Įprasta sakyti: romėnai nukariavo graikus, jungtinė lietuvių ir lenkų kariuomenė laimėjo Žalgirio mūšį, Stalino Rusija kariavo prieš Hitlerio Vokietiją…
Nenuginčysi, žinoma, tačiau istorinė tiesa vis tiek visada klaidina. Nors karai išties įsisiaučia tarp tautų ir valstybių, nors besikaunančiųjų pusės išties mosuoja skirtingomis vėliavomis, vilki skirtingomis uniformomis, nors išties stipresnieji užgrobia silpnesniųjų žemes, laisvę, gyvenimus – juose virš šaudančiųjų ir žūvančiųjų žmonių visada kaunasi dvi amžinai tos pačios jėgos: gėris ir blogis.
Deja, šių jėgų atstovai neatskiriami nei pagal uniformas, nei pagal vėliavas, vadus ar valstybes, kurių interesams neva atstovauja. Ir fronto linija išties brėžiama ne per geografines ilgumas bei platumas, o per kiekvieno karo užklupto žmogaus širdį. Ir karų tikslai, iš aukščiau žvelgiant, niekada nebūna vien nacionaliniai, vien politiniai ar ekonominiai – visi visada jie kėsinasi į tą patį grobį – žmonių sielas. Nes bet kuriame kare žmogus yra ne veikiančioji, o tik veikiamoji jėga.
Todėl pačia aukščiausiąja prasme matuojant, visai nesvarbu, ar iš karo grįžtantis kareivis žengia su sutriuškintos kariuomenės likučiais, ar su ją sutriuškinusiųjų pulkais – grįžta jis arba apgynęs savąją sielą, arba ją praradęs. Ir tik pagal tai išties galima spręsti, karo laimėtojas čia žengia ar pralaimėtojas.
Nieko naujo ar itin išmintingo aš čia nepasakiau – visa tai šiandien yra taip visuotinai žinomos, kad netgi banalios tiesos. Tačiau svarbu, manau, yra tai, kad šias tiesas įsisąmoninau ne iš religijos ar filosofijos veikalų, ne iš romanų ar kino filmų – suvokti visa tai man padėjo vienas mano mamos vaikystės prisiminimas, ir kad suvokiau visa tai savo moksleiviškais, taigi – sovietiniais laikais, kai šitaip mąstyti atrodė ne tik neteisinga, bet ir nusikalstama – kai net vaikų kiemo žaidimuose „rusai“ reikšdavo „geriečius“, o „vokiečiai“ – „blogiečius“. O visų svarbiausia – kad man lig šiolei tai padeda tikėti Dievą, tikėti, kad gėris – nenugalimas, todėl anksčiau ar vėliau, bet neišvengiamai – laimės.
Karų tikslai, iš aukščiau žvelgiant, niekada nebūna vien nacionaliniai, vien politiniai ar ekonominiai – visi visada jie kėsinasi į tą patį grobį – žmonių sielas.
Buvo 1944-ųjų pavasaris. Žydėjo obelys. Vokiečių kariuomenė traukėsi iš Lietuvos. Paprasti Lietuvos kaimų žmogeliai nuo pralaimėjimų ir nevilties sužvėrėjusių vokiečių itin bijojo. Siaubo kupini gandai apie besitraukiančių kareivių vykdomus sušaudymus ir korimus, apie moterų prievartavimus ir šulinių nuodijimus jau buvo pasiekę ir Kalninių Mijaugonių kaimą, kuriame gyveno mano seneliai. Tad nesunku nuspėti, ką jie pajuto, pamatę aštuonių vokiečių kareivių būrelį, žingsniuojantį į pačiame kaimo pakraštyje, atokiai nuo kitų, besigūžiančią jų trobą.
Močiutė (anot pačios pasakojimo) paskubomis pelenais išsitepė veidą (kad būtų nepatraukli), į užantį prisikišo skudurų (kad atrodytų nėščia), glėby ėmė sūpuoti trimetę mano mamą, vildamasi, kad mažas vaikas ant rankų galgi apsaugos suaugusiuosius nuo mirties (tą patį ji vėliau darė pasitikdama ir rusų karius, dar vėliau – stribus)… Kareiviai sėmė iš šulinio vandenį, gėrė ir prausėsi, po to, sugužėję trobon, liepė duoti valgyti…
Trimetė mano mama iš viso to būrelio įsiminė tik vieną vienintelį kareivį, kuris, užuot sėdęs prie stalo, didžiausiai močiutės baimei, paėmė iš jos rankų besispyriojančią dukrytę ir, įteikęs jai keletą saldainių (mama lig šiolei tvirtina atsimenanti ir jų skonį, ir tai, kad saldainiai tie buvo žalios spalvos), švelniai glausdamas ją prie krūtinės, ėmė sūpuoti, kaži ką močiutei su šypsena pasakodamas. Vėliau, suvokęs, kad ši nieko nesupranta, tik siaubingai bijo, iš kišenės išsitraukė tokios pat mažos mergytės nuotrauką, rodė pirštu į save, matyt, norėdamas nuraminti ir pasakyti, kad kaži kur Vokietijoje auga taip pat ir jo dukrytė, ir kad visai neketina šios mergaitės nuskriausti.
Kareivio akys, pasak jau seniai amžiną atilsį mano močiutės, ją iš ties nuramino – jos buvo kupinos švelnumo, meilės ir kaži kokios nesuprantamos laimės. Gal kareivis manė grįžtąs namo ir tikėjosi savąją dukrytę greit pamatysiąs?.. Gal glausdamas prie krūtinės murziną mažylę, vėl prisiminė esąs ne kareivis, o tiesiog žmogus, turintis teisę į svajones, meilę, laimę, gyvenimą?..
Taip besupdamas ant rankų mano mamą, tas vokiečių kareivis ėmė niūniuoti kaži kokią dainelę ir pats suktis tos dainelės ritmu, it šoktų poroje su mergina… To kareivio bičiuliai prie stalo lyg ir mėgino kažką pokštauti, iš bešokančiojo šaipytis, tačiau visi staiga pamatė, kad šokantysis nebesišypso, o verkia, jo dainavimą vis garsiau ir dažniau pertraukia kūkčiojimas, o šokis vis tiek tęsiasi, o niūniavimas vis tiek nesiliauja…
Pravirko tuomet močiutė, sėdintieji prie stalo kareiviai padėjo šaukštus, vienas kitas taip pat vogčia nubraukė šykščią ašarą… Juokėsi tik mano mama – jai, nesuprantančiai, kas yra karo siaubas, okupacija, kam skirti tie geležiniai įnagiai, kabantys ant bevalgančiųjų kėdžių atlošų, šis nutikimas į atmintį įsirašė kaip laimės akimirka, kurioje – tik šokis, jį stebinčių suaugusiųjų veidai, žali saldainiai…
Nežinau, ar tas vokiečių kareivis nevirto žudiku, prievartautoju bei kankintoju, nežinau, ar pavyko gyvam jam pareiti namo pas savo dukrą ir parsinešti iš karo išsaugotą savo sielą, bet, būdamas tos su juo šokusios mergaitės sūnumi, vis tiek esu jam dėkingas – už tai, kad vienintelis išlikęs mano mamos karo prisiminimas – būtent toks. Už tai, kad šoko, už tai, kad verkė.
Prisipažįstu – gal ne tada, kai šią istoriją išgirdau, gal kiek vėliau – kai jau buvau pajėgus ją iki galo suprasti – įsileisti ne tik į sąmonę, bet ir į širdį – pasimeldžiau už tą vokietį. Atgaline data, žinoma, negalėjau prašyti, kad jis būtų gyvas grįžęs namo, tad tiesiog paprašiau, kad Dievas būtų jam gailestingas, kad neleistų jo sielai prapulti tamsybėse.
Ir sutikite – kai okupuotos šalies berniukas, ryšintis kitų okupantų – ano kareivio priešų – jam užrištą raudoną pionieriaus kaklaraištį, kuo nuoširdžiausiai meldžiasi už kitados jo šalį niokojusios kariuomenės atstovo bei niekada gyvenime nematytos jo dukters sielas – tiesiog negali būti, kad Dievo nėra. Kad gėris nelaimėjo, nelaimi, nelaimės.
Žurnalas Kelionė 2020 m. Nr. III
