atspalvių ir nemažai dalykų buvo pernelyg supaprastinti. Neretai net sakoma, kad dera aiškiai skirti Tridento susirinkimą, kaip labai svarbų atsinaujinimo įvykį, ir „tridentizmą“, kaip specifinę nuostatą, kuri įsitvirtino Bažnyčioje Naujaisiais laikais.

Tridento susirinkimą sušaukė popiežius Paulius III, o nutarimus tvirtino jau Pijus IV. Tarp jų dar buvo popiežiai Julius III ir Marcelijus II. Taip pat ir imperatorius Karolis V nesulaukė Susirinkimo pabaigos. Jo įpėdinis Ferdinandas, tiesa, perėmė rūpestį Susirinkimu, tačiau natūralu, kad popiežių mirtys, konklavos, imperatoriaus pasikeitimas, geopolitiniai pokyčiai darė stiprią įtaką Susirinkimui.

XVI a. vidury Katalikų Bažnyčioje buvo 700 vyskupų. Didžiausias vyskupų, dalyvavusių Tridento susirinkime, skaičius buvo 280 – jau paskutiniame etape. Deja, tik vasaros laikotarpiu, nes, atšalus orams, dalyvių vėl sumažėjo. Na, o pradėjo Susirinkimą tik 29 vyskupai, buvo sesijų, kai dalyvių tebuvo 15. Labai nedaug vyskupų, pradėjusių Susirinkimą, dalyvavo ir jį pabaigiant.

Nė vienas iš keturių minėtų popiežių nebuvo įkėlęs kojos į Susirinkimą kaip pontifikas. Keli iš jų dalyvavo, iki tapdami popiežiais, nes buvo legatai (pasiuntiniai). Į kiekvieną sesiją popiežius siuntė po tris pasiuntinius. Jie Susirinkime dalyvavo lygiomis su kitais vyskupais teisėmis, tačiau jautėsi jų autoritetas, nes jie nuolat siuntė popiežiui ataskaitas ir gaudavo instrukcijas iš Kurijos. Legatams buvo nurodyta griežtai stebėti, kad Susirinkime nepradėtų stiprėti konciliarizmas, t. y. įsitikinimas, jog Susirinkimas turi didesnį autoritetą nei popiežius.

Popiežius Paulius III ir imperatorius Karolis V sutarė, kad Bažnyčios susirinkimas reikalingas, tačiau jie gerokai skirtingai suprato, koks svarbiausias jo tikslas. Pauliui III labiausiai rūpėjo doktrinos reikalai. Jo įsitikinimu, Liuteris ir visi jo pasekėjai paprasčiausiai atgaivino senąsias erezijas, kurioms būtina duoti argumentuotą atkirtį. Popiežius rūpinosi, kad nebūtų iškreiptas Bažnyčios mokymas. Imperatorius, nors ir aiškiai kartą atsiribojęs nuo Liuterio, vis dar turėjo vilčių, kad ilgainiui katalikų ir protestantų vienybė bus atstatyta, tačiau tam reikėjo tikros reformos Bažnyčioje. Tikrai ne vien imperatorius puikiai suprato, kad didžioji dalis Liuterio kritikos, išsakytos apie Bažnyčios, kaip institucijos, problemas, yra teisinga. Jei nori išlikti, Bažnyčia turi keistis.

„Nesame angelai, bet tik žmonės“

Nors Susirinkimas su ilgomis pertraukomis tęsėsi beveik aštuoniolika metų, per visą tą laiką tebuvo dvidešimt penkios visavertės sesijos, kai per dieną visi dalyviai diskutuoja ir balsuoja už nutarimus. Didžiausias darbas vyko bendrosiose kongregacijose bei mažose darbo grupėse.

Paradoksalu, bet apie disciplinos ir bendrų standartų Bažnyčioje stiprinimą pasiryžęs diskutuoti Susirinkimas vyko labai chaotiškai. Tai susiję tiek su aiškaus lyderio nebuvimu, tiek su pakankamai dideliu tarpusavio nepasitikėjimu tarp vyskupų taip pat ir su tuo, kad, prasidėjus Susirinkimui, paaiškėjo, jog praktiškai niekas nenutuokia, kokia turėtų būti jo darbotvarkė. Todėl labai ilgai buvo svarstyti procedūriniai klausimai. Pavyzdžiui, kur kuris vyskupas turėtų sėdėti, kaip turėtų vykti diskusijos, kas gali prašyti žodžio. Taip pat buvo diskutuota, kiek derėtų rengti bendrų maldų, nuo kurių klausimų pradėti svarstymus.

Kaip tvirtina autoritetingas Bažnyčios istorikas Hubertas Jedinas, Tridento susirinkimas tikrai nepriminė harmoningo choro, bet veikiau suirzusių bičių spiečių. Nors neretai tvirtinama, kad šis Susirinkimas sudėliojo visus taškus ir įtvirtino tokį institucinės Bažnyčios pavidalą, kuris pradėtas tapatinti su Tradicija apskritai, tačiau iš tiesų patys Susirinkimo dalyviai jautė, kad gali aprėpti tik dalį aktualių problemų ir net į jas pateikti atsakymai nėra tobuli. H. Jedinas cituoja vieno iš popiežiaus legatų žodžius, paskelbus apie Susirinkimo pabaigą, kai buvo akivaizdu, kad praktiškai niekas nėra patenkintas tuo, ką pavyko pasiekti: „Mes nesame angelai, bet tik žmonės.“

Labiausiai apgailestauta dėl to, kad Susirinkimas netapo tiltu, kuriuo į Bažnyčią būtų galėję grįžti protestantai. Kita vertus, skilimas, prasidėjęs kaip religinis, netruko apaugti politinėmis intencijomis ir per aštuoniolika metų, kol vyko Tridento susirinkimas, tapo galutinai aišku, kad net jei pavyktų ištirpdyti teologinius skirtumus, susipriešinimas tarp protestantų ir katalikų monarchų neišnyktų.

„Šv. Petro laivas skęsta…“

Nepaisant viso ribotumo, politinio spaudimo ir vidinių įtampų Bažnyčioje, Tridento susirinkimo reikšmę sunku pervertinti. Taip, žvelgiant iš dabarties perspektyvų, galima apgailestauti, kad Tridente susirinkę vyskupai nuvertino pasauliečių vaidmenį ir atvėrė duris klerikalizmui bei legalizmui (taisyklių akcentavimui) Bažnyčioje. Ypač akcentuota disciplina, būta stipraus noro aiškiai nubrėžti ribą santykyje su protestantais, net ir ten, kur tikrai buvo galima išsiversti be tokių ribų.

Kita vertus, dauguma priekaištų, kurie šiandien išsakomi Tridento susirinkimui, iš tiesų turėtų būti skirti ne jo dalyviams, bet tiems, kurie vėliau ėmėsi Susirinkimo nutarimų įgyvendinimo. Neretai pabrėžiama, kad Susirinkimas buvo svarbus Bažnyčios atsinaujinimo įvykis, tačiau vėliau, kai reikėjo įgyvendinti nutarimus, viskas buvo pernelyg suvesta į taisykles ir normas.

Tačiau pažvelkime į tą situaciją, kurioje Susirinkimas buvo sušauktas. Garsiai nuogąstauta, kad šv. Petro laivas, t. y. Bažnyčia, skęsta. Aišku, baimę kėlė ir nuolat gresianti musulmonų (turkų) invazija, tačiau dar daugiau pavojų suvešėjo Bažnyčios viduje. Aišku, galima žavėtis tuo, kad ikitridentinė Bažnyčia buvo pliuralistinė, kiekviena vyskupija buvo savita, tačiau, deja, apsileidimas įvairiose srityse tiesiog badė akis.

Gali skambėti paradoksaliai, bet būtent Liuteris padėjo daugeliui katalikų kunigų bei vyskupų „atrasti“ Šventąjį Raštą. Tuo metu labai daug kritikos buvo išsakoma ne tik dvasininkų moralei (polinkiui į prabangą, celibato nesilaikymui, įsitraukimui į prekybą bei politiką, apleidžiant sielovadą), tačiau ne mažiau glumino ir didelės dalies dvasininkų teologinis „tamsumas“. Nebuvo specialių mokyklų, kuriose būtų ruošiami būsimi dvasininkai. Dažnai šventimai buvo suteikiami, tenkinantis tik tuo, kad žmogus kažkiek moka lotyniškai. Vis daugėjo su klaidomis perrašytų lotyniškų Biblijos versijų, taip pat buvo platinami traktatai su keistomis teologinėmis idėjomis, tačiau retas vyskupas buvo kompetentingas atskirti grūdus nuo pelų.

Na, o ryškiausia sielovados problema buvo tai, kad daug kunigų ir vyskupų vadovavo ne vienai, bet kelioms ar keliolikai parapijų, vyskupijų ir jas suvokė pirmiausia kaip pajamų šaltinį, bet visai nesirūpino ganytojiška veikla. Šie kunigai ir vyskupai, net nebūdami savo parapijose ar vyskupijose, samdydavo vikarus, kurie už juos atlikdavo religines apeigas. Ypač pagarsėjo senas tradicijas turinti Milano vyskupija, kurioje net aštuoniasdešimt metų nebuvo apsilankę vietos vyskupai.

Tridento susirinkimas ėmėsi titaniško uždavinio – ne tik patikslinti doktrininius klausimus, bet ir atgaivinti parapijas ir vyskupijas kaip svarbiausią sielovados atramą.

Tikėjimas ir darbai

Tridento susirinkime daugiausia dėmesio buvo skirta dviem Bažnyčios mokymo klausimams – nuteisinimo doktrinai ir Šventajam Raštui. Tai buvo susiję su svarbiausiais Liuterio kaltinimais Bažnyčiai, jog ji, esą, nuslydo į pelagijonizmą, kuris pernelyg sumenkina Viešpaties malonės svarbą ir bando ją kompensuoti gerais darbais. Taip pat Bažnyčia buvo kaltinama, jog, užuot ištikimai sekusi paskui Kristų ir vykdžiusi Jo priesakus, išsakytus Šventajame Rašte, susigalvojusi naujų praktikų ir doktrinų. Protestantai teigė, kad universalus visų bažnytinio gyvenimo aspektų kriterijus – kiek jie įsišakniję Šventajame Rašte. Pasak Liuterio: sola fide, sola scriptura (tik tikėjimas, tik Raštas).

Susirinkimo dalyviai doktrininius svarstymus pradėjo nuo prigimtinės nuodėmės sampratos. Aiškiai suformuluota, kad tie, kurie neigia, jog Adomo neklusnumas tapo nuodėmės ir nuopuolio priežastimi, taip pat tai, jog šis nuopuolis pažeidė visos žmonijos prigimtį, yra eretikai. Esminis klausimas – kiek prigimtinė nuodėmė pažeidžia mus? Liuteris akcentavo, kad ji visiškai apiplėšia žmogų ir mes be Viešpaties malonės tesugebame tarnauti blogiui. Susirinkimo dalyviai sutiko su tuo, kad malonė yra svarbiausias žmogaus nuteisinimo šaltinis, tačiau taip pat buvo pabrėžta, jog žmogui būtina bendradarbiauti su malone. Vienoje iš Susirinkimo sesijų buvo teigiama: „Jeigu kas nors teigtų, kad bedievis nuteisinamas vien tikėjimu, ta prasme, kad daugiau nieko nereikia, norint gauti nuteisinimo malonę, ir kad visiškai nėra būtina, jog jis pats savo valios aktu ruoštųsi ir save keistų: tebūnie atskirtas.“

Žmogus turi ruoštis ir priimti nuteisinimą, nors, akivaizdu, kad vien tik savo jėgomis negali savęs nei nuteisinti, nei užsitarnauti nuteisinimo. Taip pat geri darbai, gyvenimo vaisiai yra labai svarbus malonės skleidimosi žmogaus gyvenime ženklas. Tad nedera supriešinti malonės ir darbų, žmogus, nepaisant prigimtinės nuodėmės, turi laisvą valią sakyti malonei „taip“ arba „ne“.

Kalbant apie tai, kaip dera gyventi krikščioniui, iškilo autoriteto klausimas. Ar mes turime sekti protestantišku principu „tik Raštas“ ir atmesti visas praktikas, kurios jame neaprašytos, ar taip pat turime remtis apaštaline Tradicija, kuri nenutrūkstamai tęsiama jau daugiau nei pusantro tūkstančio metų? Šventojo Rašto svarba nekėlė abejonių, tačiau taip pat buvo akcentuojama, kad labai svarbus šaltinis yra ir Kristaus mokinių – apaštalų – tradicija. Beje, kaip atkreipia dėmesį Johnas O‘Malley, pačiame Tridento susirinkime apie Tradiciją buvo kalbama daugiskaita, pripažįstant, kad egzistuoja teisėta įvairovė. Tiesa, problemiška tai, kad ši įvairovė buvo virtusi kakofonija ir, dažnu atveju, labai nutolo nuo savo šaknų. Būtent todėl Susirinkime kalbėta apie būtinybę formalizuoti tvarką Bažnyčioje, paskelbiant Kanonų kodeksą, apie maldų tekstų suvienodinimą, paskelbiant bendrą maldyną, tačiau nebuvo siekio „apvilkti Bažnyčią uniforma“.

Deja, polemikoje su modernizmu susiformavusioje „tridentizmo“ ideologijoje toks siekis jaučiamas.

Septyni sakramentai

Apaštalinės tradicijos autoriteto pripažinimas leido Tridento susirinkimo dalyviams suformuluoti septynių sakramentų, kaip malonės šaltinių, sampratą. Tai buvo labai reikšminga, nes protestantai buvo linkę pripažinti tik du sakramentus – Krikštą ir Eucharistiją – ir tai pakeičiant pastarosios sampratą.

Susirinkimas patvirtino Krikšto svarbą ir atmetė protestantų tezę, jog dera krikštyti žmogų tik tada, kai jis sąmoningai gali priimti šį sakramentą. Buvo aiškiai pabrėžta, kad krikštyti galima tiek kūdikius, tiek suaugusius žmones. Taip pat Susirinkime aiškiau apibrėžtas Sutvirtinimo sakramentas, kuris siejamas su Šventosios Dvasios priėmimu, įvardinta, jog jį priimti derėtų kiekvienam sąmoningo amžiaus sulaukusiam tikinčiajam. Taip pat pabrėžta, kad tai sakramentas, kurį teikia vyskupas.

Susirinkimas aiškiau apibrėžė reikalavimus kunigams, dar kartą pakartojo, jog tiek kunigystė, tiek pašvęstasis gyvenimas negali būti atsieti nuo celibato. Kunigystei jaunuoliai (ne anksčiau nei nuo dvylikos metų) turi būti ruošiami specialiai įsteigtose seminarijose. Įdomu, kad Susirinkime pabrėžta, jog pirmenybė studijuoti seminarijose turi būti teikiama neturtingiems jaunuoliams.

Pasak Tridento susirinkimo, kunigas ne tik pats privalo studijuoti Šventąjį Raštą, bet ir sugebėti jį perteikti kitiems. Buvo pabrėžta, kad per kiekvieno sekmadienio šv. Mišias, taip pat ir per bažnytines šventes, kunigas ar vyskupas turi sakyti pamokslą, paremtą Šventuoju Raštu. Tai reiškė, kad sekmadieniais dvasininkai turi būti savo parapijoje. Susirinkime po nelengvų diskusijų priimtas svarbus sprendimas – vienas kunigas gali vadovauti ne daugiau nei vienai parapijai, o vyskupas – ne daugiau nei vienai vyskupijai. Ganytojai turi gyventi teritorijoje, už kurią yra atsakingi. Taip pat vyskupams tenka svarbi užduotis – sekti, kad būtų naudojami neiškraipyti Šventojo Rašto tekstai. Skirtingai nei dažnai teigiama, Tridento susirinkime nebuvo pasmerkti Šventojo Rašto vertimai į vietines kalbas. Baimę kėlė ne pats vertimo faktas (niekas nemanė, kad lotynų kalba kuo nors privilegijuota), paprasčiausiai baimintasi iškraipymų.

Be to, kunigai įpareigoti teikti Atgailos ir Ligonio pateikimo sakramentus. Susirinkimas griežtai atmetė galimybę išsipirkti „nuodėmių atleidimą“, kurią itin griežtai kritikavo ir protestantai.

Tridento susirinkime Santuoka pirmą kartą buvo įvardinta kaip sakramentas. Tai, be kita ko, reiškė, kad ji negali būti atšaukta, jokie žmonių veiksmai negali jos sunaikinti.

Bene ilgiausiai Susirinkime diskutuota apie Eucharistijos sampratą, nes čia buvo labai svarbu aiškiai įvardinti skirtumus tarp katalikiškos sampratos ir tų, kurias siūlė įvairūs protestantų teologai. Susirinkime aiškiai patvirtinta, kad Eucharistija – tai ne simbolinis Kristaus aukos atsiminimas, bet Velykų slėpinio sudabartinimas. Nors Kristaus auka yra tikras įvykis, kuris įvyko kartą, tačiau šv. Mišios mums leidžia į jį įsijungti. Kunigui tariant perkeitimo žodžius, duona virsta Kristaus Kūnu ir vynas – Jo Krauju. Tai Kristaus aukos sudabartinimas nekruvinu būdu ir neginčijama šv. Mišių kulminacija.

Bažnyčios mokymo puoselėjimas

Vienas iš Tridento susirinkimo vaisių buvo Draudžiamų knygų sąrašo atsiradimas. Šiuo sąrašu tikrai buvo manipuliuojama, ir ilgainiui į jį pateko knygos, kurių ten tikrai neturėjo būti. Tačiau dabartinė situacija mums galėtų padėti suprasti Sąrašo iniciatorius.

Gyvename „melagienos“ laikais, kai intensyviuose informacijos srautuose sudėtinga atskirti informaciją nuo dezinformacijos. Su analogiška problema Bažnyčia susidūrė XVI–XVII a., kai gausėjo traktatų, kuriuose Bažnyčios mokymas buvo perteikiamas sukarikatūrintai. Jie kėlė sumaištį ir, deja, dėl to, kad daug krikščionių buvo menkai įsigilinę į Bažnyčios mokymą, tai duodavo impulsą įvairioms erezijoms, pateikiamoms po Bažnyčios mokymo širma.

Šioje situacijoje Kurija apsisprendė, jog būtina, kiek įmanoma, kontroliuoti Bažnyčios mokymo skleidimą ir duoti atkirtį klaidingoms interpretacijoms. Beje, pirmasis Sąrašas atsirado dar iki Tridento susirinkimo popiežiaus Pauliaus V iniciatyva, ir jame buvo 550 kūrinių. Šis sąrašas sukėlė pasipriešinimą Bažnyčios viduje ir Tridento susirinkime buvo peržiūrėtas bei parengtas specialus Tridento indeksas, kuriuo buvo remiamasi iki pat XIX a. pabaigos. Taip pat buvo įsteigta speciali Šventoji indekso kongregacija, kurios užduotis – nuolat atnaujinti sąrašą. Nuo 1917 m. Sąrašo priežiūra buvo perduota Tikėjimo doktrinos kongregacijai, o po Vatikano II susirinkimo paskelbta, kad Indeksas nebeegzistuoja.

Kitame „Kelionės“ numeryje skaitykite pasakojimą apie Vatikano susirinkimą, kuris buvo savotiška pusiaukelė tarp Tridento ir Vatikano II susirinkimų.

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *