Chroniškas pervargimas, kritęs susidomėjimas darbu, apatija arba priešingai – irzlumas… Nuo emocinio perdegimo simptomų šiandien kenčia beveik pusė sėkmingų ir entuziastingų profesionalų. Kodėl tai įvyksta ir ar galima to išvengti?

Kai 29-erių metų Rimai pasiūlė vadovauti stambios įmonės marketingo skyriui, ji sutiko nė nemirktelėjusi: „Man tai buvo kūrybiškumo ir profesionalumo iššūkis – tokia galimybė gali pasitaikyti tik kartą gyvenime. Darbas mane įtraukė šimtu procentų – rodėsi, kad net sap­nuo­se ir toliau mąsčiau apie naujų produktų strategijas, net savaitgaliais nevengdavau užsukti į biurą padirbėti.“

Tačiau po dviejų mėnesių Rima ėmė pastebėti: tai, kas darbe anksčiau kėlė džiaugsmą ir įkvėpė dirbti, dabar vargina ir erzina. Vakarais ji jausdavosi visiškai išsunkta, tačiau net ir po nakties šis jausmas niekur nedingdavo. Blogiausia, kad net svarbių susitikimų ar sprendimų metu Rima jautėsi absoliučiai abejinga ir nutolusi, atrodė, kad visa, kas vyksta, nesusiję su ja ir neturi jokios prasmės.

Šie jaunos moters pojūčiai nėra kažkokie unikalūs: panašius simptomus jaučia vos ne kas antras profesionalas.

Susidomėjimo darbu piko akimirką atsiranda keistas abejingumas ir net noras apsisukti ir išeiti. Gydytojui gali užsinorėti operacijos metu padėti skalpelį, o mokytojui, vietoj dienos mokykloje, ją praleisti nieko neveikiant. Jei šis jausmas vis kartojasi, darbuotojas suvokia: tai, ką vakar jam buvo svarbu padaryti gerai, šiandien neturi prasmės, ir net norisi atidėti.

Būtent tokia būsena ir gavo pavadinimą „emocinio perdegimo sindromas“. Dar kitaip tai vadinama „profesiniu perdegimu“.

Tarp kitų jo požymių – chroniškas nuovargis, efektyvumo ir susidomėjimo darbu nuosmukis, abejingumas arba agresyvumas, nervingumas asmeniniame santykyje su darbu, o taip pat ir su kolegomis. Nuo perdegimo kenčiantis žmogus jaučia, jog neatitinka jam keliamų reikalavimų.

Kartais šis sindromas išgyvenamas net fiziškai. Tarkim, žmonės neretai jaučia gastrito požymius, juos rytais pykina ir jaučiamas pakilęs rūgštingumas, tačiau gydytojai dažniausiai neranda jokių medicininių priežasčių. Pasikapsčius giliau, tampa akivaizdu, kad šių simptomų nejaučiama, pavyzdžiui, savaitgaliais, kai nedirbama…

Tartum tikėjimo krizė

Terminą „emocinis perdegimas“ 1974 m. pirmą kartą pavartojo amerikiečių psichoterapeutas Herbertas Freudenbergeris. Jo straipsnis „Personalo perdegimas“, kuriame analizuojamos narkologinės klinikos darbuotojų dvasinio ir fizinio išsekimo priežastys, tapo išeities tašku šio fenomeno analizėje. H. Freudenbergeris išskyrė penkias perdegimo fazes:

„Medaus mėnuo“. Žmogus yra kupinas entuziazmo, nepaprastai žavisi savo darbu ir imasi vis daugiau atsakomybių. Kartu pamažu kyla streso lygis, kuris pradeda trukdyti džiaugtis pasiekimais.

Rizika perdegti labiau būdinga tiems, kurie įsitikinę, jog visada turi būti suėmę save į rankas ir neturi teisės klysti.

„Kuro trūkumas“. Pradeda apnikti apatija ir nuovargis, suprastėja miegas. Jei nėra papildomos motyvacijos, susidomėjimas ir produktyvumas pamažu krenta. Jei žmogus motyvuotas, jis ir toliau deda visas pastangas, nepaisydamas prastos savijautos.

„Chroniški simptomai“. Susilpnėja imunitetas, atsiranda susinervinimas, irzlumas. Atrodo, kad nuolat trūksta laiko.

„Krizė“. Atsiranda stiprių chroniškų ligų ar jų požymių, taip netenkama darbingumo.

„Sienos daužymas“. Problemos su sveikata tik gilėja, atsiranda fizinių ir psichinių sutrikimų. Dabar ne tik karjera, bet ir pats gyvenimas pakimba ant plauko.

Jau 1997 m. „Families and Work“ instituto darbuotojai išsiaiškino, kad JAV beveik 42 proc. darbuotojų dienos pabaigoje jaučiasi absoliučiai perdegę, 80 proc. mano, kad jų darbas atima pernelyg daug laiko ir jėgų, o 65 proc. – kad jų veiklos tempas pernelyg didelis.

Tada atrodė, kad daugiau nei kiti nuo šio sindromo kenčia profesijų, kuriose teikiama pagalba kitiems, darbuotojai: gydytojai, medicinos personalas, socialiniai darbuotojai, mokytojai. Bendraudami su daugybe klientų, pacientų, mokinių, jie patiria stipriausią emocinį krūvį ir neretai, netikėtai sau patiems, ima pastebėti, jog vietoj užuojautos ir noro padėti kyla apatija, irzlumas ir beprasmybės pojūčiai.

Šiandien akivaizdu, kad nė kiek ne mažiau nei medikai ar pedagogai nuo emocinio perdegimo kenčia bankininkai, dėstytojai, programuotojai ir studentai, inžinieriai ir mokslininkai – kitaip tariant, visi, kurie į savo darbą įdeda daugybę pastangų ir skiria tam aibę laiko.

Psichoterapeutai teigia, kad emocinis perdegimas – tai ženklas, jog tarp darbo (arba kažkurio jo aspekto) ir mūsų asmeninių nuostatų egzistuoja slaptas konfliktas. Protu tarsi suvokiame, kad darbas labai svarbus, ir stengiamės gyventi pagal šį įsitikinimą. Tačiau perdegimo simptomai „sako“: iš tiesų mums reikia kažko kito, neverta dabartiniam užsiėmimui paskirti viso savo gyvenimo… Taip gali nutikti bet kurios profesijos atstovui, jeigu darbas, kaip procesas, nesuteikia kažko išties svarbaus jam kaip asmenybei, jo savasčiai.

Kitais žodžiais tariant, jei lyginsime darbą su tikėjimu (kas, tiesą sakant, ir vyksta šiuolaikinėje visuomenėje), tai emocinio perdegimo sindromą galime palyginti su tikėjimo krize.

Pagunda „daryti daugiau“

Emocinis perdegimas gali ištikti kiekvieną iš mūsų. Australų tyrėjai Markas Pierce‘as ir Geoffrey‘us Molloy‘us įrodė, kad „sudegimo“ greitis nesusijęs nei su išsilavinimu, nei su intelekto lygiu, nei su atlygiu už darbą.

Jautrūs ir emocionalūs žmonės šiuos simptomus pastebi anksčiau, tačiau proceso intensyvumas nepriklauso nei nuo dvasinės žmogaus savijautos, nei nuo jo asmeninės istorijos. Tik viena yra reikšminga – situacija darbe ir mūsų santykis su tuo.

Per didelis krūvis neretai tampa viena pirmųjų asmeninio perdegimo priežasčių. Žmonės, kurie turi mažai darbo, gali skųstis nuoboduliu, tačiau nuo perdegimo sindromo jie nekenčia. Kita vertus, didelis darbų krūvis nėra privaloma mūsų darbinės veiklos dalis – daugeliu atvejų mes patys prisiimame pernelyg didelę, ne pagal mūsų jėgas, atsakomybę. Taip randasi paradoksali situacija: kuo labiau išsunkti jaučiamės, tuo daugiau dalykų stengiamės sau užsikrauti. Patekdami į kaltės dėl nesąžiningo santykio su darbu spąstus, mes stengiamės entuziazmo stoką kompensuoti prisiimdami daugiau darbų, taip ir toliau didindami įtampą bei apkrovą, kol ji tampa nepakeliama.

Išties labai sunku atsilaikyti prieš pagundą „daryti daugiau“. Būsena, kai žmogus nuolat galvoja tik apie darbą – vienas iš prasidedančio perdegimo simptomų. Bėda ta, kad ši būsena toli gražu ne iškart imama jausti kaip nekomfortiška – tuo ji ir klastinga. Jei darbas tampa tartum narkotikas, tai prognozės liūdinančios: kaip ir bet kuris narkomanas, toks žmogus nuolatos didins dozę.

Beje, didelės darbų apimtys – ne vienintelė perdegimo priežastis. Tai beveik visada susiję su mūsų požiūriu į užduotį: rizika natūraliai didesnė tiems, kurie įsitikinę, jog visada turi būti suėmę save į rankas ir neturi teisės klysti. Jie privalo nuolat išlikti pavyzdžiu kitiems.

Ne mažiau pavojinga situacija, kai nuolat jaučiamės neįvertinti, kai matome, jog mūsų pastangos neveda siekiamo tikslo link, ir mes niekaip negalime pakeisti besiklostančios situacijos. Tada patiriame susierzinimą, įniršį, gal net agresiją – tai skatina cinišką požiūrį į darbą.

Nepateisinti lūkesčiai sprūsta išorėn ir reiškiasi netesimais pažadais, nuolatine valdžios kritika bei darbo laikymu vis mažiau reikšmingu.

„Kažkuriuo metu tapo aišku: niekas mano kompanijoje nepasikeis, – pasakoja Diana. – Mano viduje tarsi kažkas spragtelėjo – staiga viskas pasidarė nebeįdomu. Net neslėpiau savo požiūrio į darbą – garsiai kalbėjau apie jo beprasmiškumą, šaipiausi iš vadovų užmačių ir galvojau: „Padarysiu, ko norite, nes man už tai mokate, tačiau nelaukite, kad tuo domėčiausi.“

Brandžios asmenybės, sėkmingi profesionalai „sudega“. Ir ne kartą. Tačiau tai nereiškia, kad po pirmojo karto iš jų nieko nelieka…

Beje, perdegimą gali pajusti net ir tie, kurie dirba geranoriškoje vienminčių kompanijoje. Jei mes izoliuojamės nuo išorinio pasaulio, visą laiką praleisdami darbe arba draugiškai bendraudami su kolegomis, taip pat rizikuojame perdegti, tik ne vienatvėje, o visi kartu, kaip viena komanda. Štai kodėl yra pavojinga susitelkti į realybę, kurioje bendraujama vien tik su kolegomis.

Permainų šauklys

Išėjimas iš darbo ar užsiėmimų pobūdžio pakeitimas gali pasirodyti kaip adekvatus atsakas į emocinį perdegimą tuo atveju, jei jo priežastis iš tikrųjų yra atsiradusi dėl prieštaros tarp to, kuo mums tenka užsiimti, ir mūsų vidinių nuostatų.

Jei visi bandymai savo veikloje surasti tikrą (egzistencinę) prasmę yra nesėkmingi, verta susimąstyti, ar tikrai užsiimame tuo, ką, uždėję ranką ant širdies, esame pasiruošę pripažinti gėriu. Paanalizavę savo jausmus, turime pasistengti apibrėžti, kiek tai, kuo užsiimame, atitinka mūsų vertybes ir moralinį kompasą. Jei nuoširdžiai jaučiame, kad atliekamo darbo idealai prieštarauja sąžinės balsui, tikėtina, kad darbo pakeitimas bus protingas sprendimas.

Susidūrę su emociniu perdegimu daugelis pajunta, kad be radikalių permainų nieko nebus.

Kita vertus, pakeitę veiklos sferą ar tiesiog perėję į kitą darbą, rizikuojame netekti pernelyg daug – juk į savo karjerą įdėjome nemažai pastangų, kurios staiga tampa beprasmės. Ir, beje, kur garantijos, kad naujame darbe mūsų neištiks tas pats?

Emocinio perdegimo sindromas – ne pavojus, kuris laukia kiekvieno profesionalo, o šifruotas signalas, per kurį mūsų vidinis „aš“ bando pranešti apie savo problemas. Jei įsiklausysime į jo siunčiamą žinią, galėsime geriau suprasti save ir atrasti balansą tarp formalios sėkmės ir savojo autentiškumo.

Ir pirmas žingsnis šiame kelyje turėtų būti… atostogos. Leiskite sau atsikvėpti. Pasiimkite nors savaitę atostogų ir paskirkite ją vien sau: pasirūpinkite savo kūnu, daug vaikščiokite pėsčiomis ar paplaukiokite baseine, melskitės ar tiesiog pabūkite tyloje. Baigiantis savaitei, tikėtina, galėsite geriau suprasti, kas būtent išsunkė jūsų jėgas. Galbūt pastebėsite, kad pavargstate ne nuo paties darbo, o nuo ilgos kelionės į jį. O gal jūsų netenkina pareigybių, kurias prisiėmėte, kiekis – galbūt verta pasidalinti darbais ir perdėlioti krūvius bei veiklos sritis.

Dar vienas geras būdas tvarkytis su perdegimu – laikinas veiklos pakeitimas. Labai padeda mokymasis – pabandykite išmokti užsienio kalbą ar įgyti naujų įgūdžių, o gal tiesiog pakelti savo kvalifikaciją? Bet koks mokymasis leidžia pajausti, kad pasaulis toli gražu nėra apsiribojęs siaurais darbiniais rėmais. Be to, mokinio pozicija leidžia patenkinti natūralų žmogiškąjį poreikį gauti, o ne vien duoti. Kitaip tariant, emocinis perdegimas – ne galutinis nuosprendis, o tik profesinio ir emocinio augimo etapas.

Jei kalbėtume apie brandžias asmenybes, profesionalus, jie „sudegė“ ne kartą, tačiau tai nereiškia, kad po pirmo karto iš jų teliko skuteliai. Žmonės atsitiesia. Tačiau ir kitame gyvenimo etape gali pastebėti nerimo ženklų. Jie signalizuoja žmogui apie tai, kad jis subrendo kaitai, raidai, kad jo gyvenimui reikia pokyčių.

Aktyvi pozicija

Visuomeninė veikla gali suteikti papildomų bonusų. Dalyvaudami kompanijos gyvenime, mes gauname patvirtinimą, kad galimybė pakeisti dalykus į gera – mūsų rankose.

Vienos JAV kompanijos darbuotojai šešis mėnesius kasdien dalyvaudavo susitikimuose, kuriuose aptarinėjo valdžios nesąžiningumą ir šališkumą, taip pat aiškinosi, kaip spręsti konfliktus. Paaiškėjo, kad šių susirinkimų dalyviai žymiai menkiau kentėjo nuo psichologinio ir fizinio diskomforto nei jų kolegos, nelankę susitikimų. Šią situaciją stebėję psichoterapeutai priėjo prie išvados, kad kai esame įsitraukę į sudėtingų situacijų sprendimą darbe, mes pajaučiame, kad galime pakeisti susiklosčiusią padėtį, todėl emocinio perdegimo intensyvumas stipriai sumažėja.

Stenkitės nuolat sau priminti, kad gyvenimas yra tai, kas vyksta čia ir dabar, ir jūsų užduotis – pasirūpinti savimi. Pamažu analizuodami savo jausmus ir santykį su darbu, pasistenkite suprasti, kas jus išsunkia, ką galima keisti, žymėkitės savo jausmus, mintis, nepamirškite, kad net ir dirbant geriausiame darbe pasaulyje, poilsis, atostogos bei laikas sau yra būtini.

Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. I

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *