Dauguma mūsų kada nors tikrai jautėsi nepritampantys prie aplinkinių darbo kolektyve, mokykloje, šeimoje ar tarp bendraamžių. O ar kada nors patyrėte baimę, kad tikriausiai apsimetinėjate, jog pritampate, ir kiti greitai tai pastebės bei gėdingai užtrenks jums prieš nosį visas duris?

Galbūt gavote norimą darbą, bet kasdien drebate, bijodami, kad kiti supras, jog nesugebate jo atlikti? Jaučiate nerimą, kad jus išaiškins, suvokdami, kad visi jūsų mokslo diplomai tėra tik sėkmingi atsitiktinumai, ne daugiau? Tokie jausmai neatspindi realybės, jie nesusiję su melavimu apie savo sugebėjimus gyvenimo aprašyme ar realių žinių, įgūdžių trūkumu. Tai veikiau vidinis nerimas, kuris neleidžia pasitikėti savo jėgomis.

Šie nerimastingi jausmai priskiriami apsimetėlio sindromui (imposter syndrome), kurį psichologai dažnai įvardija kaip „apsimetinėjimo fenomeną“. Pasak elgesį tiriančių psichologų, net 70 % žmonių bent kažkuriame savo gyvenimo etape jautė šį užsislėpusį nepritapimo jausmą, persmelktą baimės, kad kiti pastebės, jog yra ne savo rogėse.

Be to, apsimetėlio sindromas paveikia labai įvairius žmones, nepriklausomai nuo jų lyties, specialybės ar amžiaus. Dažnai jis kankina pasiekusius karjeros aukštumas ir susikūrusius tokį gyvenimą, kurį būtų galima pavadinti sėkmingu. Žinoma, iki tam tikro lygio mes visi kartais susiduriame su panašiu nerimu, ir tai normalu. Juk atskleidžiame skirtingas savo puses asmeniniuose, profesiniuose santykiuose, prisitaikome prie konkrečios situacijos ir natūraliai bijome nesėkmių. Bet turintys apsimetėlio sindromą, šį nerimą jaučia nuolat ir dažnai be racionalios priežasties. Be to, jaučiasi su savo jausmais vieni, tartum visi aplink žinotų, ką daro, išskyrus juos pačius.

Kas yra apsimetėlio sindromas?

Psichologės ir mokslų daktarės Pauline‘a Rose Clance ir Suzanne‘a Imes pastebėjo, kad jų studentai linkę nepripažinti savo pasiekimų. Jie ne tik kuklūs, bet ir amžinai savimi nepatenkinti. Šioms mokslininkėms pasidarė įdomu, kas sąlygoja tokį studentų elgesį. 1978 m. jos parengė mokslinį straipsnį apie tai, kaip vidinis nerimas, kurį jos įvardino „apsimetėlio sindromu“, unikaliai paveikia moteris. Vėliau tyrimai parodė, kad šis fenomenas būdingas abiejų lyčių atstovams ir yra stipriai paplitęs visuomenėje.

P. R. Clance sukūrė ir specialų klausimyną, kuris padeda identifikuoti, kiek žmogui taikytinas šis apsimetėlio fenomenas. Ji pateikia 7 teiginius, su kuriais sutiktų patiriantys apsimetėlio sindromą:

Gedimino Kajėno nuotrauka

1. Manau, kad esu nevertas savo pasiekimų.

2. Net jei aplinkiniai mane giria ir sveikina, vis tiek nesijaučiu nusipelnęs savo laimėjimų.

3. Suprantu, kad gaunu nuopelnus už įdėtą sunkų darbą, bet vis tiek netikiu, kad iš tiesų to nusipelniau.

4. Man neramu, kad žmonės supras, jog nesu toks protingas, kaip atrodau.

5. Dauguma mano pasiekimų tėra atsitiktinumas.

6. Man sunku priimti komplimentus.

7. Nesureikšminu ir nuvertinu savo pasiekimus, nes man jie atrodo ne tokie šaunūs, kaip galvoja aplinkiniai.

Tiesa, apsimetėlio sindromas nėra oficiali medicininė diagnozė, bet veikiau psichologams žinomas realus ir specifinis savo sugebėjimų nuvertinimas. Šis sindromas dažnai būdingas neurotiškoms asmenybėms, sergantiems nerimo sutrikimu ar depresija, bet tai nereiškia, jog jis nepasireiškia ir kitiems. Šiandien apsimetėlio sindromas gali būti diagnozuotas kiekvienam, kuris negeba prisiimti atsakomybės už patirtas sėkmes ir laimėjimus.

Daug žmonių jaučiasi tartum apsimetėliai: jiems atrodo, kad yra neverti patirtos sėkmės, nepaisant to, kiek trofėjų, diplomų ar pasiekimus įrodančių simbolių turėtų. Jie nuvertina savo pasiekimų svarbą ir tiki, jog tai, kad jiems kažkas pasiseka, tėra atsitiktinumas, pamiršdami sunkų savo darbą, pasišventimą, pastangas, išmintį, pavykusias idėjas.

Didžiausia apsimetėlio sindromą turinčių žmonių baimė – kad aplinkiniai pastebės jų apgavystę ir pamatys, kokie jie yra iš tikrųjų: nekompetentingi, kvaili, nieko nesugebantys apsimetėliai.

Kodėl žmonės tai patiria?

Apsimetėlio sindromo ekspertė Valerie Young, kuri šia tema parašė knygą „Slaptos sėkmingos moters mintys“ (The Secret Thoughts of Successful Women) taip pat atrado tam tikrų tendencijų, kurios sieja patiriančius apsimetėlio sindromą.

Labai dažnai šį sindromą turi perfekcionistai, kurie kelia sau neįtikėtinai aukštus reikalavimus. Tokie žmonės jaučiasi nevykėliais net ir tada, kai įvykdo 99 % sau užsibrėžto tikslo. Net ir menkiausios klaidos priverčia juos abejoti savo sugebėjimais.

Taip pat ekspertai, kuriems prieš pradedant veikti reikia žinoti kiekvieną detalę ir būti visada pilnai pasiruošus. Tuomet net ir poros diplomų toje srityje nepakaks, kad jie jaustųsi pakankamai kompetentingi ir siektų norimos darbo vietos. Dažniausiai jie net nebandys gauti darbo, jei jausis neatitinkantys nors vieno mažiausio reikalavimo (ir tai nebūtinai bus tiesa, o tik pačių savęs vertinimas). Taip pat dažniausiai jie baiminsis pripažinti, jog kažko nežino, ir vengs klausti, nes, jų manymu, kitų akyse kaip mat taps neišmanėliais.

Žmonės dažnai dar vaikystėje išmoksta iš kitų, kad, jei nori būti mylimi, turi pasiekti tam tikrų dalykų ir taip tos meilės nusipelnyti.

Natūralūs genijai ar tiesiog itin gabūs žmonės irgi susiduria su apsimetėlio sindromu, nes norint kažko išmokti, pasiekti ar sukurti, jiems nereikia įdėti pastangų. Tačiau kai bandant kažką naujo viskas klostosi sunkiau nei įprasta, jie išsigąsta ir pradeda manyti esą nieko nesugeba. Tai taikytina ir tiems, kuriuos vaikystėje tėvai nuolat gyrė ir saugojo nuo bet kokios kritikos, todėl ši jiems nėra natūrali santykių dalis.

Solistai mano, jog viską turi padaryti patys be kitų įsikišimo. Susidūrę su situacija, kai tenka prašyti pagalbos, jie iškart tai supranta kaip savo beviltiškumo įrodymą.

Supermenai ir supermenės reikalauja iš savęs nežmoniškai daug, bandydami įrodyti kitiems, kad yra kažko verti. Jie dirbs sunkiau nei aplinkiniai, sieks tobulybės visose savo gyvenimo srityse ir tai kitiems pateiks kaip įrodymą, jog nėra beviltiški. Tačiau niekur nedings vidinis nerimas, kad kažkas gali nepasisekti ir dėl to kiti nusivils.

Gedimino Kajėno nuotrauka

Jei viduje jauti, kad nenusipelnei turimų pareigų, santykių ar kitų pasiekimų, nuvertini savo kompetencijas, įgūdžius ir visus savo laimėjimus nurašai atsitiktinei sėkmei, esi akivaizdžiai paveiktas apsimetėlio fenomeno.

Vieno ir tikslaus atsakymo, kodėl žmonės taip jaučiasi, nėra. Kai kurie ekspertai tiki, kad tai susiję su asmenybės savybėmis, tokiomis kaip polinkis į nerimą, neurozes, o kiti daugiau išskiria socialinę, ypač šeimos, įtaką. Kartais tokie vaikystės prisiminimai, kaip nuolatinis tėvų nusivylimas per žemais pažymiais, lyginimas su broliu ar sese, sakymas, kad ji ar jis kažką daro geriau, gali palikti gilius randus. Žmonės dažnai dar vaikystėje išmoksta iš kitų, kad, jei nori būti mylimi, turi pasiekti tam tikrų dalykų ir taip tos meilės nusipelnyti.

Dažniausiai apsimetėlio sindromą turintys asmenys apie tai nekalba ir, nuolatos patirdami nepasitenkinimą savimi, kenčia vienumoje.

Ką daryti, turint apsimetėlio sindromą?

Australijos milijardierius, programinės įrangos kompanijos „Atlassian“ įkūrėjas ir generalinis direktorius Mike‘as Cannon-Brookes‘as TED konferencijoje pasakojo apie patirtą apsimetėlio sindromą: „Tu viduje jautiesi nepakankamai pasiruošęs, netinkamas tokiai veiklai, bet tai darai. Tau sekasi, verslas stipriai auga, bet vis tiek manai, kad tai kažkoks keistas atsitiktinumas, kuris leido tau užimti pareigas, kurių nesi vertas. O labiausiai bijai, kad ir kiti greitai tai pastebės ir viskas baigsis.“

Sykį sėdėdamas pasauliniame verslo apdovanojimų renginyje, savo mintimis jis pasidalino su portugalų bilijonieriumi, kurio verslas sėkmingai auga jau daugiau nei keturis dešimtmečius. Didžiai savo nuostabai M. Cannon-Brookes‘as išgirdo, kad ir jis visą laiką jautėsi lygiai taip pat. Maža to, jis įtaria, kad visi šiame renginyje sėdintys ir sėkmingą karjerą padarę žmonės jaučiasi panašiai.

Šis pokalbis M. Cannon-Brookes‘ą įtikino, kad jis nėra vienintelis taip besijaučiantis žmogus. Maža to, jis suvokė, kad apsimetėlio fenomenas nedingsta, nepaisant to, kiek daug pasieki. Ir tai liečia ne tik profesinį, bet ir asmeninį gyvenimą. „Ryte žvelgiu į miegančią savo žmoną ir vis galvoju, ką ji su manimi veikia. Jaučiuosi jos nevertas, nes ji nuostabi. Vis pagalvoju, kad ji atsibus ir lieps man nešdintis. Bet jau daugybę metų taip nenutinka. O pasirodo, kad ir mano žmona dažnai jaučiasi panašiai. Gal tai ir yra sėkmingos santuokos paslaptis – mes žavimės vienas kitu ir jaučiamės šiek tiek neverti vienas kito, todėl nenustojame stengtis“, – teigė M. Cannon-Brookes‘as.

Abejoti yra normalu, nes per didelis pasitikėjimas savo jėgomis sugriauna daugiau tiltų nei pastato.

Iš tiesų, jei į apsimetėlio sindromą reaguojame ne suakmenėdami ir viską mesdami, o priešingai – dirbdami ir dėdami vis daugiau pastangų, galime pasiekti įspūdingų rezultatų, kurių be tos vidinės abejonės greičiausiai nebūtume pasiekę. Vidinis nerimas neleidžia pasiduoti savimeilei ir „užmigti ant laurų“. Kai pasijauti neišmanėliu, geriausia, ką gali daryti, tai – daugiau mokytis.

Net ir sėkmingi žmonės dažnai abejoja, tačiau jie išmoksta ne kelti abejones sau kaip asmenims, bet vis iš naujo permąstyti savo idėjas, veiklos kryptį ir kitus dalykus, susijusius ne su tuo, kas jie yra, bet su tuo, ką jie daro. Ir svarbiausia – jie nebijo prašyti pagalbos.

Normalu kartais nesijausti it žuvis vandenyje. Tokios situacijos akivaizdoje svarbiausia nesustingti, nepasiduoti vidiniam paralyžiui ir galvoti, ką galima daryti toliau. Tai nėra psichologinis triukas, žadantis efektyviai išnaudoti kiekvieną problemą, bet tiesiog suvokimas, kad tai – apsimetėlio sindromas, o ne tavo yda. Beje, abejoti yra normalu, nes per didelis pasitikėjimas savo jėgomis sugriauna daugiau tiltų nei pastato.

Pasak psichologų, pirmas svarbus žingsnis, atpažinus šį sindromą – atsitraukti ir paanalizuoti savo mintis, pabandyti jas racionalizuoti. Nepulti į jų glėbį ir nepriimti jų, kaip nepaneigiamo savo beviltiškumo įrodymo, bet paieškoti svaresnių argumentų, kuriais tos abejonės gali būti grįstos. Verta savęs paklausti: ši mintis man trukdo ar padeda?

Gedimino Kajėno nuotrauka

Taip pat naudinga savo mintimis pasidalinti su patikimais žmonėmis. Greičiausiai jie jus mato visiškai kitaip. Nuoširdus jų džiaugsmas dėl jūsų pasiekimų ir skatinimas nesustoti gali šiek tiek apkarpyti abejonėms sparnus. Kita vertus, jie gali jus nuraminti, pasidalindami savo pačių abejonėmis. Nėra tobulų ir neklystančių žmonių. Sunkiausia su apsimetėlio fenomenu gyventi vienumoje, užsivėrus nuo aplinkinių, todėl pasidalijimai gydo. Patiriant tokius jausmus visiškai normalu apsilankyti ir pas psichologą.

Tačiau vien drąsinimai ar kalbėjimasis nepakeis paties mąstymo. Reikia iš tiesų įsisąmoninti, kad tie žmonės, kurie nejaučia tokių abejonių, nėra nei geresni, nei protingesni, nei labiau verti sėkmės. Jie tiesiog lengviau susitaiko su savo klaidomis ir po kiekvienos nesėkmės nepermąsto savo vertės.

Apsimetėlio sindromą turintis žmogus kiekviename laimėjime įžvelgia nesėkmę, todėl svarbiausia užduotis – neleisti abejonėms perimti kontrolės. Žinoma, abejonės neišsiskaidys kaip rūkas, tačiau būtina rasti tinkamų įrankių, kurie padėtų nepasiduoti tokioms mintims ir leistų į situaciją pažvelgti racionaliai. Tad žmogaus, turinčio apsimetėlio sindromą, tikslas – net ir patiriant abejonių akimirkų, neleisti joms persmelkti viso gyvenimo.

Parengė Dominyka Navickaitė

Žurnalas Kelionė 2020 m. Nr. IV

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *