Panočių kerėčiažolė vadinama kėručiu

Henrikas Gudavičius, eidamas ratu, nueina labai toli ir atranda tai, kas daugumai mūsų nežinoma arba seniai pamirš-ta, 1997 m.

Merkiniškė gėlininkė Ona Peciukonytė-Judickienė, kilusi iš Pietryčių Lietuvos pasienio, rodo mums labiausiai mylimas savo gėles bei žolynus, išrauna prie kilmingų baltųjų lelijų pasislėpusią takažolę ir sako, kad čia esąs kėrutis. Labai svarbi žolė – kėrutis. Mes matom, kad čia takažolė, labai godojama vaistažolė, bet pirmą sykį girdim, kad ji dar vadinama kėručiu. „O kaipgi, – stebisi Ona Judickienė, kad mes to nežinom. – Visi mano tėviškėje, Griškonyse, netoli Panočių, tą žolę kėručiu šaukė arba kerėčiažole… Kai reikėjo ką nors pagydyti arba atkerėti, nu, jei kas tave nudzyvino ar nužiūrėjo – tiktai kėrutis atkerės. Padeda ir žmogui, ir gyvuliui, ir paukščiui… Buvo višta su viščiukais, ir cik šaukia mamytė – vaikai, išmuš višta viščiukus! Aikit, liepia, šluotražių atneškit, raikia palaužyc gabalukų, a va, ca slankscis supuvis, biškucį atlupkit, tai da ir stalo kur kampukas aptręšis galima paimc, da parinkc tų žievių, kur dzieduliui karstų darė, o ir suplyšusių vyro kelnių juosmenės kokį skutelį ir tadu šito kėručio. Svarbiausia kėručio. Kas parneš? Vienas vaikas da nepažįsta, o kitas sako – aš pažįstu… Nu, jau ir atnešam, visko turim, mamytė sudėjo, sudėjo tuos mūsų surinktus daiktus negeran puodan, uždegs, kad aitų macnus dūmas kap raikia, tadu pagovė nedorų vištų – aprišė kašikan su tais viščiukais, o puodų po tuom kašiku užkūrė, ir dega juodas puodas su kėručiu, tai parūkė tais dūmais motkų vištų su viščiukais, ir kuo gražiausiai visi jau sustaria, jau višta nebekerta savo vaikam, nu tai va… O mūs kaimynė ir tep pasakojo: buvo jos tvartan kiaulė su nedzidzeliais paršais, tais metais atsivedus vienų kiaulytį ir dešim meitelukų, nu ir vienas tokis dziedas vis prašo, kad moteriškė parduotų jam tų kiaulytį ir vienų meitelukų. Kaimynė nenori parduoc: sako, kiaulukį sau veislai pasliksiu, nu labai jau rami jų toj motina kiaulė buvo… tai ir kiaulytė gal panašaus būdo bus, pasliksiu sau. Tas dziedas: „Nu tai gerai, ciek to…“ Ir iš to „ciek to“ jai nusdavė nei šis, nei tas. Kai cik jis nuspirko iš jos du meitelukus ir išsivežė, gal trecion dzienon ta jos mylima kiaulytė išgaišo. Ir su viskuom tep žmonėm kartais nusduoda… Ar su augalu, ar su gyvuliu… Tai suprask, ca yra žolė – kėrutis, o jūs kap sakėt – takažolė. Kai žentui parodiau, sako, ca gi žliūgė. Aš jam – ne, sakau, ca kerėčiažolė. O jis gamtos žmogus, jeigu savo trijų metų vaikui, mano anūkei, gyvų žaltį an kaklo uždėjo, ne žaltukų, o ūkiškų žaltį, ir mergaitė cik glosto galvytį to žalčio… Jis miškininkas, mano žentas… Tai tep… Raikia nors kiek visų tų priedų įdėti, gal da kokių skiedrukių, kad insidegtų, ir to kėrucio – ir rūkyti gerai, kad pamačytų. Va, gal žinot, kap išaina viščiukas iš kiaušinio, mes, būdavo, klausiam, mamyte, kur dėc ciej lukštai. Neišmesk, sakė, padėk ton ir ton vieton… bo naudingi bus. O karpas, pasakysiu, kas gerai gydo, – karpažolė, ugniažolė, bet ir tas didziulis žiogas… Mano sesers an rankų buvo daug karpų, tai sugavo žiogą, tą didziulį, paleido an rankos, ir jis vaikščiojo, vaikščiojo, ir niekur nekando, o kai cik rado karpą ir inkando, ir išleido tokį rudą skystį… ir po kiek laiko toj karpa išnyko… Va, ca… kap matot, rododendras, o ca šilauogė, nu, ir ta žliūgė, tas kėrutis… Ką labai myli, tas ir auga. Aš visus augalus labai myliu, aš ir jūs Liškiavos žolynus myliu, nors jų nemačius, ir man maloniau augalas duoti negu išmesti. Jeigu duodi – sugrįžta dvigubai. Bet jeigu blogai padarei – sugrįš tau šimteriopai tas blogumas, nu gal ne šimteriopai, bet sugrįžta.“

Merkio vingis

Etnologė Dalia Blažulionytė viskuo domisi, užsirašo, ką dzūkiškai porina Ona Judickienė, ir čia pat pritardama papildo jos pasakojimą: jeigu nuo Onos gimtųjų Panočių pakeliautume dar toliau į rytus, net už Dubičių, – ten dar daugiau tokių senoviškų burtų sužinotume. Ten baltarusiai dar visai neseniai per Rasos šventę tvarto duris ap­riš­da­vo dilgėlėmis, kad vidurnaktį sukilusios raganos neatimtų iš karvių pieno. Pasakojimai apie vilktakus ten irgi dar labai gyvi. Amatų meistras Romas Norkūnas pritaria Daliai Blažulionytei – jis neseniai lankėsi Pripetės Polesėje, kur tebėra gyva senoji drevinė bitininkystė, ir taip pat ten visko prisižiūrėjo. Visi drauge dar pasvarstome, kodėl mūsų kraštotyrininkus vienu metu ypatingai traukė pietrytinė Lietuvos pusė, kodėl Lietuvos kraštotyros draugija organizavo ekspedicijas būtent į Tverečių, Rimšę, Dubičius, Gervėčius. Anuomet, kai toms ekspedicijoms vadovavo mitologas Norbertas Vėlius… Tikriausiai ta senovinė magija iš tolo viliojo.

Trumpai paviešėjome gėlininkės Onos Judickienės sodyboje, o per žolynų vardus ir burtus pasijutome netgi ir tolėliau į senovinę Lietuvą mintimis nukeliavę, gerokai į rytus nuo Merkinės. Tokia, matyt, tebėra senųjų miestelių privilegija – žmonės į Merkinę dar prieš abu pasaulinius karus ir pokario sovietmečiu „kap ciej laukų akmenėliai“ susibėgę iš tolimiausių apylinkių gyvena tartum senovinės pilies prieigose, vis dar tebesaugodami savo gimtųjų kaimų paslaptis bei mįsles.

Poledynmečio riedulių ir vandenų poringės

Nauja geologo Valentino Baltrūno studija „Ledynų dvelksmas: Grenlandija ir Lietuva“ (išleido Gamtos tyrimų centras, Vilnius, 2018) – stebėtinai šviesi knyga. Atrodo, kad visos tos milžiniškos ledo uolos Grenlandijoje yra tik baltos arba skaidrios. Kaip tie iš senųjų pasakų mums žinomi stiklo kalnai. O ištirpęs ledas tartum gyvasis vanduo – stebuklingas vanduo… Nesunku pastebėti, kad ir ši, ir visos ankstesnės kruopštaus mokslininko knygos, priartinančios mus prie Raigardo ir Šatrijos legendų, Velnio duobės, Dusios ežero ir Kuršių Nerijos atsiradimo paslapčių, metai iš metų vis prasmingiau kreipia mūsų dėmesį į mitinius vaizdinius, į seniausių laikų padavimus, kuriuose galbūt slypi ir neišgalvota informacija apie realiai vykusius esminius poledynmečio gamtos reiškinius. Tad neatrodo, kad Valentinas Baltrūnas tik dabar tebūtų pradėjęs specialiai gręžtis į tą naują tarpdisciplininę sritį, kur labai arti susigretina ir piliakalnio geologinio pjūvio vaizdas, ir žmonių pasakojimų bei padavimų tikroji prasmė… Tereikia įsiskaityti į jo parašytas, sudarytas, redaguotas knygas: „Nešė velnias akmenį…“, „Gamta kaip kultūros šaltinis“, „Ar tikrai Raigardas prasmego?“. Taip pat ir įdomioje Grenlandijos bei Lietuvos paralelių knygoje vėl sugrįžtama prie mūsų vietovardžių, sakmių ir keistų tikėjimų, liudijančių sudėtingus poledynmečio gamtos virsmus. Yra daug vadinamųjų ste­buk­li­nių padavimų, o vis dėlto jie lyg ir išlaiko ryšį su kadaise buvusiais realiais nutikimais. Ar iš tiesų pirmiesiems mūsų krašto gyventojams galėjo būti tekę patirti, savo akimis pamatyti anuos katastrofiškus žemės paviršiaus prasmegimus, kuriuos geologai vadina termokarstais? Ar galėjo šalia įspūdingos moreninės kalvos iki šių dienų išlikęs vienas ar kitas vietovardis atsirasti betirpstančio ir į užmarštį besitraukiančio ledyno pašonėje? Knygos autorius tarsi skatina visus etninės kultūros, kraštotyros, gamtožvalgos entuziastus dirbti toliau: „Tiesą sakant, tikrõs mokslinės teorijos privalumas – tai jos patikrinimo ir paneigimo galimybė, naujų patvirtinančių faktų paieška.“

Didysis Dzūkijos akmuo stūkso Vangelonių kaimo pietinėje dalyje. Akmuo tokį pavadinimą gavęs dėl savo dydžio, nes jo aukštis siekia 4 m, ilgis – 7,6 m, o plotis svyruoja nuo 4,5 iki 6 m. Žmonės pasakojo, kad du milžinai šį akmenį nešė, bet pagriuvo. Krisdamas akmuo giliai į žemę sulindo.

Apie visa tai galvoti kviečia naujos knygos autorius, pasiremdamas Algirdo Seibučio, Česlovo Kudabos, Gedimino Motuzos, Leopoldo Krušinsko, Leonardo Saukos įžvalgomis. Tai svarbu: geologų ir geografų bandymai Lietuvos gamtovaizdį susieti su mūsų tautos dvasine kultūra verti pagarbos. Gaila tik, kad net patys veikliausi etnografai ne visada suspėja pasigilinti į tai, ką naujesnio gamtos mokslo specialistai ir mokslo populiarintojai paskelbia. O būtų privalu žinoti ne tiktai geologų, bet ir zoologų, botanikų, netgi mikologų atradimus. Prieš porą dešimtmečių pats dalyvavęs mokslinių tyrimų programoje, ypatingą dėmesį skyrusioje akmens amžiaus paminklų ir to meto gyvenamosios aplinkos Pietų Lietuvoje tyrimams, drauge su profesore Meilute Kabailiene ir jos mokiniais beieškodamas mokslinio atsakymo į klausimą, kaip Lietuvoje gyventa vėlyvajame ledynmetyje, Valentinas Baltrūnas pripažįsta, kad jam labai pravertę pelkių ir ežerų nuosėdų paleobotaniniai (sporų ir žiedadulkių, augalų sėklų ir vaisių, titnagdumblių ir kt.) tyrimai, atskleidusieji poledynmečio gamtinės aplinkos ir jos ištekliais besinaudojusių žmonių santykių raidą, kuri vienaip ar kitaip gal ir būtų galėjusi atsispindėti lietuviškųjų padavimų liudijimuose apie senąją gamtą.

Žemėje turbūt nėra tokios mūsų bendražmogiškąjį gamtos pažinimą griežtai padalinančios ribos – čia gyvoji gamta, o čia negyvoji. Akmuo tarsi negyvas, o vis dėlto kai kurie paukščiai vandenį geria tik iš duobutės lauko akmenyje. O dar sakoma, kad akmenys kartais verkia, kai neįstengia pajudėti iš savo vietos. Kalbama taip pat, kad barchanai dainuoja, o juk ten tiktai vėjo išrūšiuotas smulkiagrūdis smėlis – maži silicio kristalai. Gal tą patį sako ir šios poeto Vlado Braziūno eilutės: „Tebesimėto kaulai kaip skudučiai, juos lūpomis žemėtom vėjas pučia…“ Ir vis dėlto atrodo, kad akmuo yra gyvesnis už vėjo pustomą smėlį, už tą poeto išgirstą ne medinio skudučio švilpesį, už tolimą barchano gyvastį, už dykumos juodąją pūgą. Akmenis mums iš Skandinavijos atnešė ledynai, tie didžiuliai ledo kalnai, tokie šviesūs ir gyvi įspūdingoje Valentino Baltrūno knygoje. Aišku, kad ledyno stumiami uolų luitai ir akmenys šliaužė, stūmėsi, ridenosi, kol sustojo ten, kur jų anksčiau nebuvo. Taip radosi gražus dzūkiškas žodis – akmuva. Taip ir kai kuriuose padavimuose sakoma: dvaras prasmego, ežeras nusileido, akmenys atšliaužė.

Kalvių pirties griausmingi akmenaičiai

O ar bus labai netikėta, jei pasakysime, kad akmuo gali ne tik eiti, bet ir šokinėti, ridinėtis, dejuoti, dudenti, cypti ir šnypšti? Kada ir kur šitaip buvo? Pačiame pietrytiniame Lietuvos pakraštyje, mažame Kalvių kaime, visai šalia Baltarusijos. Dabar taip aiškiai ir šiek tiek su romantiniu grauduliu prisimenu 1972-uosius metus, kai dar apyjaunis būdamas atsitiktinai patekau į tą mažą Kalvių kaimelį netoli Dubičių!

Ar bus labai netikėta, jei pasakysime, kad akmuo gali ne tik eiti, bet ir šokinėti, ridinėtis, dejuoti, dudenti, cypti ir šnypšti?

Snieguotą ir speiguotą tų metų žiemą dirbau Kompleksinėje geologijos ekspedicijoje. Gręžimo bokštas stovėjo prie Nočios upeliuko, dieną naktį ūžė varikliai. Kai naktimis pradėjo atšalti iki trisdešimties laipsnių, mes jau kėlėme granitinius kerno stulpelius iš trijų šimtų metrų gelmės. Darbas buvo labai sunkus, bet pamainai pasibaigus grįždavome į ekspedicijos darbininkams išnuomotą baltarusio Janeko pirkią, ir jis tuoj pat mus pakviesdavo į pirtį… Koks palaimingas kontrastas: nebetykšta šaltas molio skiedinys ant šlapių brezento pirštinių ir ant veido, pamažu praeina nugaros skausmas ar sąnarių gėla, nebegirdim variklio gausmo, nieko nebemąstom ir nebesuvokiam, rodos, amžinybę galima šitaip sėdėti karštyje ir tyloje. Bet atskuba gaspadorius Janekas – ir tylos nebėr. Ilgomis metalinėmis replėmis jis kruopščiai traukia iš krosnies karščiausius akmenis ir atidžiai meta į medinį kubilą su šaltu vandeniu. Jie šnypščia, pukši, kiauksi, dunda, cypia. Tumulais kyla iš kubilo baltas garas. Kiek palaukęs pirties šeimininkas įmeta dar du didesnius riedulius, ir kubilo dugne prasideda grumtynės. Akmenų kova. Jausmas toks, kad girdime požemių garsus. Mums vaidenasi, kad tiktai šitaip ir turėtų aidėti senovės graikų poetizuota požemio karalystė – Hadas. Vanduo jau verda, kunkuliuoja, o akmenys kubilo dugne pamažu nuščiūva, aprimsta. Mes po truputį pradedame pliuškentis, ir patenkintas Janekas vietine lenkų kalbos potarme uždainuoja: „Ułane, ułane, malowane dzieci…“ Žvaliai dainuoja, nors balsas dzykas, kitaip sakant,

laukinis, panašus į per žiemą sulysusio, bet honoringo šerno. Mums, pervargusiems, netrukdo, kad pakilus Janeko žvygčiojimas ne lietuviškas, kad jo barzdos šeriai juokingai rasoti, mums svarbiausia, kad darosi lengva nuo karšto vandens, nuo aprimusių akmenų ir balto garo. Išdainavęs du posmus, Janekas merkia į kubilą vantas ir kartoja tą patį, ką jau daugelį sykių buvo mums aiškinęs: mirtinai nusijodžiusiam, sušalusiam ir pavargusiam „ulonui“ nieko geriau nesiūlyk, tik pirties akmenaičio karštį ir beržinės vantos kvapą, bo pirtis labai pamačlyva nuo visų kvarabų. O tada vėl net užsimerkdamas iš malonumo užplėšia tą savo pamėgtą giesmę, sakydamas, kad tai smagi jo senelio ir tėvo dainuška:

Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai Eugenijus Drobelis, Mindaugas Lapelė ir Algimantas Černiauskas 2002 m., tikslindami Nemuno rėvų išsidėstymą prie Uciekos, išgirdo neįprastą ūžiančio krioklio garsą. Taip buvo atrastas iki tol nežinotas šaltinis. Iš daugiau kaip 2 metrų ilgio įstrižo urvo stipria srove veržėsi šiek tiek sieros vandeniliu kvepiantis vanduo ir kriokliuku krito į nusekusį Nemuną, kas sekunde papildydamas jo vagą daugiau kaip 15 litrų vandens.

Nėra tokio kaimo nei tokios pirtelės,
Kur nepamylėtų ulonas panelės.
Hei, hei, ulonai…

Nėra tokios pirkios anei kamaraitės,
Kur nepabučiuotų ulonas mergaitės.
Hei, hei, ulonai…

Jok, ulone, vykis žvangindamas kardą,
Pasigauk žmonelę, sužinok jos vardą.
Hei, hei, ulonai…

Mirdama bobulė dzievulio teiraunas,
Ar anam pasauly lauks ulonas jaunas.

Hei, hei…

Praėjus daugiau nei keturiasdešimčiai metų iš atminties atkūriau ne visus Janeko dainos posmus. Anoje geologinėje ekspedicijoje drauge dirbęs vienas gana liežuvingas vaikinas buvo laisvai ją išvertęs į lietuvių kalbą. Teko girdėti, kad buvęs anuomet ir rusiškas šios pokštaujamai erotiškos, pašaipios dainos variantas. Ar turėjo sovietinės Baltarusijos etnografai ją užrašę, nežinau.

Dubičių tarpušilių slapti samanynai

Beveik keturis mėnesius gyvenome miškų apsuptame Kalvių kaimelyje. Sunkus darbas, pirtis, žirnių sriuba, visokios bulvių ar kruopų košės, stip­ri arbata kaip tikriems zimagorams – ir jokių pramogų, jokių išvykų. Tiktai kovui baigiantis, jau gerai pavasarėjant, vieną naktį netikėtai pažadino mus susirūpinęs Janekas ir paprašė pagalbos. Reikėjo nunešti miškan du pusmaišius miltų, keletą senų kailinių, sudėvėtų antklodžių ir nedidelį dervingą kelmelį. Greit susiruošėm ir išėjom.

Naktis pasitaikė rami ir tamsi. Iš karto supratome, kokiam reikalui į mišką slapta nešami miltai, bet mums, jauniems, buvo įdomu, atrodė, kad tas keistas žygis kažką nežinomo žada. Ypač ta netikėta kelione džiaugėsi pamainos meistras Algis. Jis buvo labai darbštus ir visiems paslaugus. Ir vis kokį nors eksperimentą susigalvodavo. Laisvalaikiu drožė, dailino ir tobulino lanką, atkakliai mums aiškindamas ir patį save įtikinėdamas: „Pavasarį strėle su metaliniu antgaliu nušausiu bebrą, kad tas per daug nekenktų aplinkai beplėsdamas užtvankas Nočios upelyje.“ Buvo įsitikinęs, kad visai įmanoma pašauti bebrą strėle iš lanko ir taip geru kepsniu papildyti mūsų pietų racioną. Sunkiausiomis tos žiemos minutėmis, kai įsiręždami keldavome aukštyn kerną, kai lipnus molio skiedinys bjauriai tikšdavo ant mūsų, kai reikėdavo kuo sparčiau didžiuliu raktu atsukinėti sunkius metalinius strypus, aš pastebėdavau, kad Algis, nepaleisdamas gervės svirčių, įtemptai žiūri į mane ir žiopčioja – aš suvokdavau, kad jis dainuoja, nors buvo neįmanoma nei gaidos, nei žodžių girdėti, nes čia pat kriokė dyzelio variklis, bet jeigu jau meistras dainuoja „Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina…“, tai aš žinau, kad viskas bus tvarkoj, padėtis kontroliuojama, tuoj galėsim atsipūsti, nes vamzdis su brangiu granitu iš pusės kilometro gylio jau kyla, jau čia pat…

Geologų ir geografų bandymai Lietuvos gamtovaizdį susieti su mūsų tautos dvasine kultūra verti pagarbos.

Ėjome trise, priekyje šmėkščiojo Janekas, už jo kinknojo meistras Algis, o aš kūprinau paskutinis. Slinkome tyliai, bijodami net sukosėti, keliavome nežinia kur, lyg anie priešistorinio ledyno varomi akmenys, ir norėjosi šitaip stumtis, brautis kuo toliau ir kuo giliau į tankmę su nelengva našta, vis dar nežinant, kas mūsų laukia tuose slaptuose Janeko būkluose. Greitai pastebėjau, kad Janekas, tarsi nebeįžiūrėdamas čia vienur, čia kitur pradingstančio žvėrių tako, pradėjo žirglioti gerokais vingiais – jaučiau, kad toli jau likęs mūsų gręžimo bokštas sugaudžia tai kairėje pusėje, tai dešinėje. Matyt, tą patį pajuto ir Algis, vis atsigręždamas ir kažką man suniurnėdamas tamsoje. Žygis darėsi vis mįslingesnis, nes supratome, kad neturėtume nieko klausinėti, ir net ėjimo krypties mums geriau nežinoti… Kai pradėjo švisti, žvėrių takelis visiškai prapuolė. Sustojome prie mažų eglaičių, Janekas pajudino vieną tankiašakę eglutę ir lengvai ištraukė iš samanų, ji buvo be šaknų. Praslinkom su Algiu kažkaip suokalbiškai nutilę it vagys, o Janekas vėl įkišo eglutę į vietą. Menkas takelis vėl atsirado. Dar kiek paėjom ir patekom į mažą laukymėlę. Nusimetėm nešulius prie didžiulės metalinės statinės. Čia ir ugniakuras, ir šiferio lakštu pridengta malkų krūva. Įgudęs vedlys iš savo slėptuvės atnešė kirvį, kaladę, kibirą ir tokį neaiškų rekybalą, panašų į kanojos irklą.

Greit įsiplieskė ugnis, pripylėm pusę statinės vandens, suradę slaptą šulinėlį. O tą išmaniai apdrožtą lentą tarsi indėnišką irklą Janekas įdavė Algiui. Ir liepė kuo smarkiau maišyti tyrę statinėje, kai tik pradėsim pilti miltus į apyšiltį vandenį. Atsistojo Algis ant kelmo, pamaišė orą tuo irklu – iš karto tapo aišku, kad šis neprastas padargas bus pats svarbiausias bendro gamybinio veiksmo procese. Greit ir paaiškėjo, kad mūsų spėjimas teisingas. Kai smarkiai sukdamas miltų buzą, Algis pradėjo šypsotis lyg seną bebrą už uodegos nutvėręs, kai jo kakta gražiai išrasojo, labai patenkintas Janekas prisiartino ir paklausė: „Žinai, kaip šitas smagus irklas vadinasi? Ar gal manai, kad jis neturi savo vardo, a? Įsidėmėk, čia wiosło, ir varyk iš viso ypo! Algis taip ir varo, kaip nurodyta, suka eiklų irklą statinėje, šypsosi ir nieko nesako. Tada Janekas rimčiausiu veidu lyg kipšas jam: „Ar smagu?…“ Algis atsišaukia: „Labai smagu, pan Janek!…“ „Nu, tai vo… – džiaugiasi Janekas, – Čia gi tikra vesiolka… Visiems aišku, kad lenkiškai wesół – tai linksmas, smagus, o rusiškai, jeigu tau linksma, tai – vieselo. Tas irklas ir vadinamas vesiolka. Todėl, kad tas jo sukimas visada džiugus, tu jį besukdamas jau iš anksto žinai, koks čia veselnas dalykas pamažu gaunasi. Tik dar po savaitės reikės jau žymiai stipriau įpūsti ugnį, dar smagiau kūrenti, dar energingiau maišyti ir vis tikrinti, kad neprisviltų raugas, kol pirmieji lašai pasirodys. O dabar jau užteks…“

Romas Norkūnas dega kalkes Musteikos kaime. 2010 m.

Mums iš tikrųjų buvo velniškai smagu, nedažnai gi prisieina šitaip ankstyvo pavasario rytmetį nei iš šio, nei iš to vidury senos girios niekam nežinant paplušėti ir nei rimtai, nei juokais pasmalsauti, kas bus toliau tokioje nesuprasi ką žadančioje priešaušrio slaptybėje, kur taip „tuteišiškai“ paprastai lyg patikimiems saviškiams žymiai vyresnis už mus ir gudresnis Janekas visus savo laužavietės ypatumus atskleidžia ir paaiškina. Bet neilgai tetruko tas mūsų smalsus džiaugsmas. Todėl, kad jau nebereikėjo gerai išmaišytos buzos per smarkiai plakti ir kaitinti. Janekas paaiškino, kad dabar jau bus daug svarbiau „visa tai“ kailiniais apklostyti ir aprišti. Ryt ar poryt nežinia koks bus oras, jis vėl nakčia atkiūtins čia vienas ir vėl truputį pašildys… Į kaimą grįžome tolimesniais takais – mūsų vedlys siūlėsi parodyti, kur drevėje gyvena laukinės bitės, be to, ketino pažiūrėti, ar atsibudo barsukai po žiemos miego Barsukynės kalnelyje. Supratom, jis taip pasistengė, kad dienos šviesoje mums nepaaiškėtų vietovės koordinatės. Grįžome tuščiomis rankomis, tik ilgšis Janekas nešėsi ant peties užsikabinęs seną medžioklinį vienvamzdį. Nei aš, nei meistras Algis nematėme, kada ir iš kur jis tą šautuvą ištraukė. Jis tepasakė, kad nieko nežada šauti, nei lūšies, nei stirnino, tiktai žygiuoti su šautuvu esąs kitas jausmas, kažkaip smagiau, kai per mišką eini su šautuvu…

Savi Darželių, Liškiavos, Musteikos ritualai

Įkaitintų akmenų gyvastis mediniame šalto vandens kubile po daugelio metų man pasirodė labiau prosenovinis ritualas nei ta slapta naktinė išvyka į Janeko būklus ir ta jo meist­riš­ka degtindarystė. Žinoma, gerokai jau pagyvenęs, gudrus medžiok­lėlis Janekas mums labai priminė senuosius Vytauto Didžiojo laikų osočnykus (pėdsekius), apie kuriuos rašė Tadas Ivanauskas. Suprantama, kad sugebėti miške pasislėpti, mokėti skaityti pėdsakų raštą ir atsakingai naudotis ginklu visada buvo svarbu. Gamtininkai ir šiandien dedasi esą dar šiek tiek panašūs į pėdsekius, kai išeina ketindami tiksliai suskaičiuoti kurio nors raisto žvėris ar paukščius. O pirties akmenų kaitinimas senoviniu būdu mane užkerėjo tada, 1972 metais, Kalviuose ir tebekeri dabar, 2019-aisiais Liškiavoje, kaip niekuo nepakeičiamas ir nenustelbiamas gyvo veiksmo teatras. Būtų juk žymiai paprasčiau ilgai nedelsiant tik užkelti ant krosnies metalinį kubilą, ir vanduo jame beregint užkaistų. Tačiau nebeliktų to burto, to laukimo ir spėjimo, kuris dabar iš tų įkaitintų akmenų, įmestas į šaltą vandenį, pradės cypti ir ritinėtis lyg primuštas šunytis, o kuris bumbsės ir dunksės tarsi požemio griaustinis. Tas akmenio pasirinkimas, tas dėjimas į vandenį, žiūrėjimas, kas bus, ir to akmens balso išklausymas – taipogi, sakytum, vos ne fluksiškas šių dienų postmoderniško teatro performansas, o būtinybė būtent šitaip užkaitinti šaltą vandenį mediniame kubile, suleidžiant į jį karštus akmenis, ateina iš ypatingai senų laikų, kai geležinį kubilą kaime ne kiekvienas galėjo turėti.

Todėl metams bėgant tas Kalvių aborigeno Janeko pirties ritualas su tenykščių žolynų, vantų, akmenų dvelksmu ėmė rodytis man vis patrauklesnis ir paslaptingesnis. Labai gyvai jį priminė ir prie Grūdos upelio įsikūrusio Darželių kaimo senbuvių kaimyniškas pakvietimas, kad ateičiau ir aš po šienapjūtės talkos į jų pirtį. Šiame šilinių dzūkų kaime pirmiausia išgirdau tokį keistą pamokymą: „Neik su gudu pircin, bo kai tu prausi burnų, anas praus šiknų.“ Norint pasiaiškinti, kaip ši patarlė galėjo būti suprantama, reikia žinoti, kokia pirtis buvo senajame Darželių kaime. Beje, gudas čia – tai nebūtinai baltarusis ar lenkas, šis žodis, matyt, apibūdina kitą, taigi – nei savą, nei svetimą, kurio labai girti nesinori, o peikti nežinai už ką. Pirtis Darželiuose buvo didelė, prie sienos dunksojo ilgas, dailiai išskobtas ir gana talpus lovys tartum senovinis luotas. Vandenį tame pirties lovyje užkaitindavo karšti akmenys, traukiami iš krosnies žarijų. Visi vyrai, ir senesni, ir jaunesni tos vasaros šienpjoviai, maloniai prausėsi prie to medinio lovio. Ir gerai buvo, ir pakankamai smagu, ir patogu – niekaip negalėjai įžiūrėti, kas ir su kokia plaušine kažkurią savo ar tavo kūno dalį stropiausiai trina. Nieko nesimatė. Ne tiktai pačioj pirty, bet ir priepirtyje, kai patamsyje teko susieškoti savo kelnes.

Gamtininkai ir šiandien dedasi esą dar šiek tiek panašūs į pėdsekius, kai išeina ketindami tiksliai suskaičiuoti kurio nors raisto žvėris ar paukščius.

Prisiminiau unikalią Kalvių kaimelio pirtininko Janeko patirtį ir tada, kai pats sau pasistačiau žeminę dūminę pirtelę. Labai greitai įsitikinau, kad ir be jokių burtų ar sengirėje išsunktų velnio lašų pagalbos įmanoma, kad ir su dviem kumščio didumo akmenaičiais, užvirinti dešimties litrų talpos kibiro vandenį. Tada pagalvojau ir apie sibiriečių geologų patirtį: taigoje svarbiausi tik du daiktai – kirvis ir degtukai. Visa kita pats privalai pasidaryti, netgi katiliuką arbatai virti. Nusipynei iš karklų bet kokios formos indą, aplipdei moliu iš lauko pusės, pripylei vandens – mesk ten karštus akmenėlius ir išvirsi ką norėsi. Nebandžiau šitaip, bet žinau, kad galėčiau. Moku nupinti vyžą iš liepos karnos, žinau, kaip reikia išzumpuoti molį, kai ruošiesi ką nors nulipdyti. Mačiau, kaip iš juodalksnio žievės susukamas piltuvėlio formos kuzdubelis uogoms rinkti. Taigi, visi tie amatai bei verslai dar pernelyg nenutolę nuo mūsų, nepasitraukę į nebūtį. Pakanka vien prisiminti labai prasmingas pynimo stovyklas Musteikoje. Kiekvieną vasarą, pirmąją rugpjūčio savaitę, Dzūkijos nacionalinio parko amatų meistras Romas Norkūnas sukviečia daugybę nagingo jaunimo – jie ne tiktai pina, bet ir drožia, lipdo, lieja vaško žvakes, kala geležį, verda dervą iš beržo tošies, keliauja palei Musteikos upelį, mokosi surasti ir tvarkingai pasiimti iš Gamtos visokias medžiagas, reikalingas būsimiems dirbiniams. Reginys būna labai savas, gyvas, gražus, nes visi stropiai dirba – savanoriškai sugrįžta į tą nutolusį laiką, kai tarpumiškių kaimo žmogus savo ūkelyje sugebėdavo pats sau pasidaryti viską, ko tik jam prireikdavo, – ir kasdienei buičiai, ir tolimai kelionei.

Straipsnis iliustruotas brolių Černiauskų nuotraukomis

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *